Paieškos rezultatai
Ieškota: 1391-1401 Rasta: 11
1391 Komunija mus tvirčiau suvienija su Kristumi. Pagrindinis Eucharistijos priėmimo Komunijoje vaisius yra glaudi vienybė su Jėzumi Kristumi.460 Viešpats juk sako: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (
Kai per Viešpaties šventes tikintieji priima Sūnaus Kūną, jie vieni kitiems skelbia Gerąją Naujieną, kad jiems duotas gyvenimo laidas, kaip ir tada, kai angelas pasakė Marijai Magdalietei: „Kristus prisikėlė!“ Taip ir dabar gyvenimas ir prisikėlimas suteikiami tam, kuris priima Kristų.229
1392 1212Kas medžiaginis maistas yra mūsų kūno gyvenimui, tas Komunija įstabiu būdu yra mūsų dvasiniam gyvenimui. „Šventosios Dvasios gaivinamo ir gyvybe trykštančio“230, prisikėlusio Kristaus Kūno priėmimas palaiko, praturtina ir atnaujina per Krikštą gautą malonės gyvenimą. Kad krikščioniškasis gyvenimas augtų, jis turi būti maitinamas eucharistine Komunija, mūsų kelionės duona, ligi pat mirties, kai ta duona mums bus duota kaip Viatikas.1524
1393 Komunija mus atskiria nuo nuodėmės. Kristaus Kūnas, kurį mes priimame Komunijoje, yra „už mus atiduodamas“, ir Kraujas, kurį geriame, 613„yra išliejamas už daugelį nuodėmėms atleisti“. Dėl to Eucharistija negali mūsų vienyti su Kristumi, neapvalydama mūsų nuo padarytų nuodėmių ir nesaugodama nuo naujų:
Kiekvieną kartą kai tik ją priimame, skelbiame Viešpaties mirtį.231 Jeigu skelbiame mirtį, skelbiame ir nuodėmių atleidimą. Jei kiekvieną kartą, kada praliejamas kraujas, jis praliejamas nuodėmėms atleisti, tai aš turiu jį nuolat priiminėti, kad jis nuolat atleistų mano nuodėmes. Aš nuolat nusidedu – turiu nuolat turėti vaistą.232
1394 Kaip kūno maistas grąžina prarastas jėgas, taip Eucharistija stiprina meilę,1863 kuri kasdieniame gyvenime yra linkusi silpnėti; ši atgijusi meilė naikina lengvąsias nuodėmes.233 Mums save dovanojantis Kristus gaivina mūsų meilę1436 ir duoda mums jėgų nutraukti netvarkingą prisirišimą prie kūrinių ir įsitvirtinti Jame:
Kadangi Kristus mirė už mus iš meilės, tai, aukos metu minėdami Jo mirtį, mes Jį prašome, kad meilė būtų mums suteikta Šventosios Dvasios atėjimu; prašome nuolankiai, kad dėl tos meilės, dėl kurios Kristus panoro už mus numirti, mes taip pat, gavę Šventosios Dvasios malonę, galėtume laikyti pasaulį tartum mums nukryžiuotą, o save pačius – nukryžiuotus pasauliui. [...] Gavę meilės dovaną, mirštame nuodėmei ir gyvename Dievui.234
1395 Dėl tos meilės, kurią Eucharistija mumyse įžiebia, ji mus saugo nuo būsimų mirtinųjų nuodėmių1855. Kuo labiau dalyvaujame Kristaus gyvenime ir kuo tvirtesnė su Juo mūsų draugystė, tuo mažesnis pavojus ją nutraukti per mirtinąją nuodėmę. Tačiau Eucharistija nėra skirta mirtinosioms nuodėmėms atleisti.1446 Tam skirtas Sutaikinimo sakramentas. Tuo tarpu Eucharistija – sakramentas tų, kurie yra visiškai susivieniję su Bažnyčia.
