Ieškota: 957, 1138, 1173, 2473, 2474 Rasta: 5
957 1173Bendrystė su šventaisiais. „Tačiau dangaus gyventojų atminimą gerbiame ne vien dėl jų pavyzdžio, bet dar labiau dėl to, kad jiems reiškiama broliška meilė stiprintų Dvasioje visos Bažnyčios vienybę. Mat kaip krikščioniškas žemės keleivių bendravimas mus labiau suartina su Kristumi, taip artimas ryšys su šventaisiais mus su juo sujungia. O iš Jo, kaip iš Versmės ir Galvos, trykšta kiekviena malonė ir pačios Dievo tautos gyvybė“:520
Kristų mes garbiname, nes Jis yra Dievo Sūnus. Tuo tarpu kankinius vertai mylime kaip Viešpaties mokinius ir sekėjus dėl jų ypatingo atsidavimo savo Karaliui ir Mokytojui. O, kad ir mes taptume jų bendražygiais ir bendramoksliais!521
1138 Dievui garbę duoda ir Jo planui tarnauja visi vėl suvienytieji Galvos – Kristaus:335 dangaus galybės,7 visa kūrinija ([Apreiškimo knygos] keturios būtybės), Senosios ir Naujosios Sandoros tarnai (dvidešimt keturi vyresnieji), naujoji Dievo tauta (šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai)8, ypač kankiniai, nužudytieji „dėl Dievo žodžio“ (
1173 957Per ištisus metus minėdama kankinius ir šventuosius, Bažnyčia skelbia Velykų slėpinį žmonėse, „kentėjusiuose kartu su Kristumi bei pašlovintuose drauge su juo, rodo tikintiesiems jų pavyzdį, visus per Kristų patraukiantį prie Tėvo, ir per jų nuopelnus išprašo Dievo malonių“51.
2473 852Kankinystė yra iškiliausias tikėjimo tiesos liudijimas, liudijimas pačia mirtimi. Kankinys liudija mirusį ir prisikėlusį Kristų, su kuriuo jį vienija meilė, liudija tikėjimo ir krikščioniškojo mokymo tiesą. Tvirtumu jis pakelia prievartinę mirtį.1808 „Leiskite man tapti laukinių žvėrių maistu, kad jų dėka galėčiau Dievą pasiekti.“2311258
2474 Savo gyvybe tikėjimą paliudijusių kankinių atminimus Bažnyčia labai rūpestingai rinko ir sudėjo į Kankinių aktus. Tai krauju rašytas tiesos archyvas:
1011Niekuo manęs nebesužavės nei šis pasaulis, nei žemiškos karalystės. Man verčiau mirti ir su Jėzumi Kristumi susivienyti, negu karaliauti iki žemės pakraščių. Ieškau To, kuris už mus numirė. Trokštu To, kuris dėl mūsų prisikėlė. Artėja mano gimimas...232
Šlovinu Tave, kad šią dieną ir šią valandą teikeisi mane priimti į kankinių būrį [...]. Tu ištesėjai savo pažadą, Dieve ištikimasis ir teisusis! Todėl ir aukštinu Tave už visa, garbinu ir šlovinu per amžinąjį ir dangiškąjį Vyriausiąjį Kunigą Jėzų Kristų, mylimąjį Tavo Sūnų, per kurį Tau su Juo ir Šventąja Dvasia tebūna garbė dabar ir per būsimuosius amžius. Amen.233
9571173 Per ištisus metus minėdama kankinius ir šventuosius, Bažnyčia skelbia Velykų slėpinį žmonėse, „kentėjusiuose kartu su Kristumi bei pašlovintuose drauge su juo, rodo tikintiesiems jų pavyzdį, visus per Kristų patraukiantį prie Tėvo, ir per jų nuopelnus išprašo Dievo malonių“.
1138335 Liturgijoje Bažnyčia vienijasi su angelais, šlovindama triskart šventą Dievą; ji šaukiasi jų pagalbos (mirusiųjų liturgijos maldoje In paradisum deducant te angeli... ar Bizantijos liturgijos „Cherubinų himne“), ypač gerbia kai kurių angelų (šv. Mykolo, šv. Gabrieliaus, šv. Rafaelio, angelų sargų) atminimą.
