Paieškos rezultatai
Ieškota: 767, 775, 798, 796, 813, 1097, 1108, 1109 Rasta: 8
767 „Atlikus darbą, kurį Tėvas pavedė Sūnui žemėje atlikti, Sekminių dieną buvo atsiųsta Šventoji Dvasia, idant Bažnyčia būtų nuolatos šventinama.“180731 Tą dieną „buvo viešai apreikšta žmonėms ir Evangelija, pradėta skleisti įvairioms tautoms.“181 Kadangi Bažnyčia yra visų žmonių „sušaukimas“ į išganymą, ji savo prigimtimi yra misijinė ir Kristaus siunčiama į visas tautas, kad jų žmones padarytų Kristaus mokiniais.182849
775 „Bažnyčia Kristuje yra tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis“201: būti glaudžios žmonių ir Dievo jungties sakramentu yra pirmasis Bažnyčios tikslas. Kadangi žmonių bendrumo pagrindas yra jungtis su Dievu, Bažnyčia taip pat yra žmonijos vienybės sakramentas.360 Joje ta vienybė jau gyvuoja, nes Bažnyčia suburia „visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ (
796 Kristaus ir Bažnyčios, Galvos ir kūno narių vienybė apima ir dviejų skirtingų asmenų santykį. Šis požiūris dažnai išreiškiamas sužadėtinio ir sužadėtinės įvaizdžiu.757 Kristaus, Bažnyčios Sužadėtinio, temą jau rengė pranašai,219 o paskelbė Jonas Krikštytojas.242 Pats Viešpats yra vadinęs save „Jaunikiu“ (
Visas Kristus – tai galva ir kūnas: vienas, sudarytas iš daugelio. [...] Ar kalbėtų galva, ar nariai, visada kalba Kristus; Jis kalba kaip galva (ex persona capitis) arba kaip kūnas (ex persona corporis). O kaip yra parašyta? „Ir du taps vienu kūnu. Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 31–32 ). O patsai Viešpats Evangelijoje sako: „Jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 6 ). Kaip matote, du skirtingus asmenis santuokinis ryšys padaro viena [...]. Kaip galva, Jis save vadina „Sužadėtiniu“, kaip kūnas – „sužadėtine“.247
798 737Šventoji Dvasia yra „kiekvieno gyvybingo ir tikrai išganingo veikimo pradmuo visose kūno dalyse“.252 1091—1109Ji visą kūną statydina meilėje įvairiais būdais:253 ir Dievo žodžiu, „kuris turi galią išugdyti“ (
813 172Bažnyčia yra viena, nes jos šaltinis vienas: „ukščiausias šio slėpinio pavyzdys ir pradas yra vieno Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vienybė asmenų Trejybėje.“267 766Bažnyčia yra viena, nes jos Steigėjas vienas: „Pats įsikūnijęs Sūnus [...] savo kryžiumi visus žmones sutaikino su Dievu, atstatydamas visų vienybę vienoje tautoje ir viename kūne.“268 797Bažnyčia yra viena, nes viena jos „siela“: „Gyvenanti tikinčiuosiuose, pripildanti ir valdanti visą Bažnyčią Šventoji Dvasia kuria nuostabų tikinčiųjų bendravimą ir artimai visus suvienija Kristuje, nes ji yra Bažnyčios vienybės pagrindas.“269 Tad Bažnyčios esmė yra būti vienai:
O slėpiningasis stebukle! Vienas tėra visatos Tėvas, vienas joje Žodis ir viena taip pat Šventoji Dvasia, ta pati visur. Viena vienintelė tėra nekaltoji Motina, kurią mielai vadinu Bažnyčia.270
1097 Naujosios Sandoros liturgijoje visa liturginė veikla, ypač Eucharistijos ir sakramentų šventimas, yra Kristaus ir Bažnyčios susitikimas. Liturginis susirinkimas vienybės semiasi iš bendrystės su Šventąja Dvasia, kuri Dievo vaikus suburia į vieną Kristaus kūną. Ši vienybė pranoksta bet kokią žmogišką, rasinę, kultūrinę ir socialinę jų giminystę.
