Ieškota: 1817-1821 Rasta: 5
1817 Viltis yra dieviškoji dorybė, kurios dėka trokštame ir iš Dievo laukiame dangaus karalystės ir amžinojo gyvenimo1024 kaip savo amžinosios laimės, pasitikėdami Kristaus pažadais ir remdamiesi ne savo jėgomis, bet Šventosios Dvasios malonės pagalba. „Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes patikimas tas, kuris yra davęs pažadus“ (
1818 27Vilties dorybė atitinka laimės troškimą, kurį Dievas įdėjo į kiekvieno žmogaus širdį; ji apima visas viltis, kurios tik įkvepia žmonių veikimą; ji jas išskaistina nukreipdama į dangaus karalystę; ji saugo nuo nevilties; palaiko, kai jaučiamės apleisti; atveria širdį laukti amžinosios palaimos. Vilties paskata saugo nuo egoizmo ir veda į krikščioniškosios meilės laimę.
1819 Krikščioniškoji viltis perima ir atbaigia išrinktosios tautos viltį, kurios pradžia ir pavyzdys buvo Abraomo viltis:146 jam duotus pažadus Dievas ištesėjo apdovanodamas jį Izaoku ir apvalydamas išbandymo auka.70 „Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi, jog tapsiąs daugelio tautų tėvu“ (
1820 Krikščioniškąją viltį įžiebė Jėzus, savo veiklos pradžioje paskelbdamas palaiminimus. 1716Palaiminimai mūsų viltį kelia į dangų kaip į naują Pažadėtąją žemę ir nužymi jai kelią per Jėzaus mokinių laukiančius išmėginimus. Tačiau dėl Jėzaus Kristaus nuopelnų ir Jo kančios Dievas išsaugo mumyse viltį, kuri „neapgauna“ (
1821 Tad galime tikėtis dangaus garbės, Dievo pažadėtos tiems, kurie Jį myli71 ir vykdo Jo valią.72 Bet kuriomis aplinkybėmis kiekvienas privalo puoslėti viltį, kad, Dievo malonės padedamas, „ištvers iki galo“732016 ir pasieks dangaus džiaugsmą kaip amžinąjį Dievo atlygį už gerus darbus, atliktus Kristaus malonei padedant. Bažnyčia su viltimi meldžia, kad „visi žmonės būtų išganyti“ (
Pasitikėk, mano siela, pasitikėk! Tu nežinai dienos ir valandos. Rūpestingai budėk! Viskas greitai praeina, nors nekantrumas ir verčia tave abejoti tuo, kas tikra, ir trumpą laiką paverčia ilgu. Suprask, kad kuo daugiau kovosi, tuo labiau įrodysi, kaip myli savo Dievą, ir tuo labiau vieną dieną džiaugsiesi su savo Mylimuoju ta laime ir žavesiu, kurie niekada nesibaigs.74
18171024 Tas tobulas gyvenimas su Švenčiausiąja Trejybe, ta gyvenimo ir meilės bendrystė su Ja, su Mergele Marija, angelais ir visais palaimintaisiais yra vadinama „dangumi“. Dangus yra žmogaus galutinis tikslas, jo giliausių lūkesčių išsipildymas, aukščiausios ir galutinės laimės būvis.
181827 Dievo troškimas yra įrašytas žmogaus širdyje, nes žmogus sukurtas Dievo ir Dievui; Dievas nuolat traukia žmogų prie savęs, ir tik Dieve žmogus suras tiesą ir laimę, kurių be paliovos ieško: Išskirtinis žmogaus orumo pagrindas yra jo pašaukimas bendrauti su Dievu. Jau pačia savo kilme jis kviečiamas kalbėtis su Dievu; juk jis turi savo būtį tik dėl to, kad Dievas, iš meilės jį sukūręs, mylėdamas be perstojo palaiko. Žmogus negyvena visiškai pagal tiesą, jei tos meilės laisvai nepripažįsta ir neatsiduoda savo Kūrėjui.
1819146 Tad Abraomas įgyvendino Laiške žydams pateiktą tikėjimo apibrėžimą: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Žyd 11, 1). „Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu“ (Rom 4, 3). Kai „įsitvirtino tikėjime“ (Rom 4, 20), Abraomas tapo „tėvu visiems tikintiesiems“ (Rom 4, 11. 18).
18201716 Jėzaus skelbimo šerdis yra palaiminimai. Jais pakartojami nuo Abraomo laikų išrinktajai tautai duoti pažadai. Nukreipti į dangaus karalystę, o ne vien į žemės vaisius, jie ištobulinami: Palaiminti beturčiai dvasia, nes jų yra Dangaus Karalystė. Palaiminti liūdintys, nes jie bus paguosti. Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo, nes jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisumo, nes jų yra Dangaus Karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. (Mt 5, 3–12).
18202772 Iš to nepajudinamo tikėjimo trykšta kiekviename iš septynių prašymų slypinti viltis. Jie išreiškia dabartinio – kantrybės ir laukimo – meto dejones, kol „dar nepasirodė, kas būsime“ (1 Jn 3, 2). Eucharistija ir „Tėve mūsų“ krypsta į Viešpaties atėjimą: „kol jis ateis“ (1 Kor 11, 26).
18212016 Mūsų Motinos šventosios Bažnyčios vaikai teisinga daro vildamiesi iš Dievo, savo Tėvo, malonės ištverti iki galo ir atlygio už gerus darbus, atliktus Jo malonei padedant ir vienybėje su Jėzumi. Laikydamiesi tų pačių gyvenimo pagrindų, tikintieji dalijasi „palaiminga viltimi“ su tais, kuriuos gailestingasis Dievas suburia į „šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo“, išsipuošusią „kaip nuotaka savo sužadėtiniui“ (Apr 21, 2).
18211037 Nė vienam žmogui nėra Dievo iš anksto paskirta eiti į pragarą; tam reikia valingai nusigręžti nuo Dievo sunkia nuodėme ir su ja likti iki mirties. Eucharistinėje liturgijoje ir kasdienėse savo tikinčiųjų maldose Bažnyčia meldžia Dievą gailestingumo, žinodama, kad Jis nenori, „kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų“ (2 Pt 3, 9): Viešpatie, maloniai priimki šią mūsų – tavo tarnų ir visos tavo šeimos – auką. Duok savo ramybę mūsų laikams, išgelbėk mus nuo amžinojo pasmerkimo ir priskirk prie savo išrinktųjų.