Ieškota: 1961-1974 Rasta: 14
1961 Dievas, mūsų Kūrėjas ir Atpirkėjas, išsirinko Izraelį savo tauta ir apreiškė jai savo Įstatymą. Taip Jis parengė Kristaus atėjimą. 62Mozės Įstatyme yra daug prigimtiniam protui prieinamų tiesų. Jos buvo paskelbtos ir kaip autentiškos patvirtintos išganymo Sandoroje.
1962 Senasis Įstatymas yra pirmas apreikštojo Įstatymo tarpsnis. Jo moralinių nuostatų santrauka yra Dešimt įsakymų.2058 Dekalogo įsakymai deda pagrindus pagal Dievo paveikslą sukurto žmogaus pašaukimui, draudžia, kas priešinga Dievo ir artimo meilei, ir įsako, kas jai yra esminga. Dekalogas yra kiekvieno žmogaus sąžinės šviesa, kad jam parodytų Dievo pašaukimą bei kelius ir saugotų jį nuo blogio:
Įstatymo plokštėse Dievas užrašė tai, ko žmonės neįstengė perskaityti savo širdyse.11
1963 Pagal krikščioniškąją tradiciją, šis šventas12, dvasinis13 ir geras14 Įstatymas dar nėra tobulas. Kaip auklėtojas151610 jis parodo, ką reikia daryti, bet pats neduoda Dvasios stiprybės ir malonės jo laikytis. 2542Dėl nuodėmės, kurios negali pašalinti, jis lieka nelaisvės įstatymu. Jo užduotis, pasak šv. Pauliaus, yra pasmerkti ir parodyti nuodėmę, kuri diegia „geismo įstatymą“162515 žmogaus širdyje. Vis dėlto Įstatymas lieka pirmuoju tarpsniu kelyje į Dievo karalystę. Jis parengia ir nuteikia išrinktąją tautą ir kiekvieną krikščionį atsiversti ir įtikėti Dievą Gelbėtoją. Jo mokymas visados išlieka kaip Dievo žodis.
1964 122Senasis Įstatymas yra pasirengimas Evangelijai. „Įstatymas jiems buvo ir mokymas, ir būsimų dalykų pranašystė.“17 Jis pranašauja ir žada išlaisvinimą iš nuodėmės, kurį įgyvendins Kristus, teikia Naujajam Įstatymui įvaizdžių, typos, simbolių gyvenimui pagal Dvasią paaiškinti. Įstatymas galiausiai atbaigiamas Išminties ir Pranašų knygų mokymu, kreipiančiu jį į Naująją Sandorą ir Dangaus karalystę:
Senojo Testamento laikais buvo žmonių, turėjusių Šventosios Dvasios meilės ir malonės ir pirmiausia troškusių dvasinių ir amžinųjų pažadų; ta prasme jie priklausė Naujajam Įstatymui. Kita vertus, ir Naujajame Testamente yra kūniškų žmonių, dar nepasiekusių Naujojo Įstatymo tobulumo; juos ir Naujajame Testamente reikėjo palenkti dorybingiems darbams1828 bausmės baime ir tam tikrais laikinaisiais pažadais. Nors Senasis Įstatymas ir davė meilės įsakymų, tačiau nesuteikė Šventosios Dvasios, per kurią „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse“ (Rom 5, 5 ).18
1965 Naujasis, arba Evangelijos, Įstatymas yra dieviškojo – prigimtinio ir apreikšto – Įstatymo atbaigimas čia, žemėje. 459Tai Kristaus kūrinys, kuris pirmiausia išreikštas Kalno pamoksle. 581Tai ir Šventosios Dvasios kūrinys; per Ją jis tampa vidiniu meilės įstatymu: „Aš su Izraelio namais [...] sudarysiu Naują Sandorą [...]. Aš duosiu savo įstatymus jų protams ir juos įrašysiu jų širdyse, aš būsiu jiems Dievas, o jie bus man tauta“ (
1966 1999Naujasis Įstatymas yra per tikėjimą į Kristų tikintiesiems duota Šventosios Dvasios malonė. Ji veikia meile, Viešpaties Kalno pamokslu mus moko, ką reikia daryti, ir sakramentais suteikia malonę tai daryti:
Kas pamaldžiai ir įžvalgiai apmąstys, ką mūsų Viešpats yra kalbėjęs Kalno pamoksle, pateiktame šv. Mato evangelijoje, tas neabejotinai jame atras tobulas krikščioniškojo gyvenimo gaires. [...] Tame pamoksle yra visi įsakymai, reikalingi krikščioniškajam gyvenimui ugdyti.20
1967 577Evangelijos Įstatymas įvykdo21, sutaurina, pranoksta ir atbaigia Senąjį Įstatymą. Palaiminimais jis įvykdo Dievo pažadus, juos išaukštindamas ir nukreipdamas į „dangaus karalystę“. Jis kreipiasi į tuos, kurie pasirengę su tikėjimu priimti šią naują viltį: į vargdienius, nuolankiuosius, liūdinčius, tyraširdžius, persekiojamus dėl Kristaus; taip jis tiesia nuostabius kelius į Dievo karalystę.