1108 Kiekviename liturginiame veiksme atsiunčiama Šventoji Dvasia siekia vienyti tikinčiuosius su Kristumi, kad jie sudarytų Jo kūną.788 Ji yra tartum syvai Tėvo Vynmedžio, kuris brandina vaisius savo šakose.109122 Liturgijoje Dvasia ir Bažnyčia glaudžiausiai bendradarbiauja. Bendrystės Dvasia nuolat išlieka Bažnyčioje,775 todėl Bažnyčia yra didysis bendrystės su Dievu sakramentas, suburiantis draugėn išsisklaidžiusius Dievo vaikus. Dvasios liturgijoje vaisius yra nuo mūsų broliškos bendrystės neatskiriama bendrystė su Švenčiausiąja Trejybe.23
1109 Epiklezėje taip pat meldžiama, kad susirinkimo susivienijimas su Kristaus slėpiniu būtų tikrai veiksmingas. „Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo [Tėvo] meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė“ (
KBK nuorodos
767731 Sekminių dieną (praėjus septynioms savaitėms po Velykų) Kristaus Velykos baigiasi Šventosios Dvasios išliejimu; Ji pasirodo, yra dovanojama ir suteikiama kaip dieviškasis Asmuo: Kristus, Viešpats, iš savo pilnatvės gausiai išlieja Dvasią.
767849 Misijinis priesakas. „Tautoms dieviškai pasiųsta būti 'visuotiniu išganymo sakramentu', Bažnyčia, vedama jai būdingo katalikiškumo [visuotinumo] reikalavimo ir paklusdama savo Steigėjo priesakui, stengiasi skelbti Evangeliją visiems žmonėms.“ „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19–20).
775360 Būdama bendros kilmės, žmonija yra vieninga, nes Dievas „iš vienos šaknies išvedė visą žmonių giminę“ (Apd 17, 26): Nuostabi vizija, kurioje regime iš Dievo kilusios žmonijos vienybę [...]; visų vienodai, iš materialaus kūno ir dvasinės sielos sudarytos prigimties vienybę; jų tiesioginio tikslo ir uždavinių pasaulyje vienybę; vienybę gyvenamos vietos – žemės, kurios turtais pagal prigimtinę teisę gali naudotis visi žmonės, kad išgyventų ir vystytųsi; vienybę jų antgamtinio tikslo – paties Dievo, kurio siekti visi privalo; priemonių šiam tikslui pasiekti vienybę; [...] pagaliau Kristaus atmokos už visus vienybę.
796757 „Bažnyčia, vadinama 'aukštybių Jeruzale' ir 'mūsų motina' (Gal 4, 26), taip pat aprašoma kaip tyra nekaltojo Avinėlio Sužadėtinė, kurią 'Kristus mylėjo [...] ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų' (Ef 5, 25–26), kurią susiejęs su savimi neišardoma Sandora be paliovos 'maitina ir globoja' (Ef 5, 29).“
796219 Dievo meilė Izraeliui lyginama su tėvo meile sūnui. Ta meilė yra stipresnė negu motinos meilė savo vaikams. Dievas savąją tautą myli labiau negu jaunikis savo nuotaką; ta meilė nugalės net pikčiausias neištikimybes; ji eis taip toli, kad dovanos tai, kas brangiausia: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16).
796772 Bažnyčioje Kristus įgyvendina ir apreiškia savo paties slėpinį kaip Dievo sumanymą: „Visa [...] iš naujo suvienyti Kristuje“ (Ef 1, 10). Šv. Paulius „didele paslaptimi“ (Ef 5, 32) vadina Kristaus ir Bažnyčios sužadėtuvių ryšį. Kadangi Bažnyčia yra suvienyta su Kristumi kaip su savo Sužadėtiniu, ji pati savo ruožtu tampa slėpiniu. Mąstydamas apie jos slėpinį, šv. Paulius sušunka: „Kristus jumyse – garbės viltis“ (Kol 1, 27).
7961602 Šventasis Raštas prasideda vyro ir moters sukūrimu pagal Dievo paveikslą ir panašumą ir baigiasi „Avinėlio vestuvių“ (Apr 19, 9) vizija. Ir vienur, ir kitur Šventasis Raštas kalba apie santuoką ir jos „slėpinį“, apie jos įsteigimą ir Dievo jai teikiamą prasmę, apie jos kilmę ir tikslą, įvairius jos įgyvendinimo būdus per visą išganymo istoriją, apie nuodėmės sukeltus jos sunkumus ir jos atnaujinimą „Viešpatyje“ (1 Kor 7, 39), naujoje Kristaus ir Bažnyčios Sandoroje.
7961616 Apaštalas Paulius tai paaiškina sakydamas: „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų“ (Ef 5, 25–26). Ir čia pat priduria: „Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu. Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 31–32).
