Paieškos rezultatai

17832039 Bažnytines pareigas privalu atlikti broliško tarnavimo ir atsidavimo Bažnyčiai dvasia, Viešpaties vardu. Drauge kiekvieno tai atliekančio žmogaus sąžinė, moraliniu požiūriu vertindama jo paties veiksmus, privalo nesivadovauti vien asmenine nuomone. Kiek įmanydama, ji turi atsižvelgti į tai, kas gera visiems, tai yra kas išreikšta prigimtiniame ir apreikštame moraliniame įstatyme, o dėl to ir Bažnyčios įstatyme bei jos autentiškajame Magisteriumo mokyme moralės klausimais. Nedera asmeninę sąžinę ir protą priešpriešinti moraliniam įstatymui ar Bažnyčios Magisteriumui.

KBK 2039 kontekstas

17841742 Laisvė ir malonė. Kristaus malonė jokiu būdu neslopina mūsų laisvės, kai pastaroji atitinka Dievo į žmogaus širdį įdiegtą tiesos ir gėrio suvokimą. Atvirkščiai, kaip rodo krikščioniškoji, ypač maldos, patirtis, kuo klusnesni esame malonės veikimui, tuo labiau didėja mūsų vidinė laisvė ir ištvermė tiek išmėginimų metu, tiek išorinio pasaulio prievartos bei priespaudos akivaizdoje. Malonės veikimu Šventoji Dvasia ugdo mumyse dvasinę laisvę, kad padarytų mus laisvais Jos veikimo Bažnyčioje ir pasaulyje bendradarbiais: Visagali gailestingasis Dieve, teikis pašalinti kliūtis iš mūsų išganymo kelio, kad galėtume visas kūno ir sielos jėgas laisvai atiduoti Tavo tarnybai.

KBK 1742 kontekstas

1785890 To Magisteriumo misija yra susijusi su galutine Dievo ir Jo tautos Sandora, Dievo atnaujinta Kristuje; Magisteriumas turi saugoti tautą nuo paklydimų ir svyravimų ir laiduoti objektyvią galimybę neklaidingai išpažinti tikrąjį tikėjimą. Pastoracinė Bažnyčios Magisteriumo pareiga yra budėti, kad Dievo tauta gyventų tiesoje, kuri išlaisvina. Idant ganytojai galėtų tokią tarnystę atlikti, Kristus juos apdovanojo neklaidingumo charizma tikėjimo ir doros dalykuose. Ta charizma gali pasireikšti įvairiai.

KBK 890 kontekstas

17871955 Dieviškasis bei prigimtinis įstatymas žmogui rodo kelią, kuriuo eidamas jis darytų gera ir pasiektų savąjį tikslą. Prigimtinis moralinis įstatymas skelbia pirmuosius ir esminius moralinį gyvenimą tvarkančius priesakus. Jo šerdis yra siekti Dievo, visokio gėrio šaltinio ir teisėjo, ir Jam paklusti, lygiai kaip ir suvokti, jog vienas žmogus yra lygiavertis kitam. Pagrindiniai šio įstatymo priesakai išdėstyti Dekaloge. Įstatymas vadinamas prigimtiniu ne dėl to, kad turėtų ką nors bendra su gamta – neprotingų būtybių prigimtimi, bet kad jį skelbiantis protas priklauso žmogaus prigimčiai: Kur įrašytos šios taisyklės, jei ne knygoje tos šviesos, kurią vadiname tiesa? Tenai aprašytas kiekvienas teisingas įstatymas; iš jos jis pasiekia teisingai gyvenančio žmogaus širdį, ne į ją persikeldamas, bet tarytum įspausdamas joje savo žymę, kaip antspaudas, kurio ženklas įspaudžiamas į vašką ir kartu antspaudo nepalieka. Prigimtinis įstatymas yra ne kas kita, kaip Dievo mums duota proto šviesa; jos padedami, mes sužinome, ką reikia daryti ir ko vengti. Tą šviesą, arba tą įstatymą, Dievas suteikė mus kurdamas.

