Paieškos rezultatai
Ieškota: 202, 232, 233, 234, 235, 236, 237, 238, 239, 240, 241, 242, 243, 244, 245, 246, 247, 248, 249, 250, 251, 252, 253, 254, 255, 256, 257, 258, 259, 260, 684, 732 Rasta: 32
202 Pats Jėzus tvirtina, kad Dievas yra „vienintelis Viešpats“ ir kad Jį reikia mylėti „visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis“4. 446Kartu Jis leidžia suprasti, kad esąs „Viešpats“5. Išpažinti, kad „Jėzus yra Viešpats“, yra krikščionių tikėjimo esmė, ir tai nėra priešinga tikėjimui į „vieną Dievą“. 152Tikėti į Šventąją Dvasią, „kuri yra Viešpats Gaivintojas“, visai nereiškia vieną Dievą padalyti.
Tvirtai tikime ir nuoširdžiai išpažįstame, kad vienas tėra tikras Dievas,42 amžinas, neišmatuojamas ir nekintamas, nesuvokiamas, visagalis ir nenusakomas Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia: trijuose asmenyse, bet vienos esmės, substancijos, arba visiškos vientisos prigimties.6
232 1891223Krikščionys yra krikštijami „vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (
233 Krikščionys krikštijami „vardan“ Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, o ne „vardan“ kiekvieno atskirai,34 nes yra tik vienas Dievas – visagalis Tėvas, Jo vienatinis Sūnus ir Šventoji Dvasia: Švenčiausioji Trejybė.
234 2157Švenčiausiosios Trejybės slėpinys yra reikšmingiausias krikščionių tikėjimo ir gyvenimo slėpinys. Tai paties Dievo vidinio gyvenimo slėpinys. Tad jis yra visų kitų tikėjimo slėpinių šaltinis, juos visus nušviečianti šviesa. Tai visų svarbiausia, esmingiausia tiesa tikėjimo „tiesų hierarchijoje“35.90 „Visa išganymo istorija yra ne kas kita, kaip istorija kelio ir priemonių, kuriomis tikras ir vienas Dievas – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – apsireiškia, su savimi sutaikina ir suvienija nusigręžiančius nuo nuodėmės žmones.“361449
235 Šiame skirsnelyje bus trumpai išdėstyta, kokiu būdu buvo apreikštas Palaimingosios Trejybės slėpinys (I), kaip Bažnyčia išdėstė tikėjimo mokymą apie šį slėpinį (II) ir pagaliau kaip Dievas Tėvas per dieviškąsias Sūnaus ir Šventosios Dvasios misijas įgyvendina savąjį kūrimo, atpirkimo ir pašventinimo „geranorišką planą“ (III).
236 1066Bažnyčios tėvai skiria sąvokas: Theologia ir Oikonomia, pirmąja pažymėdami triasmenio Dievo vidinio gyvenimo slėpinį, antrąja – visus Dievo darbus, kuriais Jis apsireiškia ir perduoda savo gyvenimą. Per Oikonomia mums apreiškiama Theologia; ir atvirkščiai – Theologia mums nušviečia visą Oikonomia.259 Dievo darbai apreiškia, kas Jis yra kaip toks; ir atvirkščiai – giliausias Jo Būties slėpinys padeda geriau suprasti visus Jo darbus. Panašiai esti ir su žmogaus asmeniu. Asmuo pažįstamas iš jo darbų, o kuo geriau pažįstame asmenį, tuo geriau suprantame jo elgesį.
237 Trejybė yra tikėjimo slėpinys griežtąja prasme, vienas tų Dieve slypinčių slėpinių, „apie kuriuos nebūtų galima žinoti, jei jie nebūtų apreikšti iš aukštybių“37. 50Savo trejybinės Būties pėdsakus Dievas paliko savojoje kūrinijoje ir apsireikšdamas Senajame Testamente, tačiau Švenčiausioji Trejybė, kaip dieviškosios Būties intymiausias gyvenimas, yra protui nesuvokiamas slėpinys; Ji buvo neprieinamas slėpinys ir Izraelio tikėjimui iki Dievo Sūnaus Įsikūnijimo ir Šventosios Dvasios atsiuntimo.