798737 Kristaus ir Šventosios Dvasios misija įgyvendinama Bažnyčioje – Kristaus kūne ir Šventosios Dvasios šventovėje. Ta bendra misija tikinčius į Kristų įtraukia į Jo bendrystę su Tėvu Šventojoje Dvasioje: Dvasia parengia žmones, juos pasitinka savo malone, kad patrauktų prie Kristaus. Ji rodo jiems prisikėlusį Viešpatį, primena Jo žodžius ir atveria protus Jo mirčiai ir prisikėlimui suprasti. Ji sudabartina jiems Kristaus skėpinį, ypač Eucharistijoje, kad juos sutaikintų, suvienytų su Dievu ir jie duotų „daug vaisių“.
7981091 Liturgijoje Šventoji Dvasia yra Dievo tautos tikėjimo mokytoja, „didžių Dievo darbų“ – Naujosios Sandoros sakramentų – kūrėja. Bažnyčios širdyje Dvasia trokšta ir veikia, kad mes būtume gyvi prisikėlusio Kristaus gyvenimu. Kai Ji išgirsta savo pačios pažadintą mūsų tikėjimo atsaką, prasideda tikrasis bendradarbiavimas. Tada liturgija tampa bendru Šventosios Dvasios ir Bažnyčios darbu.
7981092 Sakramentiškai teikiant Kristaus slėpinį, Šventoji Dvasia veikia lygiai taip, kaip bet kuriuo kitu išganymo ekonomijos tarpsniu: Ji rengia Bažnyčią susitikti su savo Viešpačiu; tikinčiai bendruomenei Ji gyvai primena Kristų ir Jį parodo; savo perkeitimo galia Ji sudabartina Kristaus slėpinį ir daro jį veiklų; pagaliau ši vienijanti Dvasia sujungia Bažnyčią su Kristaus gyvenimu ir Jo misija.
7981093 Sakramentinėje ekonomijoje Šventoji Dvasia įgyvendina Senosios Sandoros įvaizdžius. Kadangi Kristaus Bažnyčia buvo „įstabiai parengta Izraelio tautos istorijos bei Senosios Sandoros“, tai Bažnyčios liturgija perima liturginius elementus iš Senosios Sandoros ir išsaugo juos kaip savo sudėtinę ir nepakeičiamą dalį: — skaito Senąjį Testamentą; — meldžiasi psalmėmis; — gyvai mini gelbinčius įvykius ir reikšmingus faktus, išsipildžiusius Kristaus slėpinyje (Pažadą ir Sandorą, Išėjimą ir Velykas, Karalystę ir Šventyklą, Tremtį ir Sugrįžimą).
7981094 Iš abiejų Testamentų darnos ir kilo Viešpaties velykinė, o vėliau apaštalų ir Bažnyčios tėvų katechezė. Ji atskleidžia tai, ką buvo slėpusi Senojo Testamento raidė, būtent, Kristaus slėpinį. Tokia katechezė vadinama „tipologine“, nes Kristaus naujybę apreiškia „įvaizdžiais“ (typois), per kuriuos jis buvo skelbiamas pirmojoje Sandoroje faktais, žodžiais ir simboliais. Pažvelgus į tai iš naujo Kristaus tiesos Dvasioje, atsiveria tikroji tų įvaizdžių prasmė. Tad tvanu ir Nojaus arka vaizduotas išgelbėjimas per Krikštą, lygiai kaip ir debesiu, ir perėjimu per Raudonąją jūrą taip pat; vanduo iš uolos buvo dvasinių Kristaus dovanų įvaizdis; mana dykumoje vaizdavo būsimą Eucharistiją, tikrąją „duoną iš dangaus“ (Jn 6, 32).
7981095 Todėl Bažnyčia advento bei gavėnios metu ir ypač Velyknaktį vis iš naujo perskaito ir išgyvena visus tuos didžiuosius išganymo istorijos įvykius kaip savosios liturgijos „šiandien“. Bet tai savo ruožtu įpareigoja katechezę padėti tikintiesiems suvokti dvasinę išganymo ekonomijos prasmę taip, kaip ją mums rodo ir padeda išgyventi Bažnyčios liturgija.