KBK 1955 kontekstas

17881806 Protingumas yra dorybė, įgalinanti praktinį protą visokiomis aplinkybėmis skirti, kas yra tikrasis mūsų gėris, ir rinktis tinkamas priemones jam pasiekti. „Gudrus žmogus apsvarsto savo žingsnius“ (Pat 14, 15). „Būkite santūrūs ir blaivūs, kad galėtumėte melstis“ (1 Pt 4, 7). Protingumas yra „teisinga veikimo taisyklė“, sekdamas Aristoteliu, rašė šv. Tomas. Jis neturi nieko bendro nei su nedrąsa ar bailumu, nei su dviveidiškumu ar apsimetinėjimu. Jis vadinamas auriga virtutum [„dorybių vairininku“], nes vadovauja kitoms dorybėms, nurodydamas jų vietą ir ribas. Protingumas tiesiogiai lemia sąžinės sprendimą. Vadovaudamasis tuo sprendimu, protingas žmogus sprendžia apie savo elgesį ir jį tvarko. Vadovaudamiesi protingumo dorybe, mes be klaidų taikome moralinius principus atskiriems atvejams ir įveikiame abejones dėl gėrio, kurio reikia siekti, ar blogio, kurio reikia vengti.

KBK 1806 kontekstas

17891756 Taigi būtų klaidinga spręsti apie žmogaus veiksmų moralumą atsižvelgiant vien į juos pažadinusią intenciją arba aplinkybes, kuriomis jie atliekami (aplinkos bei viešosios nuomonės poveikį, prievartą ar būtinybę veikti ir t. t.). Kai kurie veiksmai, nepriklausomai nuo aplinkybių ir intencijų, niekados neleistini patys savaime dėl savo objekto; tai piktžodžiavimas prieš Dievą ir melaginga priesaika, žmogžudystė ir svetimavimas. Neleistina daryti bloga norint pasiekti gera.

KBK 1756 kontekstas

17891970 Evangelijos Įstatymas apima lemiamą pasirinkimą tarp „dviejų kelių“ ir ragina įgyvendinti Viešpaties žodžius; Įstatymo santrauka yra aukso taisyklė: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai ir yra Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 7, 12). Visas Evangelijos Įstatymas glūdi Jėzaus naujame įsakyme mylėti vienas kitą, kaip Jis mus mylėjo.

KBK 1970 kontekstas

17891827 Visas dorybes gaivina ir įkvepia meilė. Ji yra „tobulumo raištis“ (Kol 3, 14); ji pati yra dorybių forma; ji jas susieja ir surikiuoja; ji yra krikščioniškojo gyvenimo šaltinis ir tikslas. Krikščioniškoji meilė sutvirtina ir nuskaidrina mūsų žmogiškąjį gebėjimą mylėti, iškelia jį iki antgamtinio tobulumo, iki dieviškosios meilės.

KBK 1827 kontekstas

17891971 Kalno pamokslą dera papildyti ir moraline apaštalų pamokymų katecheze iš Šventojo Rašto: Rom 12–15; 1 Kor 12–13; Kol 3–4; Ef 4–6 ir t. t. Ja perduodamas apaštalų autoritetu paremtas Viešpaties mokymas, pirmiausia apie dorybes, išplaukiančias iš tikėjimo į Kristų ir gaivinamas meilės, kuri yra svarbiausia Šventosios Dvasios dovana. „Meilė tebūna be veidmainystės. [...] Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile. [...] Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge, ištvermingi maldoje. Rūpinkitės šventųjų reikalais, puoselėkite svetingumą“ (Rom 12, 9–13). Ši katechezė taip pat moko mus sąžinės reikalus svarstyti savo santykių su Kristumi ir su Bažnyčia šviesoje.

KBK 1971 kontekstas

17911704 Žmogus yra dieviškosios Dvasios šviesos ir galios dalininkas. Protu jis pajėgus suprasti Kūrėjo nustatytą pasaulio tvarką, o valia – pats siekti tikrojo gėrio. Jis tampa tobulas, kai ieško ir myli tai, kas teisinga ir gera.

KBK 1704 kontekstas

1792133 Bažnyčia „karštai ir pabrėžtinai ragina ir visus krikščionis [...] dažnu Šventųjų Raštų skaitymu įgyti 'Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinimo didybę' (Fil 3, 8). 'Juk nepažinti Raštų reiškia nepažinti Kristaus'.“

KBK 133 kontekstas