238 Žodžiu „Tėve“ į Dievą kreipiamasi daugelyje religijų. Dievybė dažnai laikoma dievų ir žmonių tėvu. Izraelyje Dievas buvo vadinamas Tėvu kaip pasaulio Kūrėjas.38 Dar labiau Jis buvo Tėvas dėl to, kad sudarė sandorą su Izraeliu ir davė jam, „savo pirmagimiui sūnui“ (
239 Tikėjimo kalba, vadindama Dievą „Tėvu“, tai daro pirmiausia dviem požiūriais: Dievas yra visa ko pagrindas ir aukščiausias autoritetas, o drauge geras ir rūpestingai mylintis visus savo vaikus. Tėvišką Dievo švelnumą gali reikšti ir motinystės įvaizdis,41 labiau pabrėžiantis Dievo imanenciją – Jo suartėjimą su savuoju kūriniu. Tad tikėjimo kalba pasinaudoja žmogiška gimdytojų, esančių tam tikra prasme pirmaisiais Dievo atstovais žmogui, patirtimi. Tačiau ši patirtis rodo, kad žmogiškieji tėvai gali klysti ir iškreipti tėvystės ir motinystės atvaizdą. Todėl tenka priminti, kad Dievas pranoksta žmogiškąjį lyčių skirtumą. 3702779Jis nėra nei vyras, nei moteris, Jis yra Dievas. Jis iškyla virš žmogiškosios tėvystės bei motinystės,42 nors yra jų pradžia ir pirmavaizdis:43 niekas nėra toks tėvas kaip Dievas.
240 2780Jėzus apreiškė, kad Dievas yra „Tėvas“ visiškai negirdėta prasme: Jis yra ne vien Kūrėjas, Jis amžinai yra Tėvas per santykį su savo vienatiniu Sūnumi,441—445 kuris savo ruožtu amžinai yra Sūnus tik per santykį su savo Tėvu: „Niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti“ (
KBK nuorodos
202446 Graikiškame Senojo Testamento vertime netariamas vardas, kuriuo Dievas apsireiškė Mozei, YHWH, žymimas žodžiu Kyrios („Viešpats“). Tad nuo to laiko Izraelio Dievo dieviškumui išreikšti tinkamiausias buvo šis žodis „Viešpats“. Šia griežta prasme „Viešpačiu“ Naujajame Testamente vadinamas Tėvas, ir drauge – o tai naujovė – Jėzus šitaip pripažįstamas, jog Jis pats yra Dievas.
202152 Negalima tikėti į Jėzų Kristų be Jo Dvasios pagalbos. Tai Šventoji Dvasia apreiškė žmonėms, kas yra Jėzus. Nes „nė vienas negali ištarti: 'Jėzus yra Viešpats', jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). „Dvasia visa pažįsta, net Dievo gelmes. [...] Dievo minčių nežino niekas, tik Dievo Dvasia“ (1 Kor 2, 10–11). Vien tik Dievas visiškai pažįsta Dievą. Mes tikime į Šventąją Dvasią, nes Ji yra Dievas. Bažnyčia nuolat išpažįsta, kad tiki į vieną Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią.
20242 Dievas pranoksta kiekvieną kūrinį. Tad reikia nuolat gryninti savo kalbą, atsisakant to, kas joje ribota, įsivaizduota ir netobula, kad „neapsakomo, nesuvokiamo, neregimo, neapčiuopiamo Dievo“ nesupainiotume su savo žmogiškais vaizdiniais. Mūsų žmogiškais žodžiais niekada nepavyks pasiekti Dievo slėpinio.
232189 Pirmą kartą „tikėjimas išpažįstamas“ Krikšto metu. Tad „Tikėjimo simbolis“ pirmiausia yra Krikšto simbolis. Kadangi krikštijama „vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19), Krikšto metu išpažįstamos tiesos yra išdėstytos pagal jų ryšį su trimis Švenčiausiosios Trejybės Asmenimis.
2321223 Visi Senosios Sandoros pirmavaizdžiai įgyvendinti Jėzuje Kristuje. Jis pradėjo savo viešąjį gyvenimą šv. Jono Krikštytojo pakrikštytas Jordane, o prisikėlęs pavedė tai daryti apaštalams: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19–20).
2342157 Krikščionis savo dieną, maldas ir darbus pradeda kryžiaus ženklu: „vardan Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.“ Pakrikštytasis paaukoja dieną Dievo garbei ir prašo Gelbėtojo malonės, kuri jam leistų veikti Šventojoje Dvasioje kaip Tėvo vaikui. Kryžiaus ženklas mus stiprina pagundose ir sunkumuose.
23490 Dogmų tarpusavio ryšiai ir jų nuoseklumas aptinkami visame Kristaus slėpinio Apreiškime. Reikia atsiminti, kad „esama katalikiškojo mokymo tiesų laipsniškumo arba 'hierarchijos', nes jų ryšys su krikščioniškojo tikėjimo pamatu būna įvairus“.