1968 Evangelijos Įstatymas įvykdo Įstatymo įsakus. Užuot panaikinęs ar sumenkinęs moralinius Senojo Įstatymo priesakus, Viešpaties pamokslas atskleidžia jame slypinčias galimybes ir iškelia naujus jo reikalavimus:129 apreiškia visą dieviškąją ir žmogiškąją Senojo Įstatymo tiesą. Jis neprideda naujų išorinių įsakymų, bet siekia atnaujinti pačias žmogaus veiksmų šaknis, tai yra širdį, kurioje žmogus pasirenka, kas tyra ar netyra,22582 kurioje išauga tikėjimas, viltis ir meilė, o su jomis ir kitos dorybės. Tad Evangelija siekia Įstatymo pilnatvės, ragindama sekti Tėvo tobulumu,23 pagal dieviškojo didžiadvasiškumo pavyzdį atleisti priešams ir melstis už persekiotojus.24
1969 1434Religiniai veiksmai: išmalda, malda ir pasninkas Naujajame Įstatyme atliekami pasirodant „Tėvui, reginčiam slaptoje“, užuot troškus, „kad būtų žmonių matomi“.25 Naujojo Įstatymo malda yra „Tėve mūsų“.26
1970 1696Evangelijos Įstatymas apima lemiamą pasirinkimą tarp „dviejų kelių“27 ir ragina įgyvendinti Viešpaties žodžius;281789 Įstatymo santrauka yra aukso taisyklė: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai ir yra Įstatymas ir Pranašai“ (
1823Visas Evangelijos Įstatymas glūdi Jėzaus naujame įsakyme30 mylėti vienas kitą, kaip Jis mus mylėjo.31
196162 Po patriarchų laikotarpio Dievas padaro Izraelį savo tauta, išgelbėdamas ją iš Egipto vergijos, Sinajuje sudaro su ja Sandorą ir per Mozę duoda jai savo Įstatymą, kad Jį pripažintų ir Jam tarnautų kaip vieninteliam gyvam ir tikram Dievui, rūpestingam Tėvui ir teisingam Teisėjui, ir kad lauktų pažadėto Gelbėtojo.
19622058 Į „dešimt žodžių“ sutraukiamas ir jais skelbiamas Dievo Įstatymas: „Šiuos žodžius – šiuos ir nieko daugiau – VIEŠPATS galingu balsu tarė visai jūsų bendrijai prie kalno iš ugnies ir tamsaus debesies. Jis užrašė juos ant dviejų akmeninių lentelių, kurias jis davė man“ (Įst 5, 22). Todėl tos dvi lentelės vadinamos „Sandoros lentelėmis“ (Iš 25, 16). Jose – Dievo su savo tauta sudarytos Sandoros sąlygos. „Sandoros lentelės“ (Iš 31, 18; 32, 15; 34, 29) turi būti saugomos „skrynioje“ (Iš 25, 16; 40, 1–3).
19631610 Santuokos moralinės vienybės ir neišardomumo suvokimas didėjo skatinamas Senojo Testamento pedagogijos. Patriarchų ir karalių poligamija dar nebuvo aiškiai atmesta. Vis dėlto Mozei duotas Įstatymas gina moterį nuo despotiškos vyro valdžios, nors, kaip sakė Viešpats, jame dar lieka vyro „širdies kietumo“ žymių, ir dėl to Mozė leido žmoną atleisti.
19632542 Izraeliui duoto Įstatymo niekada nepakako nuteisinti jam pavaldžių žmonių; jis net tapo „geismo“ įrankiu. Norų ir veiksmų neatitikimas rodo nesantaiką tarp Dievo Įstatymo, kuris yra proto įstatymas, ir kito įstatymo, kuris „paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose“ (Rom 7, 23).
19632515 Etimologine prasme „geismingumas“ gali reikšti bet kurį stiprų žmogišką troškimą. Krikščioniškoji teologija šiai sąvokai suteikė ypatingą prasmę: tai kylantis juslinis noras, priešingas proto balsui. Apaštalas šv. Paulius jį tapatina su „kūno“ maištu prieš „dvasią“. Geismingumas kyla iš pirmosios nuodėmės neklusnumo. Jis sutrikdo moralines žmogaus galias ir, pats nebūdamas nusižengimas, skatina žmogų nusidėti.