1396 1118Mistinio Kūno vienybė: Eucharistija ugdo Bažnyčią. Priimantieji Eucharistiją yra daug tvirčiau susivieniję su Kristumi; drauge Kristus juos vienija su tikinčiaisiais viename Kūne – Bažnyčioje. Komunija atnaujina, sustiprina ir pagilina per Krikštą jau įvykusį įsitraukimą į Bažnyčią.1267 Krikštu mes buvome pašaukti sudaryti vieną Kūną.235 Eucharistija įgyvendina šį kvietimą: „Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne? Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas Kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona“ (
Jeigu jūs esate Kristaus kūnas ir Jo nariai, tai ant Viešpaties stalo yra jūsų sakramentas, ir jūs priimate sakramentą, kuris esate jūs patys. Tam, ką priimate, jūs atsakote „Amen“ („Taip, tai tiesa!“) ir atsakydami įsipareigojate.1064 Tu išgirsti žodžius: „Kristaus Kūnas“ ir atsakai: „Amen“. Tad būk Kristaus narys, kad tavo „Amen“ būtų tikras.236
1397 Eucharistija įpareigoja vargšų atžvilgiu: kad teisingai priimtume už mus atiduotą Kristaus Kūną ir Kraują, turime atpažinti Kristų vargingiausiuose žmonėse,2449 Jo broliuose:237
Tu ragavai Viešpaties Kraujo ir net nepažįsti savo brolio. Darai gėdą tam stalui manydamas, kad nėra vertas dalytis tavuoju maistu tas, kuris buvo rastas vertas sėstis prie šio stalo. Dievas tave išvadavo iš visų tavo nuodėmių ir čia pakvietė, o tu net ir tada netapai gailestingesnis.238
1398 Eucharistija ir krikščionių vienybė. Šio didžio slėpinio akivaizdoje šv. Augustinas sušunka: „O pamaldumo sakramente! O vienybės ženkle! O gailestingosios meilės ryšy!“239 Kuo skaudžiau jaučiamas Bažnyčios suskilimas,817 kuris neleidžia bendrai artintis prie Viešpaties stalo, tuo karščiau meldžiamasi prašant Viešpatį, kad ateitų visų tikinčiųjų visiškos vienybės metas.
1399 838Rytų Bažnyčios, kurios nėra visiškai susivienijusios su Katalikų Bažnyčia, Eucharistiją švenčia su didele meile. „Tos Bažnyčios, nors ir atsiskyrusios, turi tikrus sakramentus ir apaštališkos įpėdinystės dėka ypač Kunigystę ir Eucharistiją, kuriais jos ir dabar tebėra nepaprastai glaudžiai su mumis susijusios.“240 Tad tam tikras bendradarbiavimas šventuosiuose dalykuose (in sacris), būtent Eucharistijoje, „palankiomis aplinkybėmis ir bažnytinės vadovybės leidimu ne tik galimas, bet ir pageidaujamas“241.
1400 Dėl Reformacijos atsiradusios ir nuo Katalikų Bažnyčios atsiskyrusios bažnytinės bendruomenės 1536„ypač dėl šventimų sakramento neturėjimo [...] neišlaikė tikros ir vientisos eucharistinio slėpinio substancijos“242. Dėl šios priežasties eucharistinė Katalikų Bažnyčios bendrystė su tomis bendruomenėmis yra neįmanoma. Vis dėlto tos bažnytinės bendruomenės, „šventojoje Vakarienėje minėdamos Viešpaties mirtį ir prisikėlimą“, „išpažįsta, jog šitaip išreiškiamas gyvenimas bendrystėje su Kristumi, ir laukia jo garbingo atėjimo“243.
