Paieškos rezultatai
Ieškota: 1033-1037 Rasta: 5
1033 Mes galime susivienyti su Dievu tik laisvai pasiryžę Jį mylėti. Bet mes negalime Dievo mylėti, jei sunkiai nusidedame Jam, savo artimui ar patys sau. „Kas nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje. Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo, jame pasiliekančio“ (
1034 Jėzus dažnai kalba apie negęstančios ugnies „pragarą“631, skirtą tiems, kurie ligi pat savo gyvenimo pabaigos atsisako tikėti ir atsiversti; tai būsianti pražūtis ir sielai, ir kūnui.632 Jėzus rūsčiais žodžiais skelbia, kad Jis „išsiųs savo angelus, tie išrankios [...] visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos į žioruojančią krosnį“ (
1035 393Bažnyčia moko, kad yra pragaras ir kad jis amžinas. Sielos tų, kurie miršta turėdami sunkią nuodėmę, tuoj po mirties patenka į tamsybes, kur kenčia pragaro kančias, „amžinąją ugnį“.633 Skaudžiausia pragaro kančia yra amžinas atskyrimas nuo Dievo, nes tik Jame viename žmogus gali rasti gyvenimą ir laimę, kuriems buvo sukurtas ir kurių trokšta.
1036 Šventojo Rašto ištaros ir Bažnyčios mokymas apie pragarą įspėja žmogų atsakingai elgtis su savo laisve,1734 atmenant savo amžinąją dalią. 1428Drauge jie įsakmiai ragina atsiversti: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“ (
Kadangi nežinome nei dienos, nei valandos, kaip Viešpats įspėja, turime nuolat budėti, kad, užbaigę tik vieną kartą dovanotą žemiškąjį gyvenimą, taptume verti įeiti su juo į vestuves ir būti priskaičiuoti prie palaimintųjų, o ne pasiųsti šalin, kaip blogi ir apsileidę tarnai, į amžinąją ugnį ir išmesti laukan į tamsybes, kur bus „verksmas ir dantų griežimas".634
1037 Nė vienam žmogui nėra Dievo iš anksto paskirta eiti į pragarą;635 tam reikia valingai nusigręžti nuo Dievo sunkia nuodėme ir su ja likti iki mirties. 162Eucharistinėje liturgijoje ir kasdienėse savo tikinčiųjų maldose Bažnyčia meldžia Dievą gailestingumo,10141821 žinodama, kad Jis nenori, „kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų“ (
Viešpatie, maloniai priimki šią mūsų – tavo tarnų ir visos tavo šeimos – auką. Duok savo ramybę mūsų laikams, išgelbėk mus nuo amžinojo pasmerkimo ir priskirk prie savo išrinktųjų.636
KBK nuorodos
10331861 Mirtinoji nuodėmė – kaip ir meilė – yra radikali žmogaus laisvo pasirinkimo galimybė. Dėl tos nuodėmės prarandama meilės dorybė ir pašvenčiamoji malonė, tai yra malonės būvis. Jei jos neatperka žmogaus gailestis ir Dievo atleidimas, ji atskiria žmogų nuo Kristaus karalystės ir užtraukia jam amžiną mirtį pragare, nes mūsų laisvė geba ką nors pasirinkti visam laikui, negrįžtamai. Vis dėlto, vertindami kokį nors veiksmą kaip sunkų nusižengimą, spręsti apie jį padariusius asmenis turime palikti Dievo teisingumui ir gailestingumui.
1033393 Angelų nuodėmė negali būti atleista dėl jos neatšaukiamo pobūdžio, o ne dėl to, kad trūktų begalinio Dievo gailestingumo. „Nebėra jiems atgailos po nuopuolio, kaip žmogui jos nebėra po mirties.“
1033633 Mirusiųjų buveinę, į kurią buvo nužengęs miręs Kristus, Šv. Raštas vadina pragarais, Šeolu ar Hadu, nes nė vienam ten esančių neleista regėti Dievo. Atpirkėjo belaukiant toks buvo visų mirusiųjų – blogųjų ar teisiųjų – likimas; bet tai nereiškia, kad jis buvo visų vienodas, kaip matyti iš Jėzaus palyginimo apie vargšą Lozorių, nuneštą „į Abraomo prieglobstį“. „Jėzus Kristus, nužengęs į pragarus, išlaisvino teisiųjų sielas, kurios Abraomo prieglobstyje laukė Gelbėtojo.“ Jėzus į pragarus nužengė ne tam, kad iš ten išvaduotų pasmerktuosius ar panaikintų pragarą – pasmerkimo vietą, bet kad išlaisvintų anksčiau už Jį mirusius teisiuosius.
1035393 Angelų nuodėmė negali būti atleista dėl jos neatšaukiamo pobūdžio, o ne dėl to, kad trūktų begalinio Dievo gailestingumo. „Nebėra jiems atgailos po nuopuolio, kaip žmogui jos nebėra po mirties.“
10361734 Būdamas laisvas, žmogus yra atsakingas už savo veiksmus tiek, kiek jie yra valingi. Dorybių puoselėjimas, gėrio pažinimas ir askezė stiprina valios galią žmogaus veiksmams.
