Paieškos rezultatai

814791 Kūno vienybė nenaikina narių skirtingumo: „Kristaus kūno sąrangoje gyvuoja daug įvairių narių bei uždavinių, bet yra viena Dvasia, kuri Bažnyčios naudai paskirsto įvairiopas dovanas pagal savo gausą ir tarnybos reikmes.“ Mistinio Kūno vienybė kuria ir žadina tikinčiųjų meilę: „Todėl jei vienas narys ką nors kenčia, kenčia drauge ir visi kiti; jei vienas narys pagerbiamas, drauge džiaugiasi ir visi.“ Pagaliau mistinio Kūno vienybė įveikia bet kokį žmonių pasidalijimą: „Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 27–28).

KBK 791 kontekstas

814873 Net Viešpaties valia atsiradę skirtumai tarp Jo kūno narių tarnauja to kūno vienybei ir misijai. Mat „Bažnyčioje egzistuoja tarnavimo įvairovė, bet misijos vienovė. Apaštalams ir jų įpėdiniams Kristus skyrė pareigą jo vardu bei galia mokyti, šventinti ir valdyti. O pasauliečiai, tapę Kristaus kunigiškosios, pranašiškosios ir karališkosios tarnybos dalyviais, atlieka savo pareigas visos Dievo tautos misijoje Bažnyčioje ir pasaulyje.“ Pagaliau „abiejose grupėse yra Kristaus tikinčiųjų, kurie įsipareigodami gyventi pagal evangelinius patarimus [...] savitu būdu pašvenčiami Dievui ir tarnauja išganomajai Bažnyčios misijai.“

KBK 873 kontekstas

8141202 Iš pačios misijos radosi įvairių liturginių tradicijų. To paties geografinio ir kultūrinio arealo Bažnyčios ėmė švęsti Kristaus slėpinį suteikdamos apeigoms savitų, tai kultūrai būdingų išraiškos bruožų; atsirado skirtumų „tikėjimo paveldo“, tradicijos, liturginės simbolikos, broliškos bendrystės organizavimo, tikėjimo slėpinių teologinio supratimo ir šventumo formų lygmeniu. Taip Kristus, visų tautų Šviesa ir Išganymas, per liturginį atitinkamos Bažnyčios gyvenimą yra apreiškiamas tai tautai ir kultūrai, kurioms ta Bažnyčia buvo siųsta ir kuriose ji įleido šaknis. Bažnyčia yra visuotinė: į savo vienybę ji gali įimti visus tikrus kultūros turtus juos išgrynindama.

KBK 1202 kontekstas

814832 „Kristaus Bažnyčia tikrai yra visose teisėtose vietos tikinčiųjų susirinkimuose, kurie, susibūrę apie savo ganytojus, Naujajame Testamente ir patys vadinami bažnyčiomis [...]. Kristaus Evangelijos skelbimu jose suburiami tikintieji ir švenčiamas Viešpaties vakarienės slėpinys [...]. Tose bendruomenėse, nors jos dažnai menkos, neturtingos ir išblaškytos, yra Kristus, kurio dėka suburta viena, šventa, katalikiška [visuotinė] ir apaštališka Bažnyčia.“

KBK 832 kontekstas

8151827 Visas dorybes gaivina ir įkvepia meilė. Ji yra „tobulumo raištis“ (Kol 3, 14); ji pati yra dorybių forma; ji jas susieja ir surikiuoja; ji yra krikščioniškojo gyvenimo šaltinis ir tikslas. Krikščioniškoji meilė sutvirtina ir nuskaidrina mūsų žmogiškąjį gebėjimą mylėti, iškelia jį iki antgamtinio tobulumo, iki dieviškosios meilės.

KBK 1827 kontekstas

815830 Žodis „katalikiškas“ reiškia „visuotinis“ tiek visumos, tiek pilnatviškumo aspektu. Bažnyčia yra visuotinė dvejopa prasme: Bažnyčia visuotinė, nes joje yra Kristus. „Kur Jėzus Kristus, ten ir visuotinė Bažnyčia.“ Su savo Galva suvienyto Kristaus Kūno pilnatvė joje yra įvykęs faktas, vadinasi, iš Jo ji gauna Jo norėtą „išganymo priemonių pilnatvę“: teisingą ir visą tikėjimo išpažinimą, visa apimantį sakramentinį gyvenimą ir šventimais iš apaštalų paveldėtą kunigystę. Šia pagrindine prasme Bažnyčia buvo visuotinė jau Sekminių dieną ir tokia bus visada iki garbingojo Kristaus atėjimo dienos.

