Paieškos rezultatai

Ieškota: 631-644 Rasta: 14

641 Pirmosios sutiko Prisikėlusįjį⁵⁵² Marija Magdalietė ir šventos moterys, ėjusios patepti Jėzaus kūno,⁵⁵³ nes Didžiojo penktadienio vakarą, artėjant šabui,⁵⁵⁴ Jis buvo palaidotas skubotai. Taigi moterys buvo pirmosios Kristaus prisikėlimo skelbėjos net patiems apaštalams.⁵⁵⁵ Tik paskui Jėzus pasirodė Petrui, vėliau Dvylikai.⁵⁵⁶ 553Tad Petras, pašauktas stiprinti savo brolių tikėjimo,⁵⁵⁷ Prisikėlusįjį pamatė anksčiau už juos, o pastarieji, remdamiesi jo liudijimu, galėjo drąsiai skelbti: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui“ (Lk 24, 34).448

642 Visa, kas tomis Velykų dienomis įvyko, įpareigojo kiekvieną apaštalą – ypač Petrą – kurti naująją erą, kuri išaušo Velykų rytmetį. 659 881Būdami Prisikėlusiojo liudytojai, jie lieka kertiniai Jo Bažnyčios akmenys. Pirmosios tikinčiųjų bendruomenės tikėjimas rėmėsi konkrečių, krikščionims pažįstamų ir daugiausia su jais tebegyvenusių žmonių liudijimu. Tie Kristaus prisikėlimo liudytojai⁵⁵⁸ pirmiausia yra Petras ir Dvylika,860 bet ne tik jie: Paulius aiškiai kalba apie Jėzaus pasirodymą „iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių“, po to „Jokūbui, paskui visiems apaštalams“⁵⁵⁹.

643 Turint tokius liudijimus, neįmanoma Kristaus prisikėlimo perkelti už fizinės tikrovės ribų ir nepripažinti, jog tai istorinis įvykis. Faktai rodo, kad mokinių tikėjimas buvo itin stipriai išmėgintas jų Mokytojo kančia ir kryžiaus mirtimi; apie tai Jis pats buvo pranašavęs.⁵⁶⁰ Mokiniai (bent kai kurie iš jų) Kristaus kančios buvo taip sukrėsti, jog ne iš karto patikėjo Prisikėlimo naujiena. Evangelijos vaizduoja toli gražu ne mistinio pakilimo apimtą mokinių būrį, bet parodo juos prislėgtus (nuliūdusius: Lk 24, 17) ir išsigandusius.⁵⁶¹ Dėl to jie nepatikėjo šventomis moterimis, grįžusiomis nuo kapo, o jų „pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos“ (Lk 24, 11).⁵⁶² Velykų vakarą pasirodęs Vienuolikai, Jėzus „priekaištavo jiems už netikėjimą ir širdies kietumą, kad netikėjo tais, kurie buvo matę jį prisikėlusį“ (Mk 16, 14).

644 Net išvydę tikrą, prisikėlusį Jėzų, mokiniai dar dvejojo;⁵⁶³ visa tai jiems atrodė taip neįmanoma: jie manė, jog mato vaiduoklį – dvasią,⁵⁶⁴ „jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis“ (Lk 24, 41). Abejonių buvo išmėgintas ir Tomas;⁵⁶⁵ net per paskutinį Jėzaus pasirodymą Galilėjoje, apie kurį pasakoja Matas, „kai kurie dar abejojo“ (Mt 28, 17). Dėl to hipotezė, pagal kurią Prisikėlimas buvęs apaštalų tikėjimo (ar per didelio patiklumo) „vaisius“, yra visiškai nepagrįsta. Priešingai, jų tikėjimas Prisikėlimu radosi – Dievo malonei veikiant – iš tiesioginio susitikimo su tikru, prisikėlusiu Jėzumi.

