Paieškos rezultatai

1084662 „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32). Pakėlimas ant kryžiaus reiškia ir pranašauja pakėlimą žengiant į dangų. Jis buvo pastarojo pradžia. Jėzus Kristus, vienintelis Naujosios ir amžinosios Sandoros kunigas, „įžengė ne į rankų darbo šventyklą [...], bet į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas prieš Dievo veidą“ (Žyd 9, 24). Danguje Kristus nuolat veikia kaip amžinasis Kunigas; „todėl jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“ (Žyd 7, 25). Kaip „būsimųjų gėrybių kunigas“ (Žyd 9, 11), Jis yra liturgijos, kuri šlovina Tėvą danguje, centras ir pagrindinis veikėjas.

KBK 662 kontekstas

10841127 Deramai, su tikėjimu švenčiami sakramentai perduoda jais išreiškiamą malonę. Jie yra veiksmingi, nes juose veikia pats Kristus: Jis krikštija, Jis veikia savo sakramentuose, suteikdamas sakramentu išreiškiamą malonę. Tėvas visuomet išklauso savo Sūnaus Bažnyčios maldą, o Bažnyčia kiekvieno sakramento epiklezėje išreiškia savo tikėjimą Šventosios Dvasios galia. Kaip ugnis perkeičia visa, ką tik paliečia, taip ir Šventoji Dvasia paverčia dieviškuoju gyvenimu tai, kas būna pavesta Jos galiai.

KBK 1127 kontekstas

1085519 Visi Kristaus turtai „skirti kiekvienam žmogui ir yra mūsų visų savastis“. Nuo Įsikūnijimo „dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo“ ligi mirties „už mūsų nuodėmes“ (1 Kor 15, 3) ir Prisikėlimo „mums nuteisinti“ (Rom 4, 24) Kristus gyveno ne sau, bet mums. Dar ir dabar mes Jį „turime Užtarėją pas Tėvą“ (1 Jn 2, 1); „Jis amžinai gyvas, kad juos [tai yra mus] užtartų“ (Žyd 7, 25). Su visu tuo, ką Jis kartą visiems laikams dėl mūsų išgyveno ir iškentėjo, Jis nuolat stovi „prieš Dievo veidą“, kad „mus užtartų“ (Žyd 9, 24).

KBK 519 kontekstas

10851165 Bažnyčiai švenčiant Kristaus slėpinį, jos maldoje kaskart pasigirsta žodis: „šiandien!“, primindamas paties Viešpaties išmokytą maldą ir Šventosios Dvasios kvietimą. Tas gyvojo Dievo „šiandien“, į kurį turi įeiti šaukiamas žmogus, yra Jėzaus Velykų „valanda“, esanti visos istorijos ašimi: Visose būtybėse išsiskleidė gyvybė, ir visus gausiai pripildė šviesa; aušrų Aušra užliejo visatą, ir Tas, kuris jau buvo iki rytmetinės žvaigždės ir dangaus šviesulių, nemirtingas ir neaprėpiamas, didysis Kristus spindi virš visų būtybių šviesiau už saulę. Dėl to mums, į Jį tikintiems, prasideda ilga, amžinai šviesi, negęstanti diena: mistinės Velykos.

KBK 1165 kontekstas

1086858 Jėzus yra Tėvo siųstasis. Savo tarnystės pradžioje Jis „pasišaukė, kuriuos pats norėjo [...]. Ir jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio“ (Mk 3, 13–14). Nuo to laiko jie bus „pasiuntiniai“ (tokia graikų kalbos žodžio apostoloi reikšmė). Per juos Jėzus tęsia savo misiją: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21). Jų tarnystė yra Jo misijos tęsinys: „Kas jus priima, tas mane priima“, – pasakė Jis Dvylikai (Mt 10, 40).