1964122 „Senojo Testamento išganymo tvarka buvo skirta parengti visą Atpirkėjo Kristaus ir Mesijo karalystės atėjimą.“ „Nors tose knygose yra ir netobulų bei laikinų dalykų“, Senojo Testamento knygos rodo dievišką išganingos Dievo meilės pedagogiją: „jose slypi kilnūs mokymai apie Dievą, išganinga žmogaus gyvenimo išmintis ir įstabūs maldos turtai, pagaliau jose glūdi mūsų išganymo slėpinys“.
19641828 Meilės įkvėptas moralinis gyvenimas teikia krikščioniui dvasinę Dievo vaikų laisvę. Tada jis nebėra nei Dievo tarnas, vergiškai Jo bijantis, nei samdinys, laukiantis atlyginimo, bet vaikas, atsiliepiantis į meilę To, kuris „mus pirmas pamilo“ (1 Jn 4, 19): Arba mes nusigręžiame nuo blogio, bijodami bausmės, ir tada esame lyg vergai; arba laikomės įsakymų dėl savo pačių naudos, tegalvodami apie užmokestį, ir tada tampame panašūs į samdinius. Arba pagaliau mes paklūstame dėl paties gėrio ir meilės Tam, kuris mums įsako [...], ir tada elgiamės kaip vaikai.
1965459 Žodis tapo kūnu, kad mums būtų šventumo pavyzdys. „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs...“ (Mt 11, 29). „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6). O Tėvas ant Atsimainymo kalno liepia: „Klausykite jo!“ (Mk 9, 7). Jis iš tiesų yra palaiminimų pavyzdys ir naujojo Įstatymo norma: „Kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12). Ta meilė reikalauja, Juo sekant, save aukoti.
1965581 Žydų ir jų dvasinių vadovų akyse Jėzus buvo „rabbi“. Jis dažnai įrodinėdavo pasitelkdamas rabinams būdingą Įstatymo aiškinimą. Tačiau Jis galėjo ir užgauti Įstatymo mokytojus, nes nesivaržė aiškinti Įstatymą kitaip negu jie. „Jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią“ (Mt 7, 29). Tas pats Dievo žodis, kuris aidėjo ant Sinajaus kalno duodant Mozei užrašytą Įstatymą, vėl girdimas iš Jėzaus lūpų ant Palaiminimų kalno. Jis nepanaikina Įstatymo, bet jį įvykdo pateikdamas savo, kaip Dievo, galutinį aiškinimą: „Esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta [...], o aš jums sakau“ (Mt 5, 33–34). Tuo pačiu dievišku autoritetu Jis smerkia kai kuriuos „žmonių papročius“, kurių laikosi fariziejai, „niekais paversdami Dievo žodį“.
1965715 Pranašų tekstai apie tiesioginį Šventosios Dvasios atsiuntimą yra pranašavimai, kuriuose Dievas, pabrėždamas „meilę ir ištikimybę“, kalba savo tautos širdžiai pažadų kalba; Sekminių rytmetį Petras skelbs juos esant ištesėtus. Anot tų pažadų, „paskutinėmis dienomis“ Viešpaties Dvasia atnaujins žmonių širdis įrėždama į jas naują Įstatymą; Ji suburs ir sutaikins išsklaidytas ir atskirtas tautas; Ji perkeis pirmąją kūriniją, ir Dievas Joje gyvens taikoje su žmonėmis.
19661999 Kristaus malonė yra neužsitarnauta, Dievo teikiama dovana, kuria Šventoji Dvasia dieviškąjį gyvenimą įlieja į mūsų sielą, kad ją išgydytų iš nuodėmės ir pašventintų. Tai Krikštu gauta pašvenčiamoji, arba sudievinamoji, malonė. Mumyse ji yra pašventinimo šaltinis: Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja. O visa tai iš Dievo, kuris mus per Kristų sutaikino su savimi (2 Kor 5, 17–18).
1967577 Tik pradėjęs Kalno pamokslą ir Naujosios Sandoros malonės šviesoje aiškindamas Įstatymą, Dievo duotą ant Sinajaus sudarant pirmąją sandorą, Jėzus iškilmingai pareiškė: Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys. Todėl kas pažeistų bent vieną iš mažiausių paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu Dangaus Karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu Dangaus Karalystėje (Mt 5, 17–19).
