Paieškos rezultatai
Ieškota: 153-159 Rasta: 7
153 Petrui išpažinus, jog Jėzus yra Kristus, gyvojo Dievo Sūnus,552 Jėzus atsako, kad jam tai apreiškė „ne kūnas ir kraujas [...], bet mano Tėvas, kuris yra danguje“ (
154 Tikėti įmanoma tik veikiant malonei ir vidinei Šventosios Dvasios pagalbai. Tačiau tiek pat tikra, kad tikėjimas yra tikrai žmogiškas veiksmas.1749 Nei žmogaus laisvei, nei protui nėra priešinga pasitikėti Dievu ir pritarti Jo apreikštoms tiesoms. Net ir žmonių tarpusavio santykiuose neprieštarauja mūsų orumui tikėti tuo, ką mums sako kiti apie save ar savo ketinimus, pasitikėti jų pažadais (pvz., vyrui ir moteriai tuokiantis), kad būtų galima su jais bendrauti. Tad dar mažiau mūsų orumui 2126 prieštarauja „tikėjimu savo protą ir valią visiškai palenkti apreiškiančiam Dievui“18 ir taip su Juo artimai bendrauti.
155 2008Tikėjimu žmogaus protas ir valia bendradarbiauja su Dievo malone: „Tikėjimas yra dieviškajai tiesai pritariančio proto, kuriam įsako Dievo malonės skatinama valia, aktas.“19
156 Tikėjimo motyvas nėra tai, kad apreikštosios tiesos atrodo tikros ir suprantamos mūsų prigimtinio proto šviesoje. 1063Mes tikime „dėl Dievo, kuris apreiškia ir negali nei pats klysti, nei mūsų klaidinti, autoriteto“.20 2465„Vis dėlto, kad mūsų tikėjimo klusnumas neprieštarautų protui, Dievas panoro vidinę Šventosios Dvasios pagalbą susieti su išoriniais Jo Apreiškimo įrodymais.“21548 Dėl to Kristaus ir šventųjų stebuklai,22 pranašystės ir Bažnyčios plitimas bei šventumas, jos vaisinga veikla ir stabilumas „yra kiekvienam protui priimtini tikri Apreiškimo ženklai“,23 tikėtinumo motyvai, kurie rodo, kad tikėjimo pritarimas „jokiu būdu nėra sielos aklos pastangos“.24812
157 Tikėjimas yra tikras, daug tikresnis negu visoks žmogiškas pažinimas, nes remiasi paties Dievo, kuris negali meluoti, žodžiu. Be abejonės, apreikštosios tiesos žmogaus protui ir patirčiai gali atrodyti neaiškios, tačiau „dieviškosios šviesos teikiamas tikrumas yra didesnis negu tas, kurį duoda prigimtinio proto šviesa“.252088 „Dešimt tūkstančių sunkumų nepagimdo net vienos abejonės.“26
158 „Tikėjimas nori būti suprastas.“27 Tikėjimui būdinga tai,2705 kad tikintysis nori geriau pažinti Tą, kurį įtikėjo, ir geriau suprasti, ką Jis yra apreiškęs; geresnis pažinimas savo ruožtu stiprina tikėjimą, vis labiau apimtą meilės. Tikėjimo malonė atveria „širdies akis“ (
159 Tikėjimas ir mokslas. „Nors tikėjimas ir viršija protą, bet tarp jų niekada negali būti tikro nesutarimo,283 kadangi tas pats Dievas, kuris apreiškia slėpinius ir įdiegia tikėjimą, žmogaus dvasiai yra davęs ir proto šviesą; o nei pats Dievas negali savęs neigti, nei tiesa prieštarauti tiesai.“30 „Todėl metodinis kiekvienos pažinimo srities tyrinėjimas, jei tik atliekamas tikrai moksliškai ir laikantis moralės nuostatų,2293 iš tiesų niekada neprieštaraus tikėjimui, nes ir žemiškieji, ir tikėjimo dalykai kyla iš to paties Dievo. Maža to, kas nuolankiai ir atkakliai stengiasi įžvelgti daiktų paslaptis, tas, pats to nė nežinodamas, yra tarsi vedamas už rankos Dievo, kuris palaiko visus dalykus ir padaro juos tokius, kokie jie yra.“31
KBK nuorodos
153552 Dvylikos būryje pirmąją vietą užima Simonas Petras. Jėzus jam pavedė ypatingą misiją. Petras išpažino tai, ką jam buvo apreiškęs Tėvas: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ (Mt 16, 16). Tada Viešpats jam tarė: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18). Kristus, „gyvasis Akmuo“, užtikrina, kad Jo Bažnyčia, pastatyta ant uolos, įveiks mirties galybę. Ta nepajudinama Bažnyčios uola, išpažinęs savo tikėjimą, tapo Petras. Jis turės saugoti šį tikėjimą, kad nesvyruotų, ir stiprinti savo brolius.
