Paieškos rezultatai

Ieškota: 1009-1013 Rasta: 5

1009 Kristus pakeitė mirtį. Jėzus, Dievo Sūnus, taip pat iškentėjo žmogišką mirtį.612 Tačiau, nepaisydamas jos baimės,⁵⁹⁰ Jis pasitiko mirtį visiškai ir laisvai atsidavęs savo Tėvo valiai. Jėzaus klusnumas mirties prakeiksmą pavertė palaima.⁵⁹¹

1010 Kristaus dėka krikščioniška mirtis turi teigiamą prasmę. „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas“ (Fil 1, 21). „Štai tikras žodis: jei mes su juo numirėme, su juo ir gyvensime“ (2 Tim 2, 11). Esminė krikščioniškos mirties naujovė yra tai,1220 kad per Krikštą krikščionis jau yra sakramentiniu būdu „miręs su Kristumi“, idant pradėtų naują gyvenimą; ir jei mes mirštame Kristaus malonėje, fizinė mirtis užbaigia tą „mirimą su Kristumi“ ir galutinai mus įtraukia į Kristų Jo Atpirkimo aktu:

Man verčiau mirti dėl Jėzaus Kristaus nei karaliauti iki žemės pakraščių. Aš ieškau To, kuris mirė už mus; trokštu To, kuris dėl mūsų prisikėlė. Artėja mano gimimas [...]. Leiskite man išvysti skaidriąją šviesą; o kai būsiu anapus, tada tapsiu žmogumi.⁵⁹²

1011 Mirtimi Dievas kviečia žmogų pas save. Dėl to krikščionis gali trokšti mirties panašiai kaip šv. Paulius: „Verčiau man mirti ir būti su Kristumi“ (Fil 1, 23);1025 ir gali Kristaus pavyzdžiu savo mirtį paversti klusnumo ir meilės Tėvui aktu:⁵⁹³

Mano žemiški troškimai nukryžiuoti; [...] manyje sruvena gyvasis vanduo ir giliai manyje byloja: „Eikime pas Tėvą“.⁵⁹⁴
Noriu regėti Dievą, o norint Jį regėti, reikia numirti.⁵⁹⁵
Aš ne mirštu, bet einu į gyvenimą.⁵⁹⁶

1012 Krikščioniškoji mirties vizija⁵⁹⁷ yra ypač gerai išreikšta Bažnyčios liturgijoje:

Gyvenimas, Viešpatie, tavo ištikimiesiems tik pasikeičia, bet nenutrūksta, ir, šios žemės laikinajam būstui suirus, danguje jų laukia amžinoji buveinė.⁵⁹⁸

1013 Mirtis yra žmogaus žemiškosios kelionės pabaiga, pabaiga Dievo jam dovanoto malonės ir gailestingumo meto savo žemiškajam gyvenimui tvarkyti pagal Dievo planą ir apsispręsti dėl savo galutinio likimo. Kai pasibaigs „vienintelė mūsų žemiškojo gyvenimo kelionė“⁵⁹⁹, į jokį kitą žemišką gyvenimą mes jau nebegrįšime. „Žmonėms skirta vieną kartą mirti“ (Žyd 9, 27). Po mirties jokios „reinkarnacijos“ nėra.

KBK nuorodos

1009612 Naujosios Sandoros taurę, kurią Jėzus pirma buvo paėmęs per Paskutinę vakarienę save aukodamas, paskui priima iš Tėvo rankų agonijos metu Getsemanėje tapdamas „klusnus iki mirties“ (Fil 2, 8). Jėzus meldžiasi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė...“ (Mt 26, 39). Taip Jis išreiškia savo žmogiškosios prigimties pasibaisėjimą mirtimi. Toji, kaip ir mūsų, prigimtis yra skirta amžinajam gyvenimui; bet skirtingai nuo mūsų ji tobulai apsaugota nuo nuodėmės, kuri užtraukia mirtį; tačiau pirmiausia ji prisiimta dieviškojo Asmens – „gyvybės Kūrėjo“, „Gyvojo“. Savo žmogiškąja valia sutikdamas, kad įvyktų Tėvo valia, Jis pasitinka mirtį kaip atpirkimą, kad „pats savo kūne“ užneštų „mūsų nuodėmes ant kryžiaus“ (1 Pt 2, 24).

KBK 612 kontekstas

10101220 Šaltinio vanduo simbolizuoja gyvybę, o jūros vanduo yra mirties simbolis. Todėl vanduo gali vaizduoti ir Kryžiaus slėpinį. Tada Krikštas simboliškai reiškia susivienijimą su Kristaus mirtimi.

KBK 1220 kontekstas

10111025 Gyventi danguje reiškia „būti su Kristumi“. Išrinktieji gyvena „Jame“ išlaikydami, tiksliau, atrasdami savo tikrąją tapatybę, savo tikrąjį vardą: Mat gyventi reiškia būti su Kristumi: kur Kristus, ten gyvenimas, ten Karalystė.

KBK 1025 kontekstas

KBK išnašos

590Plg. Mk 14, 33–34; Žyd 5, 7–8.

591Plg. Rom 5, 19–21.

592Šv. Ignotas Antiochietis, Epistula ad Romanos 6, 1–2: SC 10bis, 114 (Funk 1, 258–260).

593Plg. Lk 23, 46.

594Šv. Ignotas Antiochietis, Epistula ad Romanos 7, 2: SC 10bis, 116 (Funk 1, 260).

595Šv. Jėzaus Teresė, Poesía, 7, in: Biblioteca Mística Carmelitana, v. 6, Burgosas, 1919, p. 86.

596Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, Lettre (1897 birželio 9), in: Correspondance Générale, v. 2, Paryžius, 1973, p. 1015.

597Plg. 1 Tes 4, 13–14.

598Votyvinės Mišios, Už mirusiuosius, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 1100.

599Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 48: AAS 57 (1965) 54.