Paieškos rezultatai

10265 „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų“ (Žyd 1, 1–2). Kristus, žmogumi tapęs Dievo Sūnus, yra vienatinis, tobulas ir nepranokstamas Tėvo Žodis. Jame Jis viską pasako, ir kito Žodžio nebus. Šv. Kryžiaus Jonas, kaip ir daugelis prieš jį, puikiai tai išreiškia komentuodamas Žyd 1, 1–2: Nuo to laiko, kai Jis mums atidavė savo Sūnų, kuris yra Jo vienintelis Žodis, Dievas nebeturi daugiau ko pasakyti. Tuo vienu Žodžiu Jis mums pasakė iš karto viską [...]; nes ką Jis anksčiau buvo sakęs pranašams dalimis, viską pasakė savo Sūnuje, mums atiduodamas viską, savo Sūnų. Dėl to tas, kuris dabar dar klausinėtų Viešpatį ar lauktų iš Jo vizijos ar apreiškimo, ne tik elgtųsi kvailai, bet ir įžeistų Dievą, nežvelgdamas vien į Kristų, o ieškodamas dar ko nors kito arba kokių nors naujovių.

KBK 65 kontekstas

1022763 Visas Senasis Testamentas (Įstatymas, Pranašai ir Psalmės) išsipildė Kristuje. Evangelija yra „Geroji Naujiena“. Jos pirminį skelbimą šv. Matas sutraukė į Kalno pamokslą. Malda, nukreipta į mūsų Tėvą, yra to skelbimo centras. Šiame kontekste aikštėn iškyla kiekvienas Viešpaties mums paliktos maldos prašymas: Viešpaties malda yra tobuliausia malda [...]. Joje mes ne tik prašome visko, ko tik galime teisėtai trokšti, bet ir ta tvarka, kurios privalome laikytis trokšdami. Tad ši malda ne tik mus moko prašyti, bet ir ugdo visus mūsų jausmus.

KBK 2763 kontekstas

102426 „Katechezės centre iš esmės mes randame vieną asmenį, Jėzų iš Nazareto, vienatinį Tėvo Sūnų [...], kuris kentėjo ir mirė už mus ir dabar, prisikėlęs, amžinai gyvena su mumis [...]. Katechizuoti [...] reiškia Kristaus asmenyje atskleisti visą amžinąjį Tėvo planą, stengtis suprasti Kristaus veiksmus ir žodžius, Jame išsipildžiusius ženklus.“ Katechezės tikslas: „Pasiekti bendrystę su Jėzumi Kristumi: Jis vienas tegali pažadinti mumyse Tėvo meilę Dvasioje ir padaryti mus Švenčiausiosios Trejybės gyvenimo dalyviais.“

KBK 426 kontekstas

102427 „Katechezėje mokoma apie Kristų, įsikūnijusį Žodį ir Dievo Sūnų, – visa kita siejasi su Juo; ir moko vien Kristus, visi kiti tai daro kaip Jo atstovai, leisdami Kristui mokyti jų lūpomis [...]. Kiekvienas katechetas turėtų sau taikyti slėpiningus Jėzaus žodžius: 'Mano mokslas ne mano, bet to, kuris yra mane siuntęs' (Jn 7, 16).“

KBK 427 kontekstas

102428 Kas yra pašauktas mokyti apie Kristų, turi pirmiausia ieškoti Kristaus „pažinimo didybės“; ryžtis „visko netekti“, kad laimėtų Kristų ir būtų jame, ir „pažinti jį, jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose, [...] panašiai kaip jis numirti“, kad pasiektų „ir prisikėlimą iš numirusių“ (Fil 3, 8–11).

KBK 428 kontekstas

102429 Iš to meilės kupino Kristaus pažinimo kyla troškimas Jį skelbti, „evangelizuoti“ ir raginti kitus tarti „taip“ tikėjimui į Jėzų Kristų. Tačiau tuo pat metu reikia jausti, jog būtina pačiam vis geriau pažinti tą tikėjimą. To siekdami ir vadovaudamiesi Tikėjimo simboliu, mes pirmiausia pateiksime pagrindinius Jėzaus titulus: Kristus, Dievo Sūnus, Viešpats ( 2 skirsnis ). Po to Tikėjimo simbolyje išpažįstami svarbiausi Kristaus gyvenimo slėpiniai: Jo Įsikūnijimas ( 3 skirsnis ), Jo Velykos ( 4 ir 5 skirsniai ) ir pagaliau Jo pašlovinimas ( 6 ir 7 skirsniai ).

KBK 429 kontekstas

1031100 Dievo žodis. Liturginiam susirinkimui Šventoji Dvasia pirmiausia primena išganymo įvykio prasmę suteikdama gyvybę Dievo žodžiui, kuris skelbiamas tam, kad būtų priimtas ir įgyvendintas: Liturginėse apeigose labai svarbi vieta tenka Šventajam Raštui. Juk iš jo imami ir paskui pamoksle aiškinami skaitiniai, giedamos psalmės; jo įkvėpimu ir paakinimu radosi įvairių maldų ir liturginių giesmių; juo remiasi veiksmų ir ženklų reikšmė.

KBK 1100 kontekstas

1031184 Vyskupo sostas (katedra) ar kunigo krėslas turi reikšti „jo pareigą pirmininkauti ssambūriui ir vadovauti maldai“. Sakykla: „Dievo žodžio garbingumas reikalauja, kad bažnyčioje būtų tinkama vieta, iš kurios jis būtų skelbiamas ir į kurią žodžio liturgijoje savaime kryptų tikinčiųjų dėmesys.“

KBK 1184 kontekstas

1031378 Eucharistijos garbinimas. Mišių liturgijoje savo tikėjimą realiu Kristaus buvimu vyno ir duonos pavidalais mes išreiškiame atsiklaupdami arba žemai nusilenkdami ir tuo parodydami, kad pagerbiame Viešpatį. „Tą Eucharistijai priderantį didžiausios pagarbos kultą Katalikų Bažnyčia skatino ir tebeskatina ne tik per Mišias, bet ir kitu metu: labai rūpestingai saugodama konsekruotas Ostijas, jas išstatydama tikintiesiems iškilmingai pagarbinti, nešdama jas su džiaugsmu palydimas procesijose.“

KBK 1378 kontekstas