Ieškota: 849-865 Rasta: 17
859 Jėzus įtraukia juos į savo misiją, gautą iš Tėvo: kaip „Sūnus nieko negali daryti iš savęs“ (
860 Apaštalams buvo pavesta niekam neperleidžiama užduotis: būti rinktiniais Viešpaties prisikėlimo liudytojais ir Bažnyčios pamatu.642 Bet iš čia kyla ir jų misijos nuolatinumas. Kristus jiems pažadėjo pasilikti su jais iki pasaulio pabaigos.377 „Kristaus patikėtoji apaštalams dieviškoji užduotis tęsis iki pasaulio pabaigos, nes Evangelija, kurią jie turi skelbti,765 kiekvienu metu yra viso Bažnyčios gyvenimo pagrindas.1536 Todėl apaštalai pasirūpino [...] palikti įpėdinių.“378
861 Apaštalai, „idant ir po jų pačių mirties jiems patikėtoji užduotis būtų tęsiama, savo tiesioginiams bendradarbiams tarsi testamentu pavedė tobulinti ir stiprinti pradėtąjį darbą,77 pavesdami jiems rūpintis visa kaimene, kurioje Šventoji Dvasia juos paskyrė ganyti Dievo Bažnyčią1087. Taip apaštalai pasiskyrė tuos vyrus įpėdiniais ir patvarkė, kad, šiems mirus, jų tarnybą perimtų kiti patikimi žmonės.“379
862 „Kaip išlieka pareigos, Viešpaties suteiktos būtent Petrui, pirmajam iš apaštalų, ir vėliau perduotinos jo įpėdiniams,880 taip išlieka ir apaštalų pareigos ganyti Bažnyčią, pavestos nepertraukiamu būdu atlikti šventajam vyskupų luomui.“1556 Dėl to Bažnyčia moko, kad „vyskupai kaip Bažnyčios ganytojai Dievo paskyrimu yra apaštalų įpėdiniai ir kad kas jų klauso, tas klauso Kristaus, o kas juos paniekina, tas paniekina Kristų ir tą, kuris Kristų siuntė.“380
863 900Visa Bažnyčia yra apaštališka ta prasme, kad ji per šv. Petro ir apaštalų įpėdinius tikėjimo ir gyvenimo bendryste išsaugo ryšį su savo pradžia. Visa Bažnyčia yra apaštališka ir ta prasme, kad ji yra „siųsta“ į visą pasaulį; visi Bažnyčios nariai, nors ir skirtingais būdais, dalyvauja šioje misijoje. 2472„Krikščioniškasis pašaukimas yra ir pašaukimas apaštalavimui.“ „Apaštalavimu“ vadinama „kiekviena mistinio Kūno veikla“, kuria siekiama „visoje žemėje“ skleisti „Kristaus karalystę“.381
864 „Kadangi [Tėvo] siųstasis Kristus yra viso Bažnyčios apaštalavimo šaltinis ir pradžia“, aišku, kad tiek pasauliečių, tiek įšventintųjų „apaštalavimo vaisingumas priklauso nuo jų gyvybinės vienybės su Kristumi.“382828 Pagal pašaukimus, laiko reikalavimus, įvairias Šventosios Dvasios dovanas yra ir įvairiausių apaštalavimo formų.824 Tačiau meilė, pirmiausia semiama iš Eucharistijos, visada yra „viso apaštalavimo siela“.3831324
865 811Gilia ir nekintama prasme ta pati Bažnyčia yra viena, šventa, visuotinė ir apaštališka, nes joje jau yra ir laikų pabaigoje bus atbaigta „dangaus karalystė“,541 „Dievo karalystė“.384 Ji pasirodė Kristaus asmenyje ir slėpiningai plinta širdyse tų žmonių, kurie yra tapę Jo nariais, kol su laiku bus galutinai apreikšta visoje pilnatvėje. Tada visi Kristaus atpirktieji, tapę Jame šventi ir nesutepti Dievo akivaizdoje, iš Jo grynos meilės385 bus suburti kaip vienintelė Dievo tauta, „Avinėlio Sužadėtinė“386, „šventasis miestas, Jeruzalė, nužengianti iš dangaus, nuo Dievo, žėrinti Dievo šlove“387; o „miesto mūrai turi dvylika pamatų, ant kurių užrašyti dvylikos Avinėlio apaštalų vardai“ (
859876 Su sakramentine bažnytinės tarnybos prigimtimi neatskiriamai susijęs tarnavimas. Visiškai priklausydami nuo Kristaus, kuris siunčia juos ir teikia galią, įšventintieji yra tikri „Kristaus tarnai“, sekdami Kristumi, kuris pats dėl mūsų noriai priėmė „tarno išvaizdą“ (Fil 2, 7). Kadangi žodis ir malonė, kuriems jie tarnauja, yra ne jų, bet Kristaus, kitų labui jiems tai patikėjusio, jie savo valia tampa visų vergais.