KBK 830 kontekstas

815837 „Į Bažnyčios bendruomenę visiškai įjungiami tie, kurie, turėdami Kristaus Dvasią, priima visą jos santvarką bei visas joje įsteigtas išganymo priemones ir, be to, tikėjimo išpažinimo, sakramentų, bažnytinės vadovybės bei bendrystės ryšiais jos regimojoje sąrangoje yra susieti su Kristumi, valdančiu per popiežių ir vyskupus. Tačiau, nors ir įjungtas į Bažnyčią, nėra išganomas tas, kuris, ištvermingai nemylėdamas, pasilieka joje 'kūnu', o ne 'širdimi'.“

KBK 837 kontekstas

815173 „Iš tiesų Bažnyčia, nors ir išplitusi visame pasaulyje ligi tolimiausių žemės pakraščių, gavusi iš apaštalų ir jų mokinių tikėjimą, [...] [šį skelbimą ir tikėjimą] rūpestingai saugo, tartum būtų gyvenusi vienuose namuose, vienodai tiki, tartum turėtų vieną sielą ir vieną širdį, ir jį pagarsina, moko ir perduoda vienu balsu, tartum turėtų tik vieną burną.“

KBK 173 kontekstas

949185 Kas sako „tikiu“, sako: „Pritariu tam, ką mes tikime.“ Tikėjimo bendrumui reikalinga bendra tikėjimo kalba, visiems privaloma ir visus vienijanti tuo pačiu tikėjimo išpažinimu.

KBK 185 kontekstas

9501130 Bažnyčia švenčia savo Viešpaties slėpinį, „kol jis ateis“ ir kad „Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 11, 26; 15, 28). Nuo apaštalų laikų liturgija veržiasi į savo tikslą ilgesingu Dvasios šauksmu Bažnyčioje: „Marana tha!“ [„Viešpatie, ateik!“] (1 Kor 16, 22). Ji vienijasi ir su Jėzaus troškimu: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę [...], kolei ji išsipildys Dievo Karalystėje“ (Lk 22, 15–16). Bažnyčia Kristaus sakramentuose jau gauna savo paveldėjimo laidą, jau dalyvauja amžinajame gyvenime laukdama „palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Kristaus Jėzaus šlovės apsireiškimo“ (Tit 2, 13). „Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: 'Ateik!' [...] Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22, 17. 20). Šv. Tomas taip apibendrina skirtingas sakramentinio ženklo reikšmes: „Sakramentas yra ženklas, kuris primena, kas įvyko anksčiau, – Kristaus kančią; nurodo, kas per Kristaus kančią atsiranda mumyse, – malonę; pranašauja, tai yra iš anksto skelbia, būsimąjį išaukštinimą.“

KBK 1130 kontekstas

9501331 Komunija, nes šiuo sakramentu mes vienijamės su Kristumi, kuris mus padaro savo Kūno ir savo Kraujo dalininkais, kad su Juo sudarytume vieną kūną; Eucharistija dar vadinama šventaisiais dalykais (ta hagia; sancta) – tai pirmoji „šventųjų bendrystės“, apie kurią kalbama Apaštalų tikėjimo simbolyje, prasmė. Dar kiti pavadinimai: angelų duona, dangaus duona, nemirtingumo vaistas , Viatikas [kelionės maistas]...

KBK 1331 kontekstas

951799 Ir nepaprastos, ir paprastos bei kuklios charizmos yra Šventosios Dvasios malonės dovanos, tiesiogiai ar netiesiogiai naudingos Bažnyčiai, skirtos jos statybai, žmonių labui ir pasaulio reikmėms.

KBK 799 kontekstas

9522402 Pradžioje Dievas žemę su jos gėrybėmis patikėjo žmonėms tvarkyti bendrai, kad jie ja rūpintųsi, savo triūsu užvaldytų ir naudotųsi jos vaisiais. Sukurtosios gėrybės skirtos visai žmonijai. Tačiau pati žemė yra žmonėms padalyta, kad jie gyventų saugiai, negresiant skurdui ir prievartai. Įgyti nuosavybės yra teisėta, kai šitaip siekiama laiduoti žmonių laisvę ir kilnumą, padėti kiekvienam žmogui tenkinti jo paties pagrindinius poreikius ir jam patikėtų žmonių reikmes. Nuosavybė turi leisti reikštis įgimtam žmonių solidarumui.

