Paieškos rezultatai
Ieškota: 782, 803, 1141, 1174, 1269, 1322 Rasta: 6
782 871Dievo tauta turi bruožų, kurie ją aiškiai skiria nuo visų istorijoje sutinkamų religinių, etninių, politinių ir kultūrinių telkinių:
— 2787Ji yra Dievo tauta: Dievas nepriklauso jokiai tautai, bet Jis iš žmonių, kurie seniau nebuvo tauta, įsigijo tautą, kuri yra „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta“ (
— 1267Tos tautos nariu tampama gimstant ne fiziškai, bet „iš aukštybės“, „iš vandens ir Dvasios“ (
— 695Tos tautos vadovas (Galva) yra Jėzus Kristus (Pateptasis, Mesijas): kadangi tas pats patepimas [kuriuo „pateptas“ Jėzus] – Šventoji Dvasia – nuteka iš Galvos į kūną, ši tauta yra „mesijinė tauta“.
— 1741„Tos tautos būsena yra Dievo vaikų, kurių širdyse kaip šventovėje gyvena Šventoji Dvasia, orumas ir laisvė.“209
— 1972„Jos įstatymas yra naujas įsakymas mylėti taip, kaip pats Kristus mus mylėjo.“210 Tai „naujasis“ Šventosios Dvasios Įstatymas.211
— 849Dievo tautos misija – būti žemės druska ir pasaulio šviesa.212 Ji yra „tvirčiausia vienybės, vilties ir išganymo užuomazga“.213
— 769„Galiausiai jos tikslas yra toliau plėsti paties Dievo pradėtą žemėje Dievo karalystę, kol jis pats ją atbaigs amžių pabaigoje.“214
803 „O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis“ (
1141 Susirinkimas, kuris švenčia, yra pakrikštytųjų bendruomenė; jie „savo atgimimu ir Šventosios Dvasios patepimu pašvenčiami būti dvasine buveine ir šventąja kunigyste, idant visais krikščionio žmogaus darbais būtų atnašaujamos dvasinės aukos“13. Ta „bendroji kunigystė“ yra vienintelio Kunigo Kristaus kunigystė, kurioje dalyvauja visi Jo nariai:141120
Motina Bažnyčia labai trokšta, kad visi tikintieji liturginėse apeigose dalyvautų pilnai, sąmoningai ir aktyviai, kaip reikalauja pačios liturgijos prigimtis. Krikšto dėka taip dalyvauti yra visos krikščionių tautos – „išrinktosios giminės, karališkosios kunigystės, šventosios tautos, įsigytosios liaudies“(1 Pt 2, 9 )15 – teisė ir pareiga161268.
1174 Kristaus slėpinys (Jo Įsikūnijimas ir Jo Velykos), kurį švenčiame Eucharistijoje, ypač sekmadienio pamaldose, lydi ir įprasmina kiekvienos dienos laiką per Valandų liturgiją,2698 arba „Dievo tarnybą“.52 Ištikimai laikantis apaštalų nurodymų „melstis be paliovos“53, Dievo tarnybos šventimas „taip sutvarkytas, kad visas dienos ir nakties būvis būtų pašvęstas Dievo šlovinimui“54. Tai „viešoji Bažnyčios malda“55, kuria tikintieji (dvasininkai, vienuoliai ir pasauliečiai) vykdo karališkąją pakrikštytųjų kunigystę. Bažnyčios „nustatytu būdu“ švenčiama Valandų liturgija „tikrai yra pačios Sužadėtinės balsas, kylantis pas Sužadėtinį arba, dar geriau, tai Kristaus ir jo Kūno malda Tėvui“56.
1269 Tapęs Bažnyčios nariu, pakrikštytasis priklauso jau nebe pats sau,69 o Tam, kuris už mus numirė ir buvo prikeltas.70 Todėl jis yra raginamas Bažnyčios bendrijoje paklusti kitiems,71 tarnauti jiems,72 būti klusnus ir nuolankus Bažnyčios vadovams,73 juos gerbti ir branginti.74 Kaip Krikštas yra atsakomybės bei pareigų versmė, lygiai taip pakrikštytasis turi Bažnyčioje ir teisių871: teisę gauti sakramentus, būti stiprinamam Dievo žodžiu ir palaikomam kitokia dvasine Bažnyčios pagalba.75
KBK nuorodos
782871 „Kristaus tikintieji yra tie, kurie, Krikštu įjungti į Kristų, buvo suburti į Dievo tautą ir dėl to savaip tapę Kristaus kunigiškosios, pranašiškosios ir karališkosios pareigos dalyviais yra pašaukti – kiekvienas pagal savo padėtį – į misiją, kurią atlikti pasaulyje Dievas pavedė Bažnyčiai.““
7822787 Kai sakome Tėve „mūsų“, pirmiausia pripažįstame, kad visus pranašų paskelbtus Jo meilės pažadus Kristus įgyvendino Naujojoje ir amžinoje Sandoroje: mes tapome „Jo“ tauta, ir dabar Jis yra „mūsų“ Dievas. Tas naujas santykis – tai abipusės priklausomybės dovana: į Jėzaus Kristaus mums dovanotą „tiesą ir malonę“ turime atsiliepti meile ir ištikimybe.