860642 Visa, kas tomis Velykų dienomis įvyko, įpareigojo kiekvieną apaštalą – ypač Petrą – kurti naująją erą, kuri išaušo Velykų rytmetį. Būdami Prisikėlusiojo liudytojai, jie lieka kertiniai Jo Bažnyčios akmenys. Pirmosios tikinčiųjų bendruomenės tikėjimas rėmėsi konkrečių, krikščionims pažįstamų ir daugiausia su jais tebegyvenusių žmonių liudijimu. Tie Kristaus prisikėlimo liudytojai pirmiausia yra Petras ir Dvylika, bet ne tik jie: Paulius aiškiai kalba apie Jėzaus pasirodymą „iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių“, po to „Jokūbui, paskui visiems apaštalams“.
860765 Savajai bendruomenei Viešpats Jėzus dovanojo struktūrą, kuri išliks tol, kol Karalystė bus visiškai atbaigta. Pirmiausia Jis išsirinko Dvylika ir jų vadu paskyrė Petrą. Atstovaudami dvylikai Izraelio giminių, jie yra naujosios Jeruzalės pamato akmenys. Dvylika ir kiti mokiniai ne tik dalyvauja Kristaus misijoje, Jo valdžioje, bet ir dalijasi Jo likimu. Visais tais veiksmais Kristus savo Bažnyčiai deda pamatus ir ją stato.
8601536 Kristaus apaštalams Šventimų sakramentu pavesta misija Bažnyčioje toliau tęsiama ligi amžių pabaigos; todėl šis sakramentas yra apaštališkosios tarnybos sakramentas. Jis apima tris laipsnius: vyskupystę, kunigystę ir diakonatą. [Apie Kristaus įsteigtą apaštališkąją tarnybą ir misiją žr. 874–896 skiltis. Čia bus kalbama tik apie tai, kaip ši tarnyba perduodama sakramentiniu būdu.]
86177 „Kad Evangelija būtų be paliovos Bažnyčioje visiškai ir gyvai išlaikoma, apaštalai paliko savo įpėdinius vyskupus, 'perduodami jiems savo pačių mokymo pareigas'.“ Tad „ką skelbė apaštalai ir kas ypatingu būdu buvo išreikšta įkvėptose knygose, turėjo būti nuolatiniu paveldėjimu išsaugota iki laiko pabaigos.“
8611087 Tad prisikėlęs Kristus, duodamas apaštalams Šventąją Dvasią, jiems patikėjo savąją pašventinimo galią: jie tapo sakramentiniais Kristaus ženklais. Tos pačios Šventosios Dvasios galia jie patiki šią galią savo įpėdiniams. Ta „apaštalų įpėdinystė“ struktūruoja visą liturginį Bažnyčios gyvenimą, pati yra sakramentinė ir perduodama Šventimų (Kunigystės) sakramentu.
862880 Kristus, paskirdamas Dvylika, „padarė [juos] tam tikra kolegija, tai yra nuolatiniu sambūriu, kuriam vadovauti paskyrė iš jų pačių išrinktą Petrą“. „Kaip Viešpaties paliepimu šventasis Petras ir kiti apaštalai sudaro vieną apaštalų kolegiją, taip tarpusavyje sujungti ir Petro įpėdinis Romos popiežius bei apaštalų įpėdiniai vyskupai.“
8621556 Tokiai svarbiai misijai atlikti „apaštalai buvo Kristaus apdovanoti ypatingu iš aukštybių nužengusios Šventosios Dvasios išliejimu ir patys rankų uždėjimu perdavė savo padėjėjams dvasinę dovaną, kuri iki mūsų dienų perduodama per vyskupo konsekraciją“.
863900 Kadangi pasauliečiai, kaip ir visi tikintieji, Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentais yra Viešpaties siunčiami apaštalauti, tai jie yra įpareigoti ir turi teisę individualiai ar organizuotai darbuotis, kad dieviškąją išganymo naujieną pažintų ir priimtų visi žmonės ir visa žemė; ta pareiga yra dar svarbesnė tada, kai tik per juos žmonės gali išgirsti Evangeliją ir pažinti Kristų. Bažnytinėse bendruomenėse jų veikla yra tokia reikalinga, kad be jos ganytojų apaštalavimas dažniausiai nesti pakankamai veiksmingas.