2341449 Lotynų Bažnyčioje galiojančia išrišimo formule išreiškiami esminiai Atgailos sakramento elementai. Atleidimo šaltinis yra gailestingasis Tėvas. Savo Sūnaus Velykomis ir savo Dvasios dovana Jis sutaikina nusidėjėlius per Bažnyčios maldą ir tarnybą: Dievas, gailestingumo Tėvas, savo Sūnaus mirtimi ir prisikėlimu sutaikęs pasaulį su savimi ir atsiuntęs Šventąją Dvasią nuodėmėms atleisti, per Bažnyčią tesuteikia tau atleidimą ir ramybę. Aš tave išrišu iš tavo nuodėmių vardan Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.
2361066 Tikėjimo simbolyje Bažnyčia išpažįsta Švenčiausiosios Trejybės slėpinį ir Jos valios slėpinį, kokio Ji panorėjo (Ef 1, 9) dėl visos kūrinijos: Tėvas įgyvendins savo valios slėpinį dovanodamas savo mylimąjį Sūnų ir Šventąją Dvasią pasauliui išganyti ir savo vardui pašlovinti. Toks yra Kristaus slėpinys, apreikštas ir planingai įgyvendinamas istorijoje laikantis išmintingai sumanytos tvarkos, kuri šv. Pauliaus vadinama slėpinio tvarkymu [oikonomia] (Ef 3, 9), o Bažnyčios tėvų tradicijos – „įsikūnijusio Žodžio ekonomija“ arba „išganymo ekonomija“.
236259 Bendra ir drauge asmeniška dieviškųjų Asmenų veikla, visa dieviškoji ekonomija supažindina ir su jų savitumu, ir su jų viena prigimtimi. Taip pat visas krikščionio gyvenimas yra bendrystė su kiekvienu dieviškuoju Asmeniu, jokiu būdu jų neišskiriant. Kas garbina Tėvą, daro tai per Sūnų Šventojoje Dvasioje; kas seka Kristumi, seka Juo dėl to, kad Tėvas jį patraukia, o Šventoji Dvasia veda.
23750 Žmogus gali savo prigimtu protu tikrai pažinti Dievą iš Jo kūrinių. Tačiau yra ir kita pažinimo tvarka, kurios žmogus savo jėgomis pasiekti negali. Tai dieviškasis Apreiškimas. Visai laisvu savo nutarimu Dievas apsireiškia žmogui ir jam save dovanoja. Jis tai daro atskleisdamas savo slėpinį, savo maloningąjį planą, sumanytą prieš amžius Kristuje visų žmonių labui. Tą planą Jis visiškai atskleidė atsiųsdamas savo mylimąjį Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, ir Šventąją Dvasią.
2382443 Dievas laimina tuos, kurie padeda vargšams, ir smerkia tuos, kurie nuo jų nusigręžia: „Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk“ (Mt 5, 42). „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 8). Savo išrinktuosius Jėzus Kristus pažins iš to, ką jie padarė vargšams. Kai „vargdieniams skelbiama Geroji Naujiena“ (Mt 11, 5), tai yra ženklas, kad su jais yra Kristus.
239370 Dievas jokiu būdu nėra žmogaus paveikslas, Jis nėra nei vyras, nei moteris. Dievas yra grynoji Dvasia, kurioje nėra vietos lyčių perskyrai. Tačiau vyro ir moters „tobulumai“ – motinos, tėvo ir sužadėtinio bruožai – bent iš dalies atspindi begalinį Dievo tobulumą.
2392779 Kad šis pirmas Viešpaties maldos postūmis taptų mūsų dalimi, naudinga nuolankiai apvalyti savo širdį nuo kai kurių klaidingų „šio pasaulio“ požiūrių. Nuolankumas leidžia mums suprasti, kad „Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti“ (Mt 11, 27), tai yra „mažutėliams“ (Mt 11, 25). Širdį reikia apvalyti nuo mūsų kultūros ir mūsų pačių suformuotų tėvo ir motinos įvaizdžių, kurie turi įtakos mūsų santykiui su Dievu. Dievas, mūsų Tėvas, neaprėpiamas sukurtojo pasaulio sąvokomis. Šiuo atžvilgiu Jam taikyti ar Jam priešpriešinti mūsų idėjas reikštų kurti stabus, kad jie būtų garbinami arba atmetami. Melstis Tėvui reiškia įžengti į Jo slėpinį: į tai, koks Jis pats yra ir kokį mums Jį apreiškė Sūnus: Žodžiai „Dievas Tėvas“ niekam nebuvo apreikšti. Net kai Mozė paklausė Dievą, kas Jis esąs, išgirdo kitą vardą. Mums tas vardas buvo apreikštas Sūnuje: Sūnaus vardas suponuoja Tėvo vardą.
2402780 Mes galime Dievo šauktis: „Tėve!“, nes Jį mums apreiškė žmogumi tapęs Jo Sūnus, o Jo Dvasia leidžia mums Jį pažinti. Nei žmogus negali suvokti, nei angelų galybės suprasti asmeninio Sūnaus ir Tėvo santykio, o Sūnaus Dvasia leidžia jame dalyvauti mums, kurie tikime, kad Jėzus yra Kristus ir kad mes esame gimę iš Dievo.
