Paieškos rezultatai
Ieškota: 987, 1441, 1741 Rasta: 3
987 „Tiek nuodėmes atleidžiantys kunigai, tiek sakramentai tėra tartum įrankiai, kuriais pats išganymo autorius ir teikėjas Viešpats Kristus suteikia mums nuodėmių atleidimą ir mus nuteisina.“558
1441 270431Vien Dievas atleidžia nuodėmes.34 Kadangi Jėzus yra Dievo Sūnus, Jis sako apie save, kad „Žmogaus Sūnus [turi] galią atleisti žemėje nuodėmes“ (
1741 Išlaisvinimas ir išganymas. Savo garbinguoju Kryžiumi Kristus pelnė išganymą visiems žmonėms. Jis išlaisvino iš nuodėmės, kuri buvo juos pavergusi. „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi“ (
KBK nuorodos
1441270 Dievas yra visagalis Tėvas. Jo tėvystė ir galybė nušviečia viena kitą. Iš tiesų savo tėvišką visagalybę Jis parodo rūpindamasis mūsų reikalais; mus įvaikindamas („Aš... būsiu jums tėvas, o jūs būsite man sūnūs ir dukterys, – taip sako visagalis Viešpats“, 2 Kor 6, 18); pagaliau, būdamas be galo gailestingas, didžiausią galybę Jis parodo laisvai atleisdamas nuodėmes.
1441431 Išganymo istorijoje Dievas nepasitenkina vien tik išlaisvindamas Izraelį „iš vergijos namų“ (Įst 5, 6) ir išvesdamas jį iš Egipto. Jis gelbi jį iš jo nuodėmės. Nes nuodėmė visada yra Dievo įžeidimas, ir tik Jis vienas gali tai atleisti. Dėl to Izraelis, kaskart geriau suvokdamas nuodėmės visuotinumą, galės siekti išganymo vien šaukdamasis Dievo Atpirkėjo vardo.
1441589 Jėzus ypač juos piktino tuo, kad savo gailestingą elgesį su nusidėjėliais tapatino su paties Dievo laikysena jų atžvilgiu. Net davė suprasti, jog, valgydamas su nusidėjėliais, Jis juos priima į mesijinę puotą. Tačiau religinę Izraelio vyresnybę į keblią padėtį Jėzus labiausiai statė atleisdamas nuodėmes. Argi jie nebuvo teisūs nuogąstaudami: „Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“ (Mk 2, 7). Atleisdamas nuodėmes, Jėzus arba piktžodžiauja, nes, būdamas žmogus, laiko save lygiu Dievui, arba sako tiesą ir savuoju Asmeniu įkūnija bei apreiškia Dievo vardą.
1741782 Dievo tauta turi bruožų, kurie ją aiškiai skiria nuo visų istorijoje sutinkamų religinių, etninių, politinių ir kultūrinių telkinių: — Ji yra Dievo tauta: Dievas nepriklauso jokiai tautai, bet Jis iš žmonių, kurie seniau nebuvo tauta, įsigijo tautą, kuri yra „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta“ (1 Pt 2, 9). — Tos tautos nariu tampama gimstant ne fiziškai, bet „iš aukštybės“, „iš vandens ir Dvasios“ (Jn 3, 3–5), tai yra įtikint Kristų ir pasikrikštijant. — Tos tautos vadovas (Galva) yra Jėzus Kristus (Pateptasis, Mesijas): kadangi tas pats patepimas [kuriuo „pateptas“ Jėzus] – Šventoji Dvasia – nuteka iš Galvos į kūną, ši tauta yra „mesijinė tauta“. — „Tos tautos būsena yra Dievo vaikų, kurių širdyse kaip šventovėje gyvena Šventoji Dvasia, orumas ir laisvė.“ — „Jos įstatymas yra naujas įsakymas mylėti taip, kaip pats Kristus mus mylėjo.“ Tai „naujasis“ Šventosios Dvasios Įstatymas. — Dievo tautos misija – būti žemės druska ir pasaulio šviesa. Ji yra „tvirčiausia vienybės, vilties ir išganymo užuomazga“. — „Galiausiai jos tikslas yra toliau plėsti paties Dievo pradėtą žemėje Dievo karalystę, kol jis pats ją atbaigs amžių pabaigoje.“
KBK išnašos
Kraunama...