Paieškos rezultatai

782871 „Kristaus tikintieji yra tie, kurie, Krikštu įjungti į Kristų, buvo suburti į Dievo tautą ir dėl to savaip tapę Kristaus kunigiškosios, pranašiškosios ir karališkosios pareigos dalyviais yra pašaukti – kiekvienas pagal savo padėtį – į misiją, kurią atlikti pasaulyje Dievas pavedė Bažnyčiai.““

KBK 871 kontekstas

7822787 Kai sakome Tėve „mūsų“, pirmiausia pripažįstame, kad visus pranašų paskelbtus Jo meilės pažadus Kristus įgyvendino Naujojoje ir amžinoje Sandoroje: mes tapome „Jo“ tauta, ir dabar Jis yra „mūsų“ Dievas. Tas naujas santykis – tai abipusės priklausomybės dovana: į Jėzaus Kristaus mums dovanotą „tiesą ir malonę“ turime atsiliepti meile ir ištikimybe.

KBK 2787 kontekstas

7821267 Krikštas padaro mus Kristaus Kūno nariais. „Tad [...] mes esame vieni kitų nariai“ (Ef 4, 25). Krikštas įtraukia į Bažnyčią. Iš Krikšto šaltinių gimsta vienintelė Naujosios Sandoros Dievo tauta, kuri peržengia visas prigimtines bei žmogiškas tautų, kultūrų, rasių ir lyčių ribas: „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną Kūną“ (1 Kor 12, 13).

KBK 1267 kontekstas

782695 Patepimas. Patepimo aliejumi simbolis irgi yra Šventosios Dvasios ženklas, tapęs net jos sinonimu. Įvedant į krikščioniškąjį gyvenimą, jis yra sakramentinis Sutvirtinimo ženklas, Rytų Bažnyčiose kaip tik vadinamas „Patepimu krizma“. Tačiau, norint suvokti visą jo reikšmingumą, reikia grįžti prie Šventosios Dvasios įvykdyto pirmojo – Jėzaus – patepimo. Kristus (hebrajiškai „Mesijas“) reiškia Dievo Dvasios pateptąjį. Senojoje Sandoroje buvo Viešpaties „pateptųjų“, ypač karalius Dovydas. Tačiau Jėzus yra vienintelis toks Dievo Pateptasis: Sūnaus prisiimta žmogiškoji prigimtis yra visa „Šventosios Dvasios patepta“. Jėzus yra tapęs „Kristumi“ per Šventąją Dvasią. Mergelė Marija pradeda Kristų iš Šventosios Dvasios, kuri per angelą praneša, kad Jis nuo pat gimimo bus Kristus, ir paragina Simeoną ateiti į Šventyklą, kad pamatytų Viešpaties Mesiją; Jėzus yra kupinas Šventosios Dvasios, ir galia, sklindanti iš gydančio ir gelbinčio Kristaus, yra Jos. Pagaliau Ji prikelia Jėzų iš numirusių. Tad savo nugalėjusioje mirtį žmogystėje visas tapęs „Kristumi“, Jėzus gausiai išlieja Šventąją Dvasią, kol „šventieji“, susivieniję su Dievo Sūnaus žmogyste, taps „tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“ (Ef 4, 13): „viso Kristaus“, kaip sako šv. Augustinas.

KBK 695 kontekstas

7821741 Išlaisvinimas ir išganymas. Savo garbinguoju Kryžiumi Kristus pelnė išganymą visiems žmonėms. Jis išlaisvino iš nuodėmės, kuri buvo juos pavergusi. „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi“ (Gal 5, 1). Jame mes pasiekiame tiesą, kuri padaro mus laisvus. Mums duota Šventoji Dvasia, o, kaip moko apaštalas, „kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“ (2 Kor 3, 17). Jau dabar didžiuojamės turį Dievo vaikų laisvę.

KBK 1741 kontekstas

7821972 Naujasis Įstatymas yra vadinamas meilės įstatymu, nes skatina veikti labiau vadovaujantis Šventosios Dvasios išliejama meile negu baime; malonės įstatymu, nes per tikėjimą ir sakramentus teikia malonės jėgą mūsų veikimui; laisvės įstatymu , nes išlaisvina mus iš ritualinių ir teisinių Senojo Įstatymo taisyklių, leidžia mums, meilės skatinamiems, veikti spontaniškai, pagaliau iš tarno, nežinančio, „ką veikia jo šeimininkas“, tapti Kristaus draugu – „nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs“ (Jn 15, 15), – ir net įvaikiu.

KBK 1972 kontekstas

782849 Misijinis priesakas. „Tautoms dieviškai pasiųsta būti 'visuotiniu išganymo sakramentu', Bažnyčia, vedama jai būdingo katalikiškumo [visuotinumo] reikalavimo ir paklusdama savo Steigėjo priesakui, stengiasi skelbti Evangeliją visiems žmonėms.“ „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19–20).