7821267 Krikštas padaro mus Kristaus Kūno nariais. „Tad [...] mes esame vieni kitų nariai“ (Ef 4, 25). Krikštas įtraukia į Bažnyčią. Iš Krikšto šaltinių gimsta vienintelė Naujosios Sandoros Dievo tauta, kuri peržengia visas prigimtines bei žmogiškas tautų, kultūrų, rasių ir lyčių ribas: „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną Kūną“ (1 Kor 12, 13).
782695 Patepimas. Patepimo aliejumi simbolis irgi yra Šventosios Dvasios ženklas, tapęs net jos sinonimu. Įvedant į krikščioniškąjį gyvenimą, jis yra sakramentinis Sutvirtinimo ženklas, Rytų Bažnyčiose kaip tik vadinamas „Patepimu krizma“. Tačiau, norint suvokti visą jo reikšmingumą, reikia grįžti prie Šventosios Dvasios įvykdyto pirmojo – Jėzaus – patepimo. Kristus (hebrajiškai „Mesijas“) reiškia Dievo Dvasios pateptąjį. Senojoje Sandoroje buvo Viešpaties „pateptųjų“, ypač karalius Dovydas. Tačiau Jėzus yra vienintelis toks Dievo Pateptasis: Sūnaus prisiimta žmogiškoji prigimtis yra visa „Šventosios Dvasios patepta“. Jėzus yra tapęs „Kristumi“ per Šventąją Dvasią. Mergelė Marija pradeda Kristų iš Šventosios Dvasios, kuri per angelą praneša, kad Jis nuo pat gimimo bus Kristus, ir paragina Simeoną ateiti į Šventyklą, kad pamatytų Viešpaties Mesiją; Jėzus yra kupinas Šventosios Dvasios, ir galia, sklindanti iš gydančio ir gelbinčio Kristaus, yra Jos. Pagaliau Ji prikelia Jėzų iš numirusių. Tad savo nugalėjusioje mirtį žmogystėje visas tapęs „Kristumi“, Jėzus gausiai išlieja Šventąją Dvasią, kol „šventieji“, susivieniję su Dievo Sūnaus žmogyste, taps „tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“ (Ef 4, 13): „viso Kristaus“, kaip sako šv. Augustinas.
7821741 Išlaisvinimas ir išganymas. Savo garbinguoju Kryžiumi Kristus pelnė išganymą visiems žmonėms. Jis išlaisvino iš nuodėmės, kuri buvo juos pavergusi. „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi“ (Gal 5, 1). Jame mes pasiekiame tiesą, kuri padaro mus laisvus. Mums duota Šventoji Dvasia, o, kaip moko apaštalas, „kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“ (2 Kor 3, 17). Jau dabar didžiuojamės turį Dievo vaikų laisvę.
7821972 Naujasis Įstatymas yra vadinamas meilės įstatymu, nes skatina veikti labiau vadovaujantis Šventosios Dvasios išliejama meile negu baime; malonės įstatymu, nes per tikėjimą ir sakramentus teikia malonės jėgą mūsų veikimui; laisvės įstatymu , nes išlaisvina mus iš ritualinių ir teisinių Senojo Įstatymo taisyklių, leidžia mums, meilės skatinamiems, veikti spontaniškai, pagaliau iš tarno, nežinančio, „ką veikia jo šeimininkas“, tapti Kristaus draugu – „nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs“ (Jn 15, 15), – ir net įvaikiu.
782849 Misijinis priesakas. „Tautoms dieviškai pasiųsta būti 'visuotiniu išganymo sakramentu', Bažnyčia, vedama jai būdingo katalikiškumo [visuotinumo] reikalavimo ir paklusdama savo Steigėjo priesakui, stengiasi skelbti Evangeliją visiems žmonėms.“ „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19–20).
