Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

Visas YOUCAT tekstas nėra skelbiamas, tik Pratarmė ir klausimų sąrašas su atitinkamomis KBK sąsajomis

Paieškos rezultatai

Ieškota: 1391-1401 Rasta: 11

1391 Komunija mus tvirčiau suvienija su Kristumi. Pagrindinis Eucharistijos priėmimo Komunijoje vaisius yra glaudi vienybė su Jėzumi Kristumi. Viešpats juk sako: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 56). Gyvenimo Kristuje pagrindas yra eucharistinis pokylis: „Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane“ (Jn 6, 57):

Kai per Viešpaties šventes tikintieji priima Sūnaus Kūną, jie vieni kitiems skelbia Gerąją Naujieną, kad jiems duotas gyvenimo laidas, kaip ir tada, kai angelas pasakė Marijai Magdalietei: „Kristus prisikėlė!“ Taip ir dabar gyvenimas ir prisikėlimas suteikiami tam, kuris priima Kristų.229

1392 Kas medžiaginis maistas yra mūsų kūno gyvenimui, tas Komunija įstabiu būdu yra mūsų dvasiniam gyvenimui. „Šventosios Dvasios gaivinamo ir gyvybe trykštančio“230, prisikėlusio Kristaus Kūno priėmimas palaiko, praturtina ir atnaujina per Krikštą gautą malonės gyvenimą. Kad krikščioniškasis gyvenimas augtų, jis turi būti maitinamas eucharistine Komunija, mūsų kelionės duona, ligi pat mirties, kai ta duona mums bus duota kaip Viatikas.

1393 Komunija mus atskiria nuo nuodėmės. Kristaus Kūnas, kurį mes priimame Komunijoje, yra „už mus atiduodamas“, ir Kraujas, kurį geriame, „yra išliejamas už daugelį nuodėmėms atleisti“. Dėl to Eucharistija negali mūsų vienyti su Kristumi, neapvalydama mūsų nuo padarytų nuodėmių ir nesaugodama nuo naujų:

Kiekvieną kartą kai tik ją priimame, skelbiame Viešpaties mirtį.231 Jeigu skelbiame mirtį, skelbiame ir nuodėmių atleidimą. Jei kiekvieną kartą, kada praliejamas kraujas, jis praliejamas nuodėmėms atleisti, tai aš turiu jį nuolat priiminėti, kad jis nuolat atleistų mano nuodėmes. Aš nuolat nusidedu – turiu nuolat turėti vaistą.232

1394 Kaip kūno maistas grąžina prarastas jėgas, taip Eucharistija stiprina meilę, kuri kasdieniame gyvenime yra linkusi silpnėti; ši atgijusi meilė naikina lengvąsias nuodėmes.233 Mums save dovanojantis Kristus gaivina mūsų meilę ir duoda mums jėgų nutraukti netvarkingą prisirišimą prie kūrinių ir įsitvirtinti Jame:

Kadangi Kristus mirė už mus iš meilės, tai, aukos metu minėdami Jo mirtį, mes Jį prašome, kad meilė būtų mums suteikta Šventosios Dvasios atėjimu; prašome nuolankiai, kad dėl tos meilės, dėl kurios Kristus panoro už mus numirti, mes taip pat, gavę Šventosios Dvasios malonę, galėtume laikyti pasaulį tartum mums nukryžiuotą, o save pačius – nukryžiuotus pasauliui. [...] Gavę meilės dovaną, mirštame nuodėmei ir gyvename Dievui.234

1395 Dėl tos meilės, kurią Eucharistija mumyse įžiebia, ji mus saugo nuo būsimų mirtinųjų nuodėmių. Kuo labiau dalyvaujame Kristaus gyvenime ir kuo tvirtesnė su Juo mūsų draugystė, tuo mažesnis pavojus ją nutraukti per mirtinąją nuodėmę. Tačiau Eucharistija nėra skirta mirtinosioms nuodėmėms atleisti. Tam skirtas Sutaikinimo sakramentas. Tuo tarpu Eucharistija – sakramentas tų, kurie yra visiškai susivieniję su Bažnyčia.