KBK 2402 kontekstas

9531827 Visas dorybes gaivina ir įkvepia meilė. Ji yra „tobulumo raištis“ (Kol 3, 14); ji pati yra dorybių forma; ji jas susieja ir surikiuoja; ji yra krikščioniškojo gyvenimo šaltinis ir tikslas. Krikščioniškoji meilė sutvirtina ir nuskaidrina mūsų žmogiškąjį gebėjimą mylėti, iškelia jį iki antgamtinio tobulumo, iki dieviškosios meilės.

KBK 1827 kontekstas

9532011 Visų mūsų nuopelnų šaltinis Dievo akyse yra mūsų meilė Kristui. Malonė, veiklia meile vienydama mus su Kristumi, laiduoja mūsų veiksmų antgamtiškumą ir kartu jų nuopelningumą tiek Dievo, tiek žmonių akyse. Šventieji visada aiškiai suvokdavo, kad jų nuopelnai yra gryna malonė: Pasibaigus žemiškajam ištrėmimui, aš viliuosi džiaugtis Tavimi Tėvynėje, tačiau nesu linkusi kaupti nuopelnų dangui; aš noriu darbuotis vien iš meilės Tau [...]. Atėjus šio gyvenimo vakarui, stosiu priešais Tave tuščiomis rankomis, nes neprašau Tavęs, Viešpatie, kad skaičiuotum mano darbus. Visas mūsų teisumas varganas Tavo akyse. Aš gi trokštu prisidengti Tavo paties teisumu ir, kaip Tavo meilės dovaną, visai amžinybei gauti Tave patį...

KBK 2011 kontekstas

953845 Kad vėl suburtų visus nuodėmės išsklaidytus ir suklydusius savo vaikus, Tėvas panoro žmoniją sukviesti į savo Sūnaus Bažnyčią. Bažnyčia yra vieta, kurioje žmonija turi atrasti savo vienybę ir išganymą. Ji yra „sutaikintas pasaulis“. Ji yra laivas, „kuris patikimai plaukia šiame pasaulyje, Šventosios Dvasios vėjui pučiant į Viešpaties kryžiaus iškeltas bures“. Pagal kitą Bažnyčios tėvų mėgstamą įvaizdį ji yra lyg Nojaus arka, vienintelė gelbinti nuo tvano.

KBK 845 kontekstas

9531469 Šis sakramentas mus sutaikina su Bažnyčia. Nuodėmė kenkia broliškai vienybei arba ją nutraukia. Atgailos sakramentas tą vienybę atnaujina arba atkuria. Ta prasme jis ne tik gydo tą asmenį, kuris yra grąžinamas į Bažnyčios bendriją, bet gaivina ir Bažnyčios, kentėjusios dėl vieno savo nario nuodėmės, gyvenimą. Kai nusidėjėlis priimamas atgal į šventųjų bendriją arba joje sutvirtėja, jį sustiprina dvasinės gėrybės, kuriomis dalijasi visi gyvieji Kristaus kūno nariai, tiek dar keliaujantys žemėje, tiek jau esantys dangaus tėvynėje. Reikia pridurti, kad tokio susitaikinimo su Dievu padarinys yra kiti susitaikinimai, kuriais atitaisoma visa kita, ką suardė nuodėmė: atleidimą gavęs penitentas susitaikina ligi giliausių savo būties gelmių, kur jis vėl atranda savo vidinę tiesą; jis susitaikina su broliais, kuriuos kokiu nors būdu buvo nuskriaudęs ir įžeidęs; jis susitaikina su Bažnyčia; susitaikina su visa kūrinija.