240441 Dievo Sūnus Senajame Testamente buvo titulas, duodamas angelams, išrinktajai tautai, Izraelio vaikams ir jų karaliams. Tad jis reiškė įsūnijimą, sukuriantį itin draugiškus santykius tarp Dievo ir Jo kūrinių. Kai žadėtasis Karalius–Mesijas yra vadinamas „Dievo sūnumi“, tai nereiškia, kad, raidiškai suprantant šį tekstą, Jis būtinai turi būti daugiau negu žmogus. Tie, kurie Jėzų vadino Izraelio Mesiju, turbūt ir nenorėjo pasakyti nieko daugiau.
240442 Kitaip buvo Petrui išpažįstant, kad Jėzus yra „Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“, nes Jėzus iškilmingai atsakė: „Ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje“ (Mt 16, 17). Tą patį pasakys ir Paulius, kalbėdamas apie savo atsivertimą Damasko kelyje: „Kai tas, kuris mane pasirinko dar esantį įsčiose ir pašaukė savo malone, panorėjo apreikšti manyje savo Sūnų, kad paskelbčiau Evangeliją pagonims...“ (Gal 1, 15–16). „Saulius beregint ėmė skelbti sinagogose, kad Jėzus yra Dievo Sūnus“ (Apd 9, 20). Nuo pat pradžių ši tiesa buvo apaštalų tikėjimo, kurį, kaip Bažnyčios pamatą, pirmas išpažino Petras, šerdis.
240443 Petras galėjo pripažinti transcendentinį Jėzaus–Mesijo dieviškosios sūnystės pobūdį dėl to, kad aiškiai tai girdėjo iš paties Jėzaus. Prieš tribunolą į kaltintojų klausimą: „Tai tu esi Dievo Sūnus?“ Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakote: Aš Esu!“ (Lk 22, 70). Dar prieš tai Jis buvo prisipažinęs esąs „Sūnus“, kuris pažįsta Tėvą, kuris yra ne toks, kaip „tarnai“, kuriuos seniau Dievas siųsdavo savo tautai, viršesnis net už pačius angelus. Jis skyrė savo sūnystę nuo mokinių sūnystės, niekada nesakydamas „mūsų Tėvas“, neskaitant to vieno atvejo, kai liepė jiems melstis: Jūs „melskitės taip: Tėve mūsų“ (Mt 6, 9); ir pabrėždavo tą skirtumą: „savo Tėvo ir jūsų Tėvo“ (Jn 20, 17).
240444 Dviem iškilmingais – Kristaus Krikšto ir Atsimainymo – momentais Evangelijos perduoda Tėvo žodžius, kuriais Kristus vadinamas Jo „mylimuoju Sūnumi“. Jėzus pats save vadina viengimiu Dievo Sūnumi ir tuo titulu patvirtina savo preegzistenciją. Jis reikalauja tikėti į „viengimį Dievo Sūnų“ (Jn 3, 18). Šis krikščionių išpažinimas nuaidėjo jau priešais nukryžiuotąjį Jėzų stovinčio šimtininko šūksnyje: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“ (Mk 15, 39). Tik Velykų slėpinyje tikintysis gali tikrai suvokti, ką reiškia „Dievo Sūnus“.
240445 Po Prisikėlimo dieviškoji sūnystė pasirodė Jo šlovingo žmogiškojo asmens galybe, nes „šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių“ Jis buvo pristatytas „galingu Dievo Sūnumi“ (Rom 1, 4). Apaštalai galės liudyti: „Mes regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1, 14).
KBK išnašos
4Plg. Mk 12, 29–30.
5Plg. Mk 12, 35–37.
6Laterano IV Susirinkimas, Cap. 1, De fide catholica: DS 800.
33Šv. Cezarijus Arlietis, Expositio vel traditio Symboli (sermo 9): CCL 103, 47.
34 Plg. Vigilijus, Professio fidei (552): DS 415.
35Plg. Šventoji dvasininkijos kongregacija, Directorium catechisticum generale, 43: AAS 64 (1972) 123.
36Šventoji dvasininkijos kongregacija, Directorium catechisticum generale, 47: AAS 64 (1972) 125.
37Vatikano I Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Filius, c. 4: DS 3015.
38Plg. Įst 32, 6; Mal 2, 10.
39Plg. 2 Sam 7, 14.
40Plg. Ps 68, 6.
41Plg. Iz 66, 13; Ps 131, 2.
42Plg. Ps 27, 10.
43Plg. Ef 3, 14–15; Iz 49, 15.
Kraunama...