KBK nuorodos
1391460 Žodis tapo kūnu, kad mus padarytų „dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt 1, 4). „Nes Žodis dėl to tapo žmogumi, o Dievo Sūnus – žmogaus Sūnumi, kad ir žmogus, bendrystėje su Žodžiu gavęs dieviškąją įsūnystę, taptų Dievo vaiku.“ „Nes Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad mus sudievintų.“ „Vienatinis Dievo Sūnus, norėdamas, kad mes taptume Jo dievystės dalininkais, priėmė mūsų prigimtį, idant, tapęs žmogumi, sudievintų žmones.“
1391521 Visa, ką Kristus išgyveno, išgyveno tam, kad mes galėtume tai išgyventi Jame ir Jis tai išgyventų mumyse. „Juk jis, Dievo Sūnus, įsikūnijimu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi.“ Mes esame kviečiami būti viena su Juo, vienytis kaip Jo kūno nariai su visu tuo, ką Jis išgyveno kūne už mus ir būdamas mums pavyzdys: Mes turime pratęsti ir įgyvendinti savyje Jėzaus būkles bei slėpinius ir dažnai Jį melsti, kad visa tai atbaigtų ir įvykdytų mumyse ir visoje savo Bažnyčioje [...]. Nes ir Dievo Sūnaus buvo numatyta leisti mums ir visai savo Bažnyčiai dalyvauti Jo slėpiniuose, juos tarsi praplėsti ir pratęsti; Jis tai daro, tais slėpiniais suteikdamas mums malonių ir trokšdamas subrandinti mumyse tų slėpinių vaisius. Šitaip Jis nori tuos slėpinius atbaigti.
13921212 Įkrikščioninimo sakramentai: Krikštas, Sutvirtinimas ir Eucharistija deda pamatus visam krikščioniškajam gyvenimui. „Kristaus malone žmonėms suteikiamas dalyvavimas dieviškojoje prigimtyje tam tikra prasme primena jų prigimtinio gyvenimo pradžią, augimą ir stiprėjimą. Krikštu atgimę tikintieji būna sustiprinami Sutvirtinimo sakramentu, o Eucharistijoje maitinami amžinojo gyvenimo duona. Taip šiais įkrikščioninimo sakramentais jie gauna vis daugiau dieviškojo gyvenimo turtų ir vis labiau priartėja prie tobulos meilės.“
13921524 Tiems, kurie jau rengiasi palikti šį gyvenimą, Bažnyčia, be Ligonių patepimo, teikia ir Eucharistiją kaip Viatiką [kelionės maistą]. Priimti Kristaus Kūno ir Kraujo komuniją einant pas Tėvą yra ypač reikšminga ir svarbu. Ji yra amžinojo gyvenimo sėkla ir mus prikelianti galybė, kaip sako Viešpats: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 54). Mirusio ir prisikėlusio Kristaus sakramentas – Eucharistija dabar tampa perėjimo iš mirties į gyvenimą, iš šio pasaulio pas Tėvą sakramentu.
1393613 Kristaus mirtis yra drauge Avinėlio, kuris naikina pasaulio nuodėmę, Velykų auka, galutinai atperkanti žmoniją, ir Naujosios Sandoros auka, grąžinanti žmonėms bendrystę su Dievu, sutaikindama su Juo per kraują, išlietą už daugelį nuodėmėms atleisti.
13941863 Lengvoji nuodėmė silpnina meilės dorybę; ji pasireiškia netvarkingu prisirišimu prie sukurtųjų gėrybių, trukdo sielai tobuliau siekti dorybių ir dorovingiau elgtis, užtraukia laikinąsias bausmes. Sąmoningai padaryta ir neapgailėta lengvoji nuodėmė palengva veda prie mirtinosios. Vis dėlto lengvoji nuodėmė nenutraukia ryšio su Dievu. Dievo malonės padedamas, žmogus gali ją atitaisyti. Ji neatima „pašvenčiamosios malonės, draugystės su Dievu, meilės ir, vadinasi, amžinosios palaimos“: Kol žmogus gyvena su kūnu, jis negali išvengti bent lengvųjų nuodėmių. Nors jas ir vadina lengvomis, nelaikyk jų nepavojingomis. Jeigu, jas sverdamas, laikai nepavojingomis, tai drebėk, kai jas suskaičiuosi. Daug mažų daiktų tampa vienu dideliu; daug lašų pripildo upę; iš daugybės grūdelių išauga kauburiai. Tad kas yra mūsų viltis? Pirmiausia išpažintis...
13941436 Eucharistija ir Atgaila. Kasdienio atsivertimo ir atgailos šaltinis bei penas yra Eucharistija, nes joje sudabartinama mus su Dievu sutaikinusio Kristaus auka; ji maitina ir stiprina Kristaus gyvenimu gyvenančius žmones; „ji yra vaistas, kuris mus išvaduoja iš kasdienių nuodėmių ir saugo nuo mirtinųjų“.