7981096 Žydų ir krikščionių liturgija. Geriau pažindami dar ir šiandien išpažįstamą ir išgyvenamą žydų tautos tikėjimą ir religinį gyvenimą, galime geriau suprasti kai kuriuos krikščionių liturgijos bruožus. Žydams ir krikščionims Šventasis Raštas yra esminė jų liturgijų dalis: ir skelbiant Dievo žodį, ir atsiliepiant į jį, ir malda šlovinant Dievą bei užtariant gyvuosius ir mirusiuosius, ir maldaujant Dievą gailestingumo. Žodžio liturgija yra sudaryta žydų maldos pavyzdžiu. Atitikmenų joje turi Valandų liturgija ir kiti liturginiai tekstai bei apeigynai, neišskiriant nė labiausiai mūsų gerbiamų maldų, sakysim, „Tėve mūsų“. Eucharistinės maldos irgi seka žydų tradicijos pavyzdžiais. Žydų ir krikščionių liturgijų panašumas, o kartu ir jų turinio skirtumai ypač ryškiai matomi per didžiąsias liturginių metų šventes, tokias kaip Velykos. Ir krikščionys, ir žydai švenčia Velykas: žydai – istorines Velykas, orientuotas į ateitį, krikščionys – Kristaus mirtimi ir prisikėlimu jau įvykusias Velykas, nors ir jie be paliovos laukia visuotinio atbaigimo.
7981097 Naujosios Sandoros liturgijoje visa liturginė veikla, ypač Eucharistijos ir sakramentų šventimas, yra Kristaus ir Bažnyčios susitikimas. Liturginis susirinkimas vienybės semiasi iš bendrystės su Šventąja Dvasia, kuri Dievo vaikus suburia į vieną Kristaus kūną. Ši vienybė pranoksta bet kokią žmogišką, rasinę, kultūrinę ir socialinę jų giminystę.
7981098 Liturginis susirinkimas turi rengtis susitikti su savo Viešpačiu, idant būtų tobulai parengta tauta. Toks širdžių pasirengimas yra Šventosios Dvasios ir liturgijos susirinkimo, ypač jo tarnautojų, bendras darbas. Šventosios Dvasios malonė stengiasi pažadinti tikėjimą, paakinti širdį atsiversti ir laikytis Tėvo valios. Toks nusiteikimas yra prielaida kitoms per liturgiją teikiamoms malonėms gauti ir sulaukti jos brandinamų naujojo gyvenimo vaisių.
7981099 Šventoji Dvasia ir Bažnyčia veikia išvien liturgijoje liudydamos Kristų ir Jo išganymo darbą. Labiausiai Eucharistijos, bet panašiai ir kitų sakramentų liturgija yra išganymo slėpinio atminimas („memorialas“). Šventoji Dvasia yra gyvoji Bažnyčios atmintis.
7981100 Dievo žodis. Liturginiam susirinkimui Šventoji Dvasia pirmiausia primena išganymo įvykio prasmę suteikdama gyvybę Dievo žodžiui, kuris skelbiamas tam, kad būtų priimtas ir įgyvendintas: Liturginėse apeigose labai svarbi vieta tenka Šventajam Raštui. Juk iš jo imami ir paskui pamoksle aiškinami skaitiniai, giedamos psalmės; jo įkvėpimu ir paakinimu radosi įvairių maldų ir liturginių giesmių; juo remiasi veiksmų ir ženklų reikšmė.
7981101 Šventoji Dvasia suteikia gebėjimą Dievo žodžio skaitytojams ir klausytojams jį suprasti pagal jų širdžių pasirengimą. Per liturginėse apeigose skambančius žodžius, išraiškingus veiksmus ir simbolius Ji suveda tikinčiuosius ir jų vadovus į gyvą sąlytį su Kristumi – Tėvo Žodžiu ir Paveikslu, kad jie galėtų prasmingai įgyvendinti tai, ką girdi, regi ir veikia apeigų metu.
7981102 Išganymo žodis „tikinčiųjų širdyse ugdo tikėjimą, iš kurio prasideda ir auga krikščionių bendruomenė“. Dievo žodžio skelbimas nesibaigia vien mokymu, jis laukia tikėjimo atsako, kaip pritarimo ir įsipareigojimo Dievo Sandorai su savo tauta. Šventoji Dvasia duoda tikėjimo malonę, jį ugdo ir padeda stiprėti bendruomenės tikėjimui. Liturginis susirinkimas visų pirma yra tikėjimo bendrumas.
7981103 Anamnēsis. Liturgijos šventimas visada remiasi išganinguoju Dievo įsikišimu į žmonijos istoriją. „Tą apreiškimo planą Dievas vykdo artimai tarpusavyje susijusiais veiksmais ir žodžiais, kad [...] žodžiai skelbtų darbus ir aiškintų juose glūdintį slėpinį.“ Žodžio liturgijoje Šventoji Dvasia „primena“ susirinkusiems visa, ką Kristus yra dėl mūsų padaręs. Atitinkamais liturginiais veiksmais ir tradicinėmis įvairių Bažnyčių apