Paieškos rezultatai
Ieškota: 1897-1917 Rasta: 21
1897 „Visuomenei stigtų ir geros tvarkos, ir klestėjimo, jeigu joje nebūtų teisėtai valdančių asmenų,2234 kurie garantuotų jos teisinę apsaugą ir pakankamai rūpintųsi visų gerove.“16
„Valdžia“ vadinama atskirų asmenų ar institucijų turima galia leisti įstatymus bei potvarkius, laukiant iš žmonių paklusnumo.
1898 Kiekvienai žmonių bendruomenei reikalinga valdžia, kuri jai vadovautų.17 Tokia valdžia remiasi žmogaus prigimtimi. Valdžia būtina valstybei vienyti. Jos užduotis – kuo geriau laiduoti visuomenės bendrąjį gėrį.
1899 2235Moralinei tvarkai palaikyti reikalinga valdžia kyla iš Dievo: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos. Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą“ (
1900 2238Klusnumo pareiga reikalauja, kad visi deramai gerbtų valdžią, skaitytųsi su jos pareigūnais ir – kiek jie to nusipelno – būtų jiems dėkingi ir geranoriški.
Seniausią Bažnyčios maldą už valstybės valdžią aptinkame popiežiaus Klemenso Romiečio raštuose:192240
„Duok jiems, Viešpatie, sveikatą, taiką, santarvę ir stiprybę, kad jie nekliudomi naudotųsi Tavo duotąja valdžia. Tai Tu, dangaus Valdove, amžių Karaliau, teiki žmonių vaikams garbę, orumą ir galią tvarkyti žemės reikalus. Pakreipk, Viešpatie, jų valią siekti to, kas gera, kas malonu Tavo akimis, kad, maldingai, taikiai ir romiai naudodami Tavo jiems duotąją valdžią, jie susilauktų Tavo palankumo.“20
1901 Valdžios pagrindas – Dievo nustatyta tvarka, „valdymo būdo apibrėžimas ir vadovų skyrimas paliekamas laisvai piliečių valiai“21.
Moralės požiūriu leistina bet kuri valdymo forma, jei tik rūpinasi ją pasirinkusios bendruomenės teisėtu gėriu. 2242Valdymo forma, prigimtimi priešinga prigimtiniam įstatymui, viešajai tvarkai ir pagrindinėms žmogaus teisėms, negali garantuoti jos valdomų tautų gėrio.
1902 1930Valdžia netampa morališkai teisėta pati iš savęs. Ji neturi elgtis despotiškai, bet privalo rūpintis bendruoju gėriu kaip „moralinė jėga, pagrįsta laisve ir pareigos bei atsakomybės įsisąmoninimu“22:
1951Žmonių leidžiamas įstatymas yra tikras įstatymas tik tada, kai jis neprieštarauja sveikam protui; iš to matyti, kad savo galią jis gauna iš amžinojo Įstatymo. Kai tik jis su protu nesuderinamas, jį reikia laikyti neteisingu įstatymu; tada jis neatitinka įstatymo sampratos, o veikiau yra tam tikra prievartos forma.23
1903 Teisėtai valdoma tik tada, kai valdžia rūpinasi bendruoju visuomenės gėriu ir siekia jo morališkai leistinomis priemonėmis. Jeigu valdantieji leidžia neteisingus įstatymus ar naudoja moralinei tvarkai prieštaraujančias priemones, tokie jų veiksmai sąžinės nesaisto.2242 „Tada pati valdžia nustoja buvusi valdžia, ji išsigimsta į priespaudą.“24
1904 Geriau, kai „kiekvienai galiai atsvarą sudaro kita valdžia ir kitos kompetentingos institucijos, išlaikančios ją teisingose ribose. Tai teisinės valstybės pagrindas, pagal kurį viršenybė suteikiama įstatymui, o ne žmonių savivalei.“25
1905 Remiantis visuomeniška žmogaus prigimtimi jo asmeninis gėris neišvengiamai susijęs su visų bendruoju gėriu.801 Šis gali būti apibrėžiamas tik atsižvelgiant į patį žmogų:1881
Negyvenkite atsiriboję, užsidarę, lyg jau būtumėte nuteisinti, bet burkitės draugėn ir kartu ieškokite, kas naudinga visiems.26
1906 Bendrasis gėris suvoktinas kaip „visuomeninio gyvenimo sąlygų visuma, leidžianti tiek grupėms, tiek pavieniams nariams geriau ir lengviau pasiekti tobulumą“27. Bendrasis gėris apima visų žmonių gyvenimą. Jis reikalauja išmintingumo iš kiekvieno ir ypač iš tų, kurie eina valdžios pareigas. Jis apima tris esminius elementus:
KBK nuorodos
18972234 Ketvirtas Dievo įsakymas taip pat liepia mums gerbti visus žmones, kurie mūsų labui yra gavę iš Dievo valdžią visuomenėje. Juo nurodomos tiek valdančiųjų, tiek tų, kurie to valdymo vaisiais naudojasi, pareigos.
18992235 Kas valdo, privalo tai daryti tarnaudamas. „Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas“ (Mt 20, 26). Valdžios vykdymą morališkai riboja jos dieviška kilmė, protinga prigimtis ir jos savitas objektas. Niekas negali įsakyti ar įsteigti ką nors, kas yra priešinga žmogaus kilnumui ir prigimtiniam įstatymui.
19002238 Kas pavaldus valdžiai, tas savo vyresniuosius turi laikyti tarsi Dievo atstovais, kuriuos Jis paskyrė tvarkyti savo dovanų: „Būkite klusnūs kiekvienai žmonių valdžiai dėl Viešpaties. [...] Elkitės kaip laisvi; ne kaip tie, kurie laisve pridengia blogį, bet kaip Dievo tarnai“ (1 Pt 2, 13. 16). Lojaliai bendradarbiaudami su valdžia, piliečiai turi teisę, o kartais ir pareigą, pagrįstai ją kritikuoti už tai, kas, jų nuomone, kenkia žmogaus kilnumui ir bendrajam gėriui.
19002240 Klusnumas valdžiai ir bendra atsakomybė už bendrąjį gėrį moraliniu lygmeniu įpareigoja mokėti mokesčius, naudotis rinkimų teise, ginti šalį: Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį – mokestį, kam muitą – muitą, kam baimę – baimę, kam pagarbą – pagarbą (Rom 13, 7). Krikščionys gyvena savo tėvynėje, bet kaip ateiviai. Atlieka visas pareigas kaip piliečiai, bet viską pakelia kaip ateiviai [...]. Paklusdami išleistiems įstatymams, savo gyvenimu juos pranoksta [...]. Dievas paskyrė jiems postą, iš kurio jiems nevalia trauktis. Apaštalas mus ragina melstis ir dėkoti už karalius ir visus valdovus, „kad galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą“ (1 Tim 2, 2).
19012242 Piliečio sąžinė įpareigoja nesilaikyti valstybės potvarkių, jeigu jų nurodymai prieštarauja moralinei tvarkai, pagrindinėms žmogaus teisėms arba Evangelijos mokymui. Atsisakymą paklusti valstybės valdžiai, kai jos reikalavimai prieštarauja teisingai sąžinei, pateisinami skirtumu tarp tarnavimo Dievui ir tarnavimo valstybei. „Atiduokite tad, kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21). „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29): Jeigu kur nors viešoji valdžia, peržengdama savo kompetenciją, spaudžia piliečius, šie teneatsisako daryti tai, ko objektyviai reikalauja bendroji gerovė. Tačiau tebūnie jiems leista ginti savo bei savo bendrapiliečių teises nuo valdžios piktnaudžiavimo, laikantis prigimtinio ir evangelinio įstatymo nubrėžtų ribų.
19021930 Pagarba žmogaus asmeniui apima ir pagarbą iš jo, kaip kūrinio, kilnumo išplaukiančioms teisėms. Tos teisės yra atsiradusios anksčiau už visuomenę ir už ją aukštesnės. Jos yra kiekvienos valdžios moralinio teisėtumo pagrindas: jas savo įstatymais paminanti arba atsisakanti pripažinti visuomenė griauna savo pačios moralinį teisėtumą. Negerbianti asmens valdžia, norėdama laimėti valdinių klusnumą, gali remtis tik jėga arba prievarta. Bažnyčia turi priminti geros valios žmonėms tas teises ir skirti jas nuo neteisėtų ir klaidingų reikalavimų.
19021951 Įstatymas yra kompetentingos ir bendruoju gėriu besivadovaujančios valdžios paskelbta elgesio taisyklė. Moralinis įstatymas remiasi Kūrėjo galybe, išmintimi ir gerumu nustatyta protinga kūrinijos tvarka, sukurta kūrinių gerovei ir atsižvelgiant į jų tikslą. Pirmoji ir galutinė kiekvieno įstatymo tiesa yra pagrįsta amžinuoju Įstatymu. Paskelbtas ir proto nustatytas įstatymas reiškia dalyvavimą gyvojo Dievo, visų Kūrėjo ir Atpirkėjo, apvaizdoje. „Tas protingas sutvarkymas ir vadinamas įstatymu“: Iš visų gyvų būtybių vien žmogus gali didžiuotis buvęs vertas gauti įstatymą iš Dievo; kaip protu apdovanota, gebanti suvokti ir perprasti būtybė, jis turi elgtis protingai ir laisvai, būdamas palenktas Tam, kuris jam visa yra palenkęs.
19032242 Piliečio sąžinė įpareigoja nesilaikyti valstybės potvarkių, jeigu jų nurodymai prieštarauja moralinei tvarkai, pagrindinėms žmogaus teisėms arba Evangelijos mokymui. Atsisakymą paklusti valstybės valdžiai, kai jos reikalavimai prieštarauja teisingai sąžinei, pateisinami skirtumu tarp tarnavimo Dievui ir tarnavimo valstybei. „Atiduokite tad, kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21). „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29): Jeigu kur nors viešoji valdžia, peržengdama savo kompetenciją, spaudžia piliečius, šie teneatsisako daryti tai, ko objektyviai reikalauja bendroji gerovė. Tačiau tebūnie jiems leista ginti savo bei savo bendrapiliečių teises nuo valdžios piktnaudžiavimo, laikantis prigimtinio ir evangelinio įstatymo nubrėžtų ribų.
1905801 Ta prasme visada būtina charizmas ištirti. Jokia charizma neatleidžia nuo pareigos gerbti ganytojus ir paklusti jiems. Šiems „ypač dera negesinti Dvasios, bet visa ištirti ir palaikyti tai, kas gera“, kad visos charizmos, likdamos skirtingos ir viena kitą papildydamos, tarnautų „bendram labui“ (1 Kor 12, 7).
19051881 Kiekvieną bendruomenę apibūdina jos tikslas, todėl ji paklūsta savo taisyklėms, tačiau „visų visuomeninių institucijų šaltinis, subjektas ir tikslas yra ir privalo būti žmogaus asmuo“.
KBK išnašos
16Jonas XXIII, Encikl. Pacem in terris, 46: AAS 55 (1963) 269.
17Plg. Leonas XIII, Encikl. Diuturnum illud: Leonis XIII Acta 2, 271; Idem, Encikl. Immortale Dei: Leonis XIII Acta 5, 120.
18Plg. 1 Pt 2, 13–17.
21Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 74: AAS 58 (1966) 1096.
22Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 74: AAS 58 (1966) 1096.
23Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae, 1–2, q. 93, a. 3, ad 2, ed. Leon. 7, 164.
24Jonas XXIII, Encikl. Pacem in terris, 51: AAS 55 (1963) 271.
25Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 44: AAS 83 (1991) 848.
26Epistula Pseudo Barnabae, 4. 10: SC 172, 100–102 (Funk 1, 48).
27Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 26: AAS 58 (1966) 1046; plg. Ibid., 74: AAS 58 (1966) 1096.
Kraunama...