1531814 Tikėjimas yra dieviškoji dorybė, kurios dėka tikime į Dievą ir visa, ką Jis mums yra apreiškęs ir ką šventoji Bažnyčia teikia mums tikėti, nes Dievas yra pati tiesa. Tikėjimu „žmogus laisvai atiduoda visą save“ Dievui. Dėl to tikintysis stengiasi pažinti Dievo valią ir ją vykdyti. „Teisusis gyvens tikėjimu“ (Rom 1, 17). Gyvas tikėjimas „veikia meile“ (Gal 5, 6).
1531996 Mūsų nuteisinimas kyla iš Dievo malonės. Malonė yra Dievo palankumas, neužsitarnaujamai teikiama pagalba, kad atsilieptume į Jo pašaukimą: taptume Dievo vaikais, Jo įvaikiais, dieviškosios prigimties, amžinojo gyvenimo dalininkais.
1532606 Į šį įsikūnijusio Žodžio šauksmą įsilieja visos visų laikų žmonijos baimės, vergavimas nuodėmei ir mirčiai, visi išganymo istorijos prašymai ir užtarimai. Tėvas visa tai priima ir, pranokdamas visas žmogiškas viltis, išklauso prikeldamas Sūnų. Taip įgyvendinama ir atbaigiama maldos drama kūrimo ir išganymo ekonomijoje. Psalmynas jos prasmę atranda Kristuje. „Tu esi mano Sūnus, šiandien aš Tave pagimdžiau. Prašyk manęs, ir padarysiu tautas Tavo valdomis, visus žemės pakraščius Tavo nuosavybe“ (Ps 2, 7–8) – tai Prisikėlimo dienai skirti Tėvo žodžiai. Laiške žydams dramatiškai nusakoma, kaip Jėzaus malda atneša išganymo pergalę: „Jis savo kūno dienomis siuntė prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis į tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbumo. Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasidaręs tobulas, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi“ (Žyd 5, 7–9).
1541749 Laisvė žmogų daro moralės subjektu. Sąmoningai veikdamas, žmogus, galima sakyti, yra savo veiksmų tėvas. Tikrai žmogiški, tai yra laisvai remiantis sąžinės sprendimu pasirinkti veiksmai yra vertintini kaip moralūs. Jie esti geri arba blogi.
1542126 Ateizmas dažnai remiasi klaidinga žmogaus autonomijos samprata, kuria siekiama atsiriboti nuo bet kokios priklausomybės Dievui. Tačiau „Dievo pripažinimas jokiu būdu neprieštarauja žmogaus orumui, nes šio orumo pagrindas ir atbaiga slypi pačiame Dieve.“ Bažnyčia žino, kad „savo skelbiamu mokymu atitinka slapčiausius žmogaus širdies troškimus“.
1552008 Krikščioniškajame gyvenime žmogaus nuopelnai Dievo akyse atsiranda dėl to, kad Dievas laisvai nutarė leisti žmogui bendradarbiauti su Jo malone. Tėviškas Dievo veikimas savo poveikiu yra pirmesnis, laisvas žmogaus bendradarbiavimas paskesnis, tad ir nuopelnai dėl gerų darbų pirmiausia priskirtini Dievo malonei ir tik paskui tikinčiajam. Taigi žmogaus nuopelnų šaltinis galiausiai yra Dievas, nes geri žmogaus darbai prasideda Kristuje iš Šventosios Dvasios įkvėpimo ir pagalbos.