8632472 Krikščionių pareiga dalyvauti Bažnyčios gyvenime skatina juos būti Evangelijos liudytojais ir atitinkamai įsipareigoti. Liudyti – tai perteikti tikėjimą žodžiais ir darbais. Liudijimas yra teisingumo aktas, patvirtinantis tiesą arba leidžiantis ją pažinti: Visi Kristaus tikintieji, kad ir kur jie gyventų, savo gyvenimo pavyzdžiu bei žodžio liudijimu privalo taip atskleisti naująjį žmogų, kuriuo jie apsivilko per krikštą, ir Šventosios Dvasios galią, kuria buvo sustiptinti Sutvirtinimo sakramentu.
864828 Kanonizuodama kai kuriuos tikinčiuosius, tai yra iškilmingai paskelbdama, kad jie didvyriškai praktikavo dorybes ir gyveno ištikimi Dievo malonei, Bažnyčia pripažįsta joje esančią šventumo Dvasios galią; ji stiprina tikinčiųjų viltį, teikdama jiems šventuosius kaip pavyzdį ir užtarėjus. „Visada sunkiausiais Bažnyčios istorijos momentais šventieji ir šventosios būdavo jos atsinaujinimo šaltinis ir pradžia.“ „Jų šventumas yra jos apaštališko veiklumo ir misijinio užmojo slapta versmė ir neklaidingas matas.“
864824 Bažnyčia, suvienyta su Kristumi, yra Jo pašventinta; per Jį ir Jame ji irgi tampa šventinanti. „Žmonių pašventinimo Kristuje bei Dievo pašlovinimo [...] kaip tikslo siekiama visais kitais Bažnyčios darbais.“ Bažnyčiai patikėtos „visos išganymo priemonės“. Joje mes „Dievo malone pasiekiame šventumo“.
8641324 Eucharistija yra „viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė“. „Sakramentai, kaip ir visos bažnytinės tarnybos bei apaštalavimo darbai, yra susiję su šventąja Eucharistija ir į ją nukreipti. Juk švenčiausiojoje Eucharistijoje glūdi visas dvasinis Bažnyčios lobis, pats Kristus, mūsų velykinis avinėlis.“
865811 „Tai yra vienatinė Kristaus Bažnyčia, kurią Tikėjimo išpažinime išpažįstame esant vieną, šventą, visuotinę ir apaštališką.“ Tos keturios savybės, neatskiriamai tarpusavyje susijusios, nurodo esminius Bažnyčios ir jos misijos bruožus. Bažnyčia juos turi ne iš savęs; Kristus per Šventąją Dvasią padaro savo Bažnyčią vieną, šventą, visuotinę ir apaštališką, Jis ir ragina ją įkūnyti šiuos bruožus.
865541 „Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti Gerąją Dievo Naujieną: 'Atėjo įvykdymo metas, Dievo Karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!'“ (Mk 1, 14–15). „Kristus, , vykdydamas Tėvo valią, įsteigė žemėje dangaus karalystę.“ O Tėvo valia „yra išaukštinti žmones – padaryti juos dieviškojo gyvenimo dalyviais“. Jis tai vykdo suburdamas žmones apie savo Sūnų Jėzų Kristų. Tas sambūris yra Bažnyčia, Dievo „karalystės ūglis ir pradžia žemėje“.
376Plg. Jn 15, 5.
377Plg. Mt 28, 20.
378Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 20: AAS 57 (1965) 23.
379Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 20: AAS 57 (1965) 23; plg. Šv. Klemensas Romietis, Epistula ad Corinthios, 42, 4: SC 167, 168–170 (Funk, 1, 152); Ibid., 44, 2: SC 167, 172 (Funk, 1, 154–156).
380Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 20: AAS 57 (1965) 24.
381Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Apostolicam actuositatem, 2: AAS 58 (1966) 838.
382Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Apostolicam actuositatem, 4: AAS 58 (1966) 840; plg. Jn 15, 5.
383Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Apostolicam actuositatem, 3: AAS 58 (1966) 839.
384Plg. Apr 19, 6.
385Plg. Ef 1, 4.
386Plg. Apr 2, 9.
387Plg. Apr 21, 10–11.