KBK 858 kontekstas

1087861 Apaštalai, „idant ir po jų pačių mirties jiems patikėtoji užduotis būtų tęsiama, savo tiesioginiams bendradarbiams tarsi testamentu pavedė tobulinti ir stiprinti pradėtąjį darbą, pavesdami jiems rūpintis visa kaimene, kurioje Šventoji Dvasia juos paskyrė ganyti Dievo Bažnyčią. Taip apaštalai pasiskyrė tuos vyrus įpėdiniais ir patvarkė, kad, šiems mirus, jų tarnybą perimtų kiti patikimi žmonės.“

KBK 861 kontekstas

10871536 Kristaus apaštalams Šventimų sakramentu pavesta misija Bažnyčioje toliau tęsiama ligi amžių pabaigos; todėl šis sakramentas yra apaštališkosios tarnybos sakramentas. Jis apima tris laipsnius: vyskupystę, kunigystę ir diakonatą. [Apie Kristaus įsteigtą apaštališkąją tarnybą ir misiją žr. 874–896 skiltis. Čia bus kalbama tik apie tai, kaip ši tarnyba perduodama sakramentiniu būdu.]

KBK 1536 kontekstas

1088776 Kaip sakramentas, Bažnyčia yra Kristaus įrankis. Ji Jo „skiriama būti visiems atpirkimo priemone“ , „visuotinis išganymo sakramentas“, kuriuo Kristus „apreiškia ir drauge vykdo Dievo meilės žmogui slėpinį“. Ji yra „regimas Dievo meilės žmonijai planas“; ta meilė nori, „kad visa žmonių giminė sudarytų vieną Dievo tautą, suaugtų į vieną Kristaus kūną, susijungtų į vieną Šventosios Dvasios šventovę“.

KBK 776 kontekstas

1088669 Būdamas Viešpats, Kristus yra ir savojo kūno – Bažnyčios Galva. Nors paimtas į dangų bei pašlovintas ir iki galo atlikęs savo misiją, žemėje Jis pasilieka savo Bažnyčioje. Iš Atpirkimo išauga Kristaus valdžia, kurią Jis vykdo Bažnyčioje Šventosios Dvasios galia. „Kristaus karalystė jau dabar slėpiningu būdu“ egzistuoja Bažnyčioje, kuri yra šios „karalystės ūglis ir pradžia žemėje“.

KBK 669 kontekstas

10881373 „Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus“ (Rom 8, 34), savo Bažnyčioje yra daugeliu būdų: savo žodyje, savo Bažnyčios maldoje: ten, „kur du ar trys yra susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20), vargšuose, ligoniuose, kaliniuose, sakramentuose, kurių steigėjas Jis yra, Mišių aukoje ir kunigišką tarnybą vykdančiuose asmenyse, bet pirmiausia „eucharistiniais pavidalais“ .

KBK 1373 kontekstas

1089796 Kristaus ir Bažnyčios, Galvos ir kūno narių vienybė apima ir dviejų skirtingų asmenų santykį. Šis požiūris dažnai išreiškiamas sužadėtinio ir sužadėtinės įvaizdžiu. Kristaus, Bažnyčios Sužadėtinio, temą jau rengė pranašai, o paskelbė Jonas Krikštytojas. Pats Viešpats yra vadinęs save „Jaunikiu“ (Mk 2, 19). Apaštalas Paulius Bažnyčią (ir kiekvieną tikintįjį, Kristaus kūno narį) laiko Sužadėtine, „susižadėjusią“ su Viešpačiu Kristumi, kad būtų viena Dvasia su Juo. Ji yra tyra nekaltojo Avinėlio Sužadėtinė, kurią Kristus pamilo ir už kurią save atidavė , „kad ją pašventintų“ (Ef 5, 26), su ja Jis yra susietas amžina Sandora ir nepaliauja rūpintis ja kaip savo paties kūnu. Visas Kristus – tai galva ir kūnas: vienas, sudarytas iš daugelio. [...] Ar kalbėtų galva, ar nariai, visada kalba Kristus; Jis kalba kaip galva (ex persona capitis) arba kaip kūnas (ex persona corporis). O kaip yra parašyta? „Ir du taps vienu kūnu. Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 31–32). O patsai Viešpats Evangelijoje sako: „Jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 6). Kaip matote, du skirtingus asmenis santuokinis ryšys padaro viena [...]. Kaip galva, Jis save vadina „Sužadėtiniu“, kaip kūnas – „sužadėtine“.

KBK 796 kontekstas