13951855 Mirtinoji nuodėmė, smarkiai pažeisdama Dievo Įstatymą, žmogaus širdyje naikina meilę; versdama rinktis gėrį, mažesnį už Dievą, nukreipia žmogų nuo Dievo, kuris yra jo galutinis tikslas ir palaima. Lengvoji nuodėmė, nors ir nenutraukia meilės, ją užgauna ir sužeidžia.
13951446 Kristus įsteigė Atgailos sakramentą visiems nusidėjusiems savo Bažnyčios nariams, pirmiausia tiems, kurie po Krikšto sunkiai nusidėjo ir per tai prarado Krikšto malonę ir pažeidė bendrystę su Bažnyčia. Jiems Atgailos sakramentas duoda naują galimybę atsiversti ir atgauti nuteisinimo malonę. Bažnyčios tėvai tą sakramentą vadina „antrąja [išsigelbėjimo] lenta sudužus laivui – praradus malonę“.
13961118 Sakramentai yra „Bažnyčios“ dvejopai – „per ją“ ir „jai“. Jie yra „per Bažnyčią“, nes ji yra Kristaus veikimo sakramentas – Kristaus, veikiančio joje per atsiųstą Šventąją Dvasią. Ir jie yra „skirti Bažnyčiai“, nes sakramentais statydinama Bažnyčia, skelbiant ir perteikiant žmonėms, pirmiausia Eucharistijoje, bendrystės su Dievu – Meile, vienu trijuose Asmenyse, slėpinį.
13961267 Krikštas padaro mus Kristaus Kūno nariais. „Tad [...] mes esame vieni kitų nariai“ (Ef 4, 25). Krikštas įtraukia į Bažnyčią. Iš Krikšto šaltinių gimsta vienintelė Naujosios Sandoros Dievo tauta, kuri peržengia visas prigimtines bei žmogiškas tautų, kultūrų, rasių ir lyčių ribas: „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną Kūną“ (1 Kor 12, 13).
1396790 Tikintieji, kurie atsiliepia į Dievo žodį ir tampa Kristaus kūno nariais, glaudžiai susivienija su Kristumi: „Tame kūne į tikinčiuosius plaukia Kristaus gyvybė, nes jie sakramentais paslaptingu bei tikru būdu yra sujungti su kenčiančiu ir garbingu Kristumi.“ Tai ypač tinka pasakyti apie Krikštą, kuris mus vienija su Kristaus mirtimi ir prisikėlimu, ir Eucharistiją, per kurią „tikrai dalyvaudami Viešpaties kūne“ būvame pakylėti bendrystėn su juo ir tarpusavyje“.
13961064 Tad Tikėjimo simbolio pabaigos žodžiu „Amen“ kartojamas ir patvirtinamas jo pirmasis žodis: „Tikiu“. Tikėti reiškia sakyti „Amen“ Dievo žodžiams, pažadams, įsakymams – visiškai pasitikėti Tuo, kuris yra begalinės meilės ir tobulos ištikimybės „Amen“. Tada kasdienis krikščionio gyvenimas tampa „Amen“, tariamu tam „Tikiu“, kuris išpažintas per Krikštą: Tavasis Tikėjimo simbolis tebūna tau tarytum veidrodis. Įsižiūrėk į jį ir įsitikink, ar tikrai tiki visa, ką pareiškei tikįs. Kasdien džiaukis savo tikėjimu.