782769 Bažnyčia bus „visiškai ištobulinta vien dangaus garbėje“ Kristui šlovingai sugrįžus. Ligi tos dienos „Bažnyčia keliauja pasaulio persekiojama ir Dievo guodžiama“. Čia, žemėje, ji jaučiasi esanti tremtyje, toli nuo Viešpaties, ir trokšta galutinio Karalystės atėjimo, tai yra „susijungti garbėje su savo Karaliumi“. Bažnyčios, o per ją ir pasaulio garbingas atbaigimas įvyks ne be didelių išmėginimų. Ir tik tada „visi teisieji – nuo Adomo, nuo teisiojo Abelio iki paskutinio išrinktojo – bus suburti pas Tėvą visuotinėje Bažnyčioje“.
11411120 Įšventintųjų tarnyba, arba „tarnaujamoji [...] kunigystė“, tarnauja Krikštu suteiktajai kunigystei. Ja laiduojama, kad sakramentuose per Šventąją Dvasią Bažnyčios labui veikia pats Kristus. Įsikūnijusiam Sūnui Tėvo pavestoji išganymo misija buvo patikėta apaštalams, o per juos ir jų įpėdiniams: jie gauna Jėzaus Dvasią, kad veiktų Jo vardu ir Jam atstovautų. Tad įšventintųjų tarnyba yra sakramentinis ryšys, jungiantis liturginius veiksmus su tuo, ką yra sakę bei darę apaštalai, o per juos su tuo, ką yra sakęs bei daręs Kristus, sakramentų šaltinis ir pagrindas.
11411268 Pakrikštytieji tampa „gyvaisiais akmenimis“, kad statydintųsi „į dvasinius namus“ ir būtų „šventa kunigystė“ (1 Pt 2, 5). Gavę Krikštą, jie dalyvauja Kristaus kunigystėje, Jo pranašiškoje ir karališkoje misijoje ir yra „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris [juos] pašaukė iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2, 9). Krikštas suteikia galimybę dalyvauti bendrojoje tikinčiųjų kunigystėje.
11742698 Bažnyčios tradicija nurodo tikintiesiems tam tikrą maldos ritmą nuolatinei maldai palaikyti. Kai kurios maldos yra skirtos kiekvienai dienai; tai ryto ir vakaro maldos, maldos prieš valgant ir pavalgius, Valandų liturgija. Malda labiausiai pašventina sekmadienį, kurio šerdis yra Eucharistija. Liturginių metų laikai ir didžiosios šventės yra ritmingo krikščionių maldos gyvenimo pagrindas.
1269871 „Kristaus tikintieji yra tie, kurie, Krikštu įjungti į Kristų, buvo suburti į Dievo tautą ir dėl to savaip tapę Kristaus kunigiškosios, pranašiškosios ir karališkosios pareigos dalyviais yra pašaukti – kiekvienas pagal savo padėtį – į misiją, kurią atlikti pasaulyje Dievas pavedė Bažnyčiai.““
13221212 Įkrikščioninimo sakramentai: Krikštas, Sutvirtinimas ir Eucharistija deda pamatus visam krikščioniškajam gyvenimui. „Kristaus malone žmonėms suteikiamas dalyvavimas dieviškojoje prigimtyje tam tikra prasme primena jų prigimtinio gyvenimo pradžią, augimą ir stiprėjimą. Krikštu atgimę tikintieji būna sustiprinami Sutvirtinimo sakramentu, o Eucharistijoje maitinami amžinojo gyvenimo duona. Taip šiais įkrikščioninimo sakramentais jie gauna vis daugiau dieviškojo gyvenimo turtų ir vis labiau priartėja prie tobulos meilės.“
KBK išnašos
209Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 9: AAS 57 (1965) 13.
210Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 9: AAS 57 (1965) 13; plg. Jn 13, 34.
211Plg. Rom 8, 2; Gal 5, 25.
212Plg. Mt 5, 13–16.
213Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 9: AAS 57 (1965) 13.
214Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 9: AAS 57 (1965) 13.
13Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 10: AAS 57 (1965) 14.
14Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 10: AAS 57 (1965) 14; Ibid., 34: AAS 57 (1965) 40; Idem, Dekr. Presbyterorum ordinis, 2: AAS 58 (1966) 991–992.
15Plg. 1 Pt 2, 4–5.
16Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 14: AAS 56 (1964) 104.
52Plg. Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, IV, 83–101: AAS 56 (1984) 121–125.
53Plg. 1 Tes 5, 17; Ef 6, 18.
54Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 84: AAS 56 (1964) 121.
55Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 98: AAS 56 (1964) 124.
56Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 84: AAS 56 (1964) 121.
69Plg. 1 Kor 6, 19.
70Plg. 2 Kor 5, 15.
71Plg. Ef 5, 21; 1 Kor 16, 15–16.
72Plg. Jn 13, 12–15.
73Plg. Žyd 13, 17.
74Plg. 1 Tes 5, 12–13.
75Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 37: AAS 57 (1965) 42–43; KTK kan. 208–223; CCEO can. 675, § 2.
Kraunama...