10361428 Bet Kristaus raginimas atsiversti girdimas ir tolesniame krikščionių gyvenime. Tas antrasis atsivertimas yra nesibaigiantis visos Bažnyčios uždavinys: „priimdama savo glėbin nusidėjėlius“, ji yra „šventa ir drauge nuolat apvalytina, todėl nuolat žengia atgailos ir atsinaujinimo keliu“. Šios pastangos atsiversti yra ne vien žmogaus darbas. Tai malone patrauktos ir palytėtos „sugrudusios dvasios“ atsakas į Dievo, kuris mus pirmasis pamilo, gailestingąją meilę.
1037162 Tikėjimas yra Dievo malonės dovana žmogui. Tą neįkainojamą dovaną mes galime prarasti. Šventasis Paulius primena Timotiejui, kad kovotų „gerą kovą“, išlaikytų „tikėjimą ir gerą sąžinę. Jos atsižadėjus, kai kurių tikėjimo laivas sudužo“ (1 Tim 1, 18–19). Kad tikėjimu gyventume, augtume ir ištvertume ligi galo, turime jį maitinti Dievo žodžiu; turime melsti Viešpatį, kad sustiprintų mūsų tikėjimą, kuris „veikia meile“ (Gal 5, 6), turi būti vilties palaikomas ir įleidęs šaknis Bažnyčios tikėjime.
10371014 Bažnyčia mus ragina rengtis mūsų mirties valandai („Nuo staigios ir netikėtos mirties gelbėk mus, Viešpatie“: senoji Visų Šventųjų litanija), prašyti Dievo Motiną mus užtarti „mūsų mirties valandą“ (malda „Sveika, Marija“) ir pavesti save šventajam Juozapui, laimingos mirties globėjui: Privalai taip elgtis ir mąstyti, lyg šiandien turėtum mirti. Jei tavo sąžinė gryna, mirtis labai nebaugina. Geriau reikia vengti nuodėmės, negu bėgti nuo mirties. Jei šiandien nesi pasirengęs mirti, kodėl manai, kad būsi pasirengęs rytoj? Tešlovina Tave, o mano Viešpatie, sesuo mūsų mirtis kūniškoji, kurios nė vienas gyvas žmogus išvengti negali. Vargas tiems, kurie mirs sunkiose nuodėmėse, palaiminti tie, kuriuos ji ras ištikimus Tavo švenčiausiajai valiai, nes antroji mirtis jiems nieko blogo neatneš.
10371821 Tad galime tikėtis dangaus garbės, Dievo pažadėtos tiems, kurie Jį myli ir vykdo Jo valią. Bet kuriomis aplinkybėmis kiekvienas privalo puoslėti viltį, kad, Dievo malonės padedamas, „ištvers iki galo“ ir pasieks dangaus džiaugsmą kaip amžinąjį Dievo atlygį už gerus darbus, atliktus Kristaus malonei padedant. Bažnyčia su viltimi meldžia, kad „visi žmonės būtų išganyti“ (1 Tim 2, 4). Ji trokšta būti dangaus garbėje suvienyta su Kristumi, savo Sužadėtiniu: Pasitikėk, mano siela, pasitikėk! Tu nežinai dienos ir valandos. Rūpestingai budėk! Viskas greitai praeina, nors nekantrumas ir verčia tave abejoti tuo, kas tikra, ir trumpą laiką paverčia ilgu. Suprask, kad kuo daugiau kovosi, tuo labiau įrodysi, kaip myli savo Dievą, ir tuo labiau vieną dieną džiaugsiesi su savo Mylimuoju ta laime ir žavesiu, kurie niekada nesibaigs.
KBK išnašos
630Plg. Mt 25, 31–46.
631Plg. Mt 5, 22. 29; 13, 42. 50; Mk 9, 43–48.
632Plg. Mt 10, 28.
633Plg. Simbolis „Quicumque“: DS 76; Konstantinopolio sinodas (543 m.), Anathematismi contra Origenem, 7: DS 409; Ibid., 9: DS 411; Laterano IV Susirinkimas, Cap. 1, De fide catholica: DS 801; Liono II Susirinkimas, Professio fidei Michaelis Palaeologi imperatoris: DS 858; Benediktas XII, Konst. Benedictus Deus: DS 1002; Florencijos Susirinkimas, Decretum pro Iacobitis: DS 1351; Tridento Susirinkimas, 6a sesija, Decretum de iustificatione, canon 25: DS 1575; Paulius VI, Sollemnis Professio fidei, 12: AAS 60 (1968) 438.
634Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 48: AAS 57 (1965) 54.
635Plg. Oranžo II susirinkimas, Conclusio: DS 397; Tridento Susirinkimas, 6a sesija, Decretum de iustificatione, canon 17: DS 1567.
636I Eucharistijos malda, 88, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 471.
Kraunama...