1 2

KBK nuorodos

641553 Jėzus Petrui patikėjo ypatingą valdžią: „Tau duosiu Dangaus Karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16, 19). „Raktininko valdžia“ reiškia galią valdyti Dievo namus, Bažnyčią. Jėzus, „gerasis ganytojas“ (Jn 10, 11), tą pareigą patvirtino prisikėlęs: „Ganyk mano avis“ (Jn 21, 15–17). Galia „surišti ir atrišti“ reiškia galią atleisti nuodėmes, apibrėžti Bažnyčios mokymą ir priimti jos drausminius nuostatus. Tokią valdžią Jėzus suteikė Bažnyčiai per apaštalų, ypač Petro, tarnystę; jam vienam Jis aiškiai patikėjo Karalystės raktus.

KBK 553 kontekstas

641448 Evangelijose kai kurie žmonės, kreipdamiesi į Jį, labai dažnai vadina Jį „Viešpačiu“. Tas kreipinys rodo pas Jėzų ateinančių, laukiančių Jo pagalbos ir išgydymo žmonių pagarbą bei pasitikėjimą. Akinant Šventajai Dvasiai, taip būdavo pripažįstamas dieviškasis Jėzaus slėpinys. Susitikus su prisikėlusiuoju Jėzumi, tai virsta šlovinimu: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28). Pagaliau taip išreiškiama krikščionių tradicijai būdinga meilė ir prisirišimas: „Tai Viešpats!“ (Jn 21, 7).

KBK 448 kontekstas

642659 „Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje“ (Mk 16, 19). Kristaus kūnas buvo pašlovintas nuo pat jo Prisikėlimo momento; tai parodė naujos, antgamtinės, tokiomis ir išliksiančios Jo kūno ypatybės. Tačiau per tas keturiasdešimt dienų, kai Jis su savo mokiniais bendrai valgė ir gėrė, aiškino jiems apie Dievo karalystę, Jo garbę dar dengė paprasta žmogiška išvaizda. Paskutinis Jėzaus pasirodymas baigėsi galutiniu Jėzaus, kaip žmogaus, įžengimu į dieviškąją garbę; tai simbolizavo debesis ir dangus, kuriame Jis dabar sėdi Dievo dešinėje. Tik vienąsyk Jis padarė išimtį ir pasirodė „lyg ne laiku gimusiam“ (1 Kor 15, 8) Pauliui, kad tuo paskutiniu pasirodymu padarytų jį apaštalu.

KBK 659 kontekstas

642881 Viešpats padarė savo Bažnyčios uola tik vieną Simoną, kurį pavadino Petru, ir jam įteikė jos raktus; jį paskyrė visos kaimenės ganytoju. „Tačiau Petrui duotas įgaliojimas surišti ir atrišti, be abejo, buvo suteiktas ir apaštalų kolegijai, esančiai vienybėje su savo galva.“ Ši pastoracinė Petro ir kitų apaštalų tarnyba yra vienas iš Bažnyčios pamatų. Tą darbą tęsia vyskupai, pirmumo teise vadovaujami popiežiaus.

KBK 881 kontekstas

642860 Apaštalams buvo pavesta niekam neperleidžiama užduotis: būti rinktiniais Viešpaties prisikėlimo liudytojais ir Bažnyčios pamatu. Bet iš čia kyla ir jų misijos nuolatinumas. Kristus jiems pažadėjo pasilikti su jais iki pasaulio pabaigos. „Kristaus patikėtoji apaštalams dieviškoji užduotis tęsis iki pasaulio pabaigos, nes Evangelija, kurią jie turi skelbti, kiekvienu metu yra viso Bažnyčios gyvenimo pagrindas. Todėl apaštalai pasirūpino [...] palikti įpėdinių.“

KBK 860 kontekstas

KBK išnašos

552Plg. Mt 28, 9–10; Jn 20, 11–18.

553Plg. Mk 16, 1; Lk 24,1.

554Plg. Jn 19, 31.42.

555Plg. Lk 24, 9–10.

556Plg. 1 Kor 15, 5.

557Plg. Lk 22, 31–32.

558Plg. Apd 1, 22.

559Plg. 1 Kor 15, 4–8.

560Plg. Lk 22, 31–32.

561Plg. Jn 20, 19.

562Plg. Mk 16, 11. 13.

563Plg. Lk 24, 38.

564Plg. Lk 24, 39.

565Plg. Jn 20, 24–27.