11381370 Su Kristaus auka vienijasi ne vien čia žemėje esantys Jo nariai, bet ir tie, kurie jau yra dangaus garbėje: eucharistinę Auką Bažnyčia aukoja drauge su Švenčiausiąja Mergele Marija, prisimindama ją ir visus šventuosius. Eucharistijos metu Bažnyčia drauge su Marija tarytum stovi kryžiaus papėdėje, susivienijusi su Kristaus auka ir Jo užtariama.
1173957 Bendrystė su šventaisiais. „Tačiau dangaus gyventojų atminimą gerbiame ne vien dėl jų pavyzdžio, bet dar labiau dėl to, kad jiems reiškiama broliška meilė stiprintų Dvasioje visos Bažnyčios vienybę. Mat kaip krikščioniškas žemės keleivių bendravimas mus labiau suartina su Kristumi, taip artimas ryšys su šventaisiais mus su juo sujungia. O iš Jo, kaip iš Versmės ir Galvos, trykšta kiekviena malonė ir pačios Dievo tautos gyvybė“: Kristų mes garbiname, nes Jis yra Dievo Sūnus. Tuo tarpu kankinius vertai mylime kaip Viešpaties mokinius ir sekėjus dėl jų ypatingo atsidavimo savo Karaliui ir Mokytojui. O, kad ir mes taptume jų bendražygiais ir bendramoksliais!
2473852 Misijos keliai. „Šventoji Dvasia iš tiesų yra pagrindinis visos bažnytinės misijos veikėjas.“ Ji veda Bažnyčią jos misijos keliais. „Kadangi ši misija tęsia ir istorijos būvyje išskleidžia misiją paties Kristaus, kuris buvo siųstas skelbti gerąją naujieną vargdieniams, Kristaus Dvasios skatinama Bažnyčia turi žengti tuo pačiu keliu, kuriuo žengė ir jis – neturto, klusnumo, tarnavimo ir savęs aukojimo net iki mirties, iš kurios jis prisikėlė kaip nugalėtojas, keliu.“ „Kankinių kraujas yra krikščionių sėkla.“
24731808 Tvirtumas yra moralinė dorybė, suteikianti ištvermės sunkumuose ir pastovumo siekiant gėrio. Ji sustiprina ryžtą nepasiduoti pagundoms ir įveikti moraliniame gyvenime pasitaikančias kliūtis. Tvirtumo dorybė padeda nugalėti baimę, netgi mirties, ištverti išmėginimus ir persekiojimus. Ji skatina atsižadėti ir aukoti savo gyvybę dėl teisingo reikalo. „Mano jėga ir drąsa yra VIEŠPATS“ (Ps 118, 14). „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33).
24731258 Bažnyčia visada buvo tvirtai įsitikinusi, kad žmonės, kurie miršta dėl tikėjimo dar negavę Krikšto, jau yra pakrikštyti savo mirtimi už Kristų ir su Kristumi. Tas kraujo krikštas, kaip ir troškimo krikštas, nebūdami sakramentai, duoda Krikšto vaisių.
24741011 Mirtimi Dievas kviečia žmogų pas save. Dėl to krikščionis gali trokšti mirties panašiai kaip šv. Paulius: „Verčiau man mirti ir būti su Kristumi“ (Fil 1, 23); ir gali Kristaus pavyzdžiu savo mirtį paversti klusnumo ir meilės Tėvui aktu: Mano žemiški troškimai nukryžiuoti; [...] manyje sruvena gyvasis vanduo ir giliai manyje byloja: „Eikime pas Tėvą“. Noriu regėti Dievą, o norint Jį regėti, reikia numirti. Aš ne mirštu, bet einu į gyvenimą.
520Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 50: AAS 57 (1965) 56.
7Plg. Apr 4–5; Iz 6, 2–3.
8Plg. Apr 7, 1–8; 14, 1.
9Plg. Apr 12.
10Plg. Apr 21, 9.
51Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 104: AAS 56 (1964) 126; plg. Ibid., 108: AAS 56 (1964) 126 ir Ibid., 111: AAS 56 (1964) 127.
231Šv. Ignotas Antiochietis, Epistula ad Romanos, 4, 1: SC 10bis, p. 110 (Funk 1, 256).
232Šv. Ignotas Antiochietis, Epistula ad Romanos, 6, 1: SC 10bis, p. 114 (Funk 1, 258–260).
233Martyrium Polycarpi, 14, 2–3: SC 10bis, p. 228 (Funk 1, 330–332).