KBK 849 kontekstas

782769 Bažnyčia bus „visiškai ištobulinta vien dangaus garbėje“ Kristui šlovingai sugrįžus. Ligi tos dienos „Bažnyčia keliauja pasaulio persekiojama ir Dievo guodžiama“. Čia, žemėje, ji jaučiasi esanti tremtyje, toli nuo Viešpaties, ir trokšta galutinio Karalystės atėjimo, tai yra „susijungti garbėje su savo Karaliumi“. Bažnyčios, o per ją ir pasaulio garbingas atbaigimas įvyks ne be didelių išmėginimų. Ir tik tada „visi teisieji – nuo Adomo, nuo teisiojo Abelio iki paskutinio išrinktojo – bus suburti pas Tėvą visuotinėje Bažnyčioje“.

KBK 769 kontekstas

12431216 „Tas nuplovimas vadinamas apšvietimu, nes tie, kurie gauna šį (katechetinį) pamokymą, esti dvasioje apšviesti.“ Per Krikštą priėmę Žodį – tikrąją šviesą, „kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9), pakrikštytieji, tapę „apšviesti“, yra „šviesos vaikai“ ir pati „šviesa“ (Ef 5, 8): Krikštas yra gražiausia ir brangiausia iš visų Dievo dovanų [...]. Mes jį vadiname dovana, malone, krikštu, patepimu, apšvietimu, negendamumo drabužiu, atgimdančia maudykle, antspaudu, pagaliau viskuo, kas tik yra vertingiausia. Dovana, nes jis suteikiamas tiems, kurie nieko neatsineša; malone, nes jį gauna ir kaltieji; krikštu, nes nuodėmė palaidojama vandenyje; patepimu, nes krikštas šventas ir karališkas (tokie yra pateptieji); apšvietimu, nes jis yra spindinti šviesa; drabužiu, nes uždengia mūsų gėdą; maudykle, nes nuplauna; antspaudu, nes jis yra mūsų apsauga ir Dievo viešpatavimo ženklas.

KBK 1216 kontekstas

12432769 Viešpaties maldos perdavimas (traditio) Krikšto ir Sutvirtinimo metu ženklina naują gimimą dieviškajam gyvenimui. Kadangi krikščioniškoji malda yra kalbėjimas Dievui paties Dievo žodžiais, tai „gyvu Dievo žodžiu“ atgimusieji (1 Pt 1, 23) mokosi šauktis savo Tėvo tuo vienu žodžiu, kurį Jis visada išklauso. Dabar jie gali tai padaryti, nes jų širdyse, jų ausyse, jų lūpose, visoje jų kaip Dievo vaikų būtyje buvo įspaustas neišdildomas Šventosios Dvasios Patepimo antspaudas. Dėl to daugelis „Tėve mūsų“ maldos Bažnyčios tėvų komentarų yra skiriami katechumenams ir naujatikiams. Kai Bažnyčia meldžiasi Viešpaties maldos žodžiais, tai visada meldžiasi ir gailestingumo sulaukia „naujagimių“ tauta.

KBK 2769 kontekstas

2105854 Būdama misijinė, Bažnyčia „keliauja kartu su visa žmonija ir kartu su pasauliu patiria tą pačią žemiškąją dalią. Žmonių bendruomenė turi būti atnaujinta Kristuje ir perkeista į Dievo šeimą. Bažnyčia yra tartum tos bendruomenės raugas, tartum jos siela“. Užtat misiją vykdančiai Bažnyčiai reikia kantrybės. Bažnyčios pastangos prasideda su Evangelijos skelbimu tautoms ir žmonių grupėms, kurios dar netiki Kristaus, tęsiasi steigiant krikščionių bendruomenes, kurios „taps Dievo buvimo pasaulyje ženklu“, ar įkuriant vietines Bažnyčias; ji skatina įkultūrinimo procesą, kad Evangelija persunktų įvairių tautų kultūrą. Nestinga šioms pastangoms ir nesėkmių. Bažnyčia „tik pamažu paliečia ir perskverbia žmones, bendruomenes bei tautas ir šitaip įtraukia visus į katalikišką [visuotinę] pilnatvę.“

KBK 854 kontekstas

2105898 Pasauliečių pašaukimas yra „ieškoti Dievo karalystės, rūpinantis laikinaisiais dalykais ir juos tvarkant pagal Dievo valią [...]. Tad jiems ypatingu būdu pavesta taip nušviesti ir tvarkyti visus laikinuosius dalykus, su kuriais jie glaudžiai susieti, kad visa vyktų Kristaus norimu būdu ir augtų bei šlovintų Kūrėją ir Atpirkėją.“

KBK 898 kontekstas