1396 Mistinio Kūno vienybė: Eucharistija ugdo Bažnyčią. Priimantieji Eucharistiją yra daug tvirčiau susivieniję su Kristumi; drauge Kristus juos vienija su tikinčiaisiais viename Kūne – Bažnyčioje. Komunija atnaujina, sustiprina ir pagilina per Krikštą jau įvykusį įsitraukimą į Bažnyčią. Krikštu mes buvome pašaukti sudaryti vieną Kūną.235 Eucharistija įgyvendina šį kvietimą: „Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne? Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas Kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona“ (1 Kor 10, 16–17):

Jeigu jūs esate Kristaus kūnas ir Jo nariai, tai ant Viešpaties stalo yra jūsų sakramentas, ir jūs priimate sakramentą, kuris esate jūs patys. Tam, ką priimate, jūs atsakote „Amen“ („Taip, tai tiesa!“) ir atsakydami įsipareigojate. Tu išgirsti žodžius: „Kristaus Kūnas“ ir atsakai: „Amen“. Tad būk Kristaus narys, kad tavo „Amen“ būtų tikras.236

1397 Eucharistija įpareigoja vargšų atžvilgiu: kad teisingai priimtume už mus atiduotą Kristaus Kūną ir Kraują, turime atpažinti Kristų vargingiausiuose žmonėse, Jo broliuose:237

Tu ragavai Viešpaties Kraujo ir net nepažįsti savo brolio. Darai gėdą tam stalui manydamas, kad nėra vertas dalytis tavuoju maistu tas, kuris buvo rastas vertas sėstis prie šio stalo. Dievas tave išvadavo iš visų tavo nuodėmių ir čia pakvietė, o tu net ir tada netapai gailestingesnis.238

1398 Eucharistija ir krikščionių vienybė. Šio didžio slėpinio akivaizdoje šv. Augustinas sušunka: „O pamaldumo sakramente! O vienybės ženkle! O gailestingosios meilės ryšy!“239 Kuo skaudžiau jaučiamas Bažnyčios suskilimas, kuris neleidžia bendrai artintis prie Viešpaties stalo, tuo karščiau meldžiamasi prašant Viešpatį, kad ateitų visų tikinčiųjų visiškos vienybės metas.

1399 Rytų Bažnyčios, kurios nėra visiškai susivienijusios su Katalikų Bažnyčia, Eucharistiją švenčia su didele meile. „Tos Bažnyčios, nors ir atsiskyrusios, turi tikrus sakramentus ir apaštališkos įpėdinystės dėka ypač Kunigystę ir Eucharistiją, kuriais jos ir dabar tebėra nepaprastai glaudžiai su mumis susijusios.“240 Tad tam tikras bendradarbiavimas šventuosiuose dalykuose (in sacris), būtent Eucharistijoje, „palankiomis aplinkybėmis ir bažnytinės vadovybės leidimu ne tik galimas, bet ir pageidaujamas“241.

1400 Dėl Reformacijos atsiradusios ir nuo Katalikų Bažnyčios atsiskyrusios bažnytinės bendruomenės „ypač dėl šventimų sakramento neturėjimo [...] neišlaikė tikros ir vientisos eucharistinio slėpinio substancijos“242. Dėl šios priežasties eucharistinė Katalikų Bažnyčios bendrystė su tomis bendruomenėmis yra neįmanoma. Vis dėlto tos bažnytinės bendruomenės, „šventojoje Vakarienėje minėdamos Viešpaties mirtį ir prisikėlimą“, „išpažįsta, jog šitaip išreiškiamas gyvenimas bendrystėje su Kristumi, ir laukia jo garbingo atėjimo“243.

1 2

 

KBK nuorodos
KBK išnašos

229Fanqîth, Breviarium iuxta ritum Ecclesiae Antiochenae Syrorum, v. 1, Mossul, 1886, p. 237a–b.

230Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Presbyterorum ordinis, 5: AAS 58 (1966) 997.

231Plg. 1 Kor 11, 26.

232Šv. Ambraziejus, De sacramentis 4, 28: CSEL 73, 57–58 (PL 16, 446).

233Plg. Tridento Susirinkimas, 13a sesija, Decretum de ss. Eucharistia, c. 2: DS 1638.

234Šv. Fulgentas Ruspietis, Contra gesta Fabiani 28, 17: CCL 91A, 813–814 (PL 65, 789).

235Plg. 1 Kor 12, 13.

236Šv. Augustinas, Sermo 272: PL 38, 1247.

237Plg. Mt 25, 40.

238Šv. Jonas Auksaburnis, In epistulam I ad Corinthios, homilia 27, 5: PG 61, 230.

239Šv. Augustinas, In Iohannis evangelium tractatus 26, 13: CCL 36, 266 (PL 35, 1613); plg. Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 47: AAS 56 (1964) 113.

240Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 15: AAS 57 (1965) 102.

241Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 15: AAS 57 (1965) 102; plg. KTK kan. 844, § 3.

242Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 22: AAS 57 (1965) 106.

243Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 22: AAS 57 (1965) 106.