KBK 1469 kontekstas

954771 „Kristus, vienatinis tarpininkas, savo šventąją Bažnyčią – tikėjimo, vilties ir meilės bendruomenę – šioje žemėje įsteigė kaip regimąją sąrangą, per kurią visiems skleidžia tiesą ir malonę.“ Bažnyčia yra drauge: — „hierarchiškai sutvarkyta bendrija ir mistinis Kristaus Kūnas; — regimas sambūris ir dvasinė bendruomenė; — žemiškoji Bažnyčia ir dangaus gėrybėmis praturtintoji Bažnyčia“. Šios skirtingos plotmės drauge sudaro „vieną sudėtinę tikrovę, suaugusią iš žmogiškojo pradmens ir dieviškojo pradmens“: Bažnyčios prigimčiai „būdinga tai, kad ji kartu yra žmogiška ir dieviška, regima ir apdovanota neregimąja tikrove, veržli, veikli ir atsidėjusi kontempliacijai, gyvenanti šiame pasaulyje, tačiau keleivė. Ir tokiu būdu sutvarkyta, kad tai, kas joje žmogiška, yra nukreipta ir palenkta tam, kas dieviška, regima – tam, kas neregima, veikla – kontempliacijai, dabartis – būsimajam miestui, kurio ieškome“. Kokia ji nužeminta! Ir kokia didinga! Kedaro palapinė ir Dievo šventovė; žemiškas būstas ir dangaus rūmai; molinė bakūžė ir karališka pilis; marus kūnas ir šviesos šventykla; išdidžiųjų paniekinta ir Kristaus sužadėtinė! O Jeruzalės dukterys, jinai juoda, bet graži, pablyškusi nuo ilgos tremties nuovargio ir kančių, tačiau papuošta dangiško grožio.

KBK 771 kontekstas

9541031 Tą galutinį išrinktųjų išskaistinimą, visiškai kitokį negu pasmerktųjų bausmė, Bažnyčia vadina skaistykla. Bažnyčia suformulavo tikėjimo mokymą apie skaistyklą, pirmiausia Florencijos ir Tridento Susirinkimuose. Bažnyčios Tradicija, pasiremdama kai kuriais Šv. Rašto tekstais, kalba apie išskaistinančią ugnį: Kadangi Tas, kuris pats yra Tiesa, tvirtina, jog piktžodžiaujančiam Šventajai Dvasiai nebus atleista nei šiame, nei būsimajame gyvenime (Mt 12, 32), tai reikia tikėti, kad iki [Paskutinio] teismo dar egzistuos kai kurias lengvas nuodėmes apvalanti ugnis. Tas Šv. Rašto posakis leidžia suprasti, kad vienos kaltės gali būti atleistos šiame, kitos – būsimajame gyvenime.

KBK 1031 kontekstas

9541023 Kurie miršta Dievo malonėje kaip Jo draugai ir yra tobulai išskaistinti, tie amžinai gyvens su Kristumi. Jie visada bus panašūs į Dievą, nes regės „jį tokį, koks jis yra“ (1 Jn 3, 2), „akis į akį“ (1 Kor 13, 12): Savo apaštališkąja valdžia apibrėžiame, kad bendru Dievo sprendimu visų šventųjų [...] ir kitų mirusių tikinčiųjų, priėmusių šventąjį Kristaus Krikštą, sielos, – kurioms po mirties nebereikia išskaistinimo, [...] o jei reikėjo ar reikės, tai po mirties išskaistintos – [...], dar iki susijungdamos su savo kūnais ir iki Paskutinio teismo, po mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus įžengimo į dangų, buvo, yra ir bus danguje, priimtos į dangaus karalystę bei dangiškąjį rojų su Kristumi ir šventaisiais angelais; po Viešpaties Jėzaus Kristaus kančios ir mirties jos tiesiogiai – netarpininkaujant jokiam kūriniui – akis į akį regėjo ir regi Dievo esmę.

KBK 1023 kontekstas

9561370 Su Kristaus auka vienijasi ne vien čia žemėje esantys Jo nariai, bet ir tie, kurie jau yra dangaus garbėje: eucharistinę Auką Bažnyčia aukoja drauge su Švenčiausiąja Mergele Marija, prisimindama ją ir visus šventuosius. Eucharistijos metu Bažnyčia drauge su Marija tarytum stovi kryžiaus papėdėje, susivienijusi su Kristaus auka ir Jo užtariama.

KBK 1370 kontekstas

9562683 Liudytojai, kurie pirma mūsų nuėjo į dangaus karalystę, ypač tie, kuriuos Bažnyčia pripažino „šventaisiais“, dalyvauja gyvoje maldos tradicijoje savo gyvenimo pavyzdžiu, paliktais raštais ir savo šiandiene malda. Jie kontempliuoja Dievą, Jį šlovina ir nepaliauja rūpinęsi žemėje paliktais žmonėmis. Jiems, įėjusiems į savo Mokytojo „džiaugsmą“, yra pavesti „dideli dalykai“. Savo užtarimu jie iškiliausiai tarnauja Dievo planui. Mes galime ir turime jų prašyti, kad užtartų mus ir visą pasaulį.

KBK 2683 kontekstas