1561063 Pranašo Izaijo knygoje randame posakį „tiesos Dievas“, paraidžiui „Amen Dievas“, tai yra Dievas, ištikimai vykdantis savo pažadus: „Kas tik krašte laimės sau norės, palaimos Dievo, kurio vardas 'Amen', sau linkės“ (Iz 65, 16). Mūsų Viešpats dažnai vartoja žodį „Amen“, kartais net pakartoja jį, taip pabrėždamas savo mokymo patikimumą, savo autoritetą, pagrįstą Dievo tiesa.
1562465 Senasis Testamentas tvirtina: Dievas yra visokios tiesos šaltinis. Jo žodis yra tiesa. Jo įstatymas yra tiesa. „Tavo ištikimybė tęsias iš kartos į kartą“ (Ps 119, 90). Kadangi Dievas yra „tiesakalbis“ (Rom 3, 4), Jo tautos nariai yra pašaukti gyventi tiesoje.
156548 Jėzaus daryti stebuklai rodo, kad Jį „yra siuntęs Tėvas“. Jie ragina Juo tikėti. Tiems, kurie tikėdami kreipiasi į Jį, Jis duoda, ko jie prašo. Tad stebuklai stiprina tikėjimą tuo, kuris daro savo Tėvo darbus: jie patvirtina, kad Jis yra Dievo Sūnus. Tačiau jie gali kelti ir pasipiktinimą. Jie skirti ne smalsumui ir magijos troškimui patenkinti. Nepaisant tokių aiškių Jėzaus stebuklų, kai kas Jį ir atstūmė; Jis netgi buvo kaltinamas darąs tuos stebuklus, demonų padedamas.
156812 Vien tikėjimu galima suprasti, kad šių Bažnyčios savybių šaltinis yra dieviškas. Tačiau istorinės apraiškos irgi yra žmogaus protui aiškiai bylojantys ženklai. Vatikano I Susirinkimas primena, kad „pati Bažnyčia, būdama stebėtinai išplitusi, pasiekusi didelio šventumo, duodanti nesibaigiančių visokio gerumo vaisių, pasižyminti visuotine vienybe ir neįveikiamu pastovumu, jau yra didis ir nuolatinis jos patikimumo garantas bei nesugriaunamas jos dieviškosios misijos liudijimas“.
1572088 Pirmu įsakymu reikalaujama stiprinti savo tikėjimą, sumaniai ir budriai jį saugoti ir atmesti visa, kas jam priešinga. Tikėjimui nusidedama įvairiai: Valingai abejojant tikėjimas nevertinamas ar net atsisakoma laikyti tiesa, ką Dievas yra apreiškęs ir Bažnyčia pateikia tikėti. Nevalingas abejojimas rodo svyravimą tikėjimo atžvilgiu, sunkumus įveikti prieštaras tikėjimui arba jo nepažinimo keliamą nerimą. Sąmoningai puoselėjamos abejonės gali visai aptemdyti dvasią.
1582705 Meditacija pirmiausia yra ieškojimas. Dvasia stengiasi suprasti krikščioniškojo gyvenimo „kodėl“ ir „kaip“, kad įsiklausytų, ko Dievas reikalauja, ir į tai atsilieptų. Tą daryti reikia susikaupus, o tai nėra lengva. Paprastai padeda knyga; krikščionys turi iš ko rinktis: tai ir Šventasis Raštas, ypač Evangelijos, ir šventi paveikslai, ir atskiroms dienoms ar laikams skirti liturginiai tekstai, dvasinio gyvenimo žinovų raštai, dvasingumą ugdantys veikalai, didžioji kūrinijos ir istorijos knyga, Dievo „šiandien“ atverstas puslapis.