13972449 Jau Senajame Testamente įvairūs teisiniai nuostatai (skolų dovanojimo metai, draudimas skolinti už palūkanas ir pasilaikyti užstatą, dešimtinės mokestis, kasdienis užmokestis padieniams darbininkams, vynuogių ir varpų rinkimo teisė nuėmus derlių) atitiko Pakartoto Įstatymo raginimą: „Kadangi krašte beturčių niekad netrūks, todėl įsakau tau: 'Ištiesk ranką vargšui ir beturčiui artimui savo krašte'“ (Įst 15, 11). Tuos žodžius Jėzus pakartojo kaip savus: „Vargšų jūs visada turite su savimi, o mane ne visuomet turėsite“ (Jn 12, 8). Tuo Jis neatmeta senųjų pranašų griežto pasmerkimo žmonėms, perkantiems „vargšus už sidabrą, beturtį už sandalų porą...“ (Am 8, 6), bet ragina mus vargšuose – Jo broliuose – įžvelgti Jį patį: Kai motina priekaištavo šv. Rožei Limietei, kam ji priglaudžia namuose vargšus ir ligonius, pastaroji atsakė: „Tarnaudami vargšams ir ligoniams, tarnaujame Jėzui. Negalime nepadėti savo artimui, nes jame regime Jėzų, kuriam tarnaujame.“
1398817 Deja, „vienoje ir vienatinėje Dievo Bažnyčioje jau nuo pat pradžių buvo skilimų; apaštalas laiko juos smerktinais ir griežtai peikia. O vėlesniais amžiais kilo didesnių nesutarimų, ir gana didelės bendruomenės atsiskyrė nuo visiškos bendrystės su Katalikų Bažnyčia, kartais – ne be abiejų pusių kaltės“. Kristaus Kūno vienybę pažeidžiantys skilimai (erezijos, apostazijos ir schizmos) neįvyksta be žmonių nuodėmių: Kur nuodėmė, ten skirtumai, ten schizmos, erezijos, nesutarimai. Kur dora, ten sutarimas, vienybė, ir dėl to visi tikintieji būdavo vienas kūnas ir viena siela.
1399838 „Bažnyčia žino, kad dėl daugelio priežasčių ji susijusi su tais, kurie, būdami pakrikštyti, puošiasi krikščionio vardu, bet neišpažįsta visiško tikėjimo arba nesilaiko Petro įpėdinio vadovaujamos bendrystės vienybės.“ „Tie iš jų, kurie tiki į Kristų ir tikrai buvo pakrikštyti, išlieka tam tikroje, nors ir netobuloje, bendrystėje su Katalikų Bažnyčia.“ Su ortodoksų Bažnyčiomis ta bendrystė tokia artima, „kad visai nedaug tetrūksta iki jos pilnatvės, kuri leistų drauge švęsti Viešpaties Eucharistiją“.
14001536 Kristaus apaštalams Šventimų sakramentu pavesta misija Bažnyčioje toliau tęsiama ligi amžių pabaigos; todėl šis sakramentas yra apaštališkosios tarnybos sakramentas. Jis apima tris laipsnius: vyskupystę, kunigystę ir diakonatą. [Apie Kristaus įsteigtą apaštališkąją tarnybą ir misiją žr. 874–896 skiltis. Čia bus kalbama tik apie tai, kaip ši tarnyba perduodama sakramentiniu būdu.]
KBK išnašos
229Fanqîth, Breviarium iuxta ritum Ecclesiae Antiochenae Syrorum, v. 1, Mossul, 1886, p. 237a–b.
230Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Presbyterorum ordinis, 5: AAS 58 (1966) 997.
231Plg. 1 Kor 11, 26.
232Šv. Ambraziejus, De sacramentis 4, 28: CSEL 73, 57–58 (PL 16, 446).
233Plg. Tridento Susirinkimas, 13a sesija, Decretum de ss. Eucharistia, c. 2: DS 1638.
234Šv. Fulgentas Ruspietis, Contra gesta Fabiani 28, 17: CCL 91A, 813–814 (PL 65, 789).
235Plg. 1 Kor 12, 13.
236Šv. Augustinas, Sermo 272: PL 38, 1247.
237Plg. Mt 25, 40.
238Šv. Jonas Auksaburnis, In epistulam I ad Corinthios, homilia 27, 5: PG 61, 230.
239Šv. Augustinas, In Iohannis evangelium tractatus 26, 13: CCL 36, 266 (PL 35, 1613); plg. Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 47: AAS 56 (1964) 113.
240Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 15: AAS 57 (1965) 102.
241Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 15: AAS 57 (1965) 102; plg. KTK kan. 844, § 3.
242Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 22: AAS 57 (1965) 106.
243Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 22: AAS 57 (1965) 106.
Kraunama...