1968129 Tad Senąjį Testamentą krikščionys skaito mirusio ir prisikėlusio Kristaus šviesoje. Toks tipologinis skaitymas rodo neišsemiamą Senojo Testamento turinį. Tačiau negalima pamiršti, kad jo vertę sudaro Apreiškimas, kurį pats Viešpats patvirtino. Beje, ir Naujasis Testamentas skaitytinas Senojo Testamento šviesoje. Pirmykštė krikščionių katechezė nuolat juo naudodavosi. Anot seno priežodžio, „Senajame Testamente slypi Naujasis, o Naujajame atsiskleidžia Senasis.“
1968582 Negana to: Jėzus įvykdo valgių švarumo įstatymą, tokį svarbų kasdieniame žydų gyvenime, kai, dieviškai jį aiškindamas, atskleidžia jo „pedagoginę“ prasmę: „Visa, kas ateina į žmogų iš lauko, negali jo suteršti“ – taip Jis paskelbia visus valgius esant švarius. „Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai“ (Mk 7, 18–21). Dievišku autoritetu pasirėmęs neklaidingai aiškindamas Įstatymą, Jėzus susidurdavo su kai kuriais Įstatymo mokytojais, prieštaraujančiais Jo Įstatymo aiškinimui, nors jį patvirtindavo dieviški ženklai. Opiausias buvo šabo klausimas: Jėzus primindavo, dažnai pasiremdamas rabinų argumentais, kad, tarnaudamas Dievui arba artimui, gydydamas jį, šabo poilsio Jis nepažeidžia.
19691434 Vidinė krikščionio atgaila gali būti išreikšta labai įvairiai. Šventasis Raštas ir Bažnyčios tėvai ypač pabrėžia tris formas: pasninką, maldą, išmaldą, kuriomis išreiškiamas atsivertimas savęs, Dievo ir kitų žmonių atžvilgiu. Be visa apimančio išskaistinimo, kurį suteikia Krikštas arba kankinystė, minėti šaltiniai išvardija ir kitas priemones nuodėmių atleidimui gauti: pastangas susitaikinti su artimu, atgailos ašaras, rūpinimąsi artimo išganymu, šventųjų užtarimą ir veiklią meilę, kuri „uždengia nuodėmių gausybę“ (1 Pt 4, 8).
19701696 Kristaus kelias veda „į gyvenimą“ (Mt 7, 14), priešingas kelias – „į pražūtį“ (Mt 7, 13). Evangelijos palyginimas apie du kelius visada aptinkamas Bažnyčios katechezėje. Jis parodo, kokie svarbūs mūsų išganymui yra moraliniai sprendimai. „Yra du keliai, vienas gyvenimo kelias, o kitas mirties kelias, ir jie yra didžiai skirtingi.“
19701789 Kai kurios taisyklės tinka visais atvejais: — Niekada neleistina daryti bloga norint pasiekti gera. — „Aukso taisyklė“: „Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“ (Mt 7, 12). — Meilė visada gerbia artimą ir jo sąžinę: „Nusikalsdami broliams ir sužeisdami jų [...] sąžines, jūs nusikalstate Kristui“ (1 Kor 8, 12). „Verčiau [...] vengti visko, kas gali pastūmėti brolį į nuodėmę“ (Rom 14, 21).
19701823 Jėzus meilę padarė naujuoju įsakymu. Mylėdamas savuosius „iki galo“ (Jn 13, 1), Jis apreiškia Tėvo meilę, kuria Tėvas Jį myli. Mylėdami vieni kitus, mokiniai seka Jėzaus meile, kuria juos Jis taip pat myli. Dėl to Jėzus sako: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje!“ (Jn 15, 9). Ir dar: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12).
11Šv. Augustinas, Enarratio in Psalmum 57, 1: CCL 39, 708 (PL 36, 673).
12Plg. Rom 7, 12.
13Plg. Rom 7, 14.
14Plg. Rom 7, 16.
15Plg. Gal 3, 24.
16Plg. Rom 7.
17Šv. Ireniejus Lionietis, Adversus haereses, 4, 15, 1: SC 100, 548 (PG 7, 1012).
18Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae, 1–2, q. 107, a. 1, ad 2, ed. Leon. 7, 279.
19Plg. Jer 31, 31–34.
20Šv. Augustinas, De sermone Domini in monte, 1, 1, 1: CCL 35, 1–2 (PL 34, 1229–1231).
21Plg. Mt 5, 17–19.
22Plg. Mt 15, 18–19.
23Plg. Mt 5, 48.
24Plg. Mt 5, 44.
25Plg. Mt 6, 1–6; 16–18.
26Plg. Mt 6, 9–13.
27Plg. Mt 7, 13–14.
28Plg. Mt 7, 21–27.
29Plg. Lk 6, 31.
30Plg. Jn 13, 34.
31Plg. Jn 15, 12.