1581827 Visas dorybes gaivina ir įkvepia meilė. Ji yra „tobulumo raištis“ (Kol 3, 14); ji pati yra dorybių forma; ji jas susieja ir surikiuoja; ji yra krikščioniškojo gyvenimo šaltinis ir tikslas. Krikščioniškoji meilė sutvirtina ir nuskaidrina mūsų žmogiškąjį gebėjimą mylėti, iškelia jį iki antgamtinio tobulumo, iki dieviškosios meilės.
15890 Dogmų tarpusavio ryšiai ir jų nuoseklumas aptinkami visame Kristaus slėpinio Apreiškime. Reikia atsiminti, kad „esama katalikiškojo mokymo tiesų laipsniškumo arba 'hierarchijos', nes jų ryšys su krikščioniškojo tikėjimo pamatu būna įvairus“.
1582518 Šeštas palaiminimas skelbia: „Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą“ (Mt 5, 8). „Tyraširdžiais“ vadinami, kurie savo protu ir valia pakluso Dievo šventumo reikalavimams, pirmiausia trijose – krikščioniškos meilės, skaistumo, arba seksualinio tyrumo, tiesos meilės ir neklaidingo tikėjimo – srityse. Širdies, kūno ir tikėjimo tyrumas yra tarpusavyje susiję dalykai: Tikintieji privalo tikėti Tikėjimo simbolio tiesomis, „kad tikėdami paklustų Dievui; paklusdami dorai gyventų; dorai gyvendami skaistintų savo širdį, o ją skaistindami suprastų, ką tiki“.
159283 Pasaulio ir žmogaus kilmės klausimai yra daugelio mokslinių tyrimų objektas. Iš šių tyrimų mes nepaprastai daug sužinojome apie kosmoso amžių ir jo dydį, apie gyvybės formų tapsmą, žmogaus atsiradimą. Šie atradimai mus skatina dar labiau gėrėtis Kūrėjo didybe, dėkoti Jam už visus Jo darbus, už protą ir išmintį, Jo duotą mokslininkams ir tyrėjams. Pastarieji drauge su Saliamonu gali tarti: „Juk Jis suteikė man tikrą esamų dalykų pažinimą, kad suvokčiau pasaulio sandarą ir pradmenų jėgą, […], nes mane mokė išmintis, visų dalykų išradėja.“ (Išm 7, 17–22).
1592293 Ir fundamentiniai, ir taikomieji moksliniai tyrinėjimai ryškiai parodo žmogaus viršenybę kūrinijai. Mokslas ir technika yra didelės vertybės, kai jos tarnauja žmogui ir skatina jo visapusišką pažangą visų labui; tačiau vien jie nepajėgia nurodyti prasmės žmogaus gyvenimui ir jo pažangai. Mokslas ir technika skirti žmogui, iš kurio kilę ir kurio dėka toliau plėtojasi; tad tik asmuo ir jo moralinės vertybės gali būti jų tikslas ir nurodyti jų ribas.
KBK išnašos
16Plg. Gal 1, 15; Mt 11, 25.
17Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 5: AAS 58 (1966) 819.
18Vatikano I Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Filius, c. 3: DS 3008.
19Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae 2–2, q. 2, a. 9, c, ed. Leon. 8, 37; plg. Vatikano I Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Filius, c. 3: DS 3010.
20Vatikano I Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Filius, c. 3: DS 3008.
21Vatikano I Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Filius, c. 3: DS 3009.
22Plg. Mk 16, 20; Žyd 2, 4.
23Vatikano I Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Filius, c. 3: DS 3009.
24Vatikano I Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Filius, c. 3: DS 3010.
25Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae 2–2, q. 171, a. 5, 3um, ed. Leon. 10, 373.
26Pal. Jonas Henrikas Niumenas, Apologia pro vita sua, c. 5, ed. M. J. Svaglic, Oksfordas, 1967, p. 210.
27Šv. Anzelmas Kenterberietis, Proslogion, Prooemium in: Opera omnia, ed. F. S. Schmitt, v. 1, Edinburgas, 1946, p. 94.
28Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 5: AAS 58 (1966) 819.
29Šv. Augustinas, Sermo 43, 7, 9: CCL 41, 512 (PL 38, 258).
30Vatikano I Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Filius, c. 4: DS 3017.
31Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 36: AAS 58 (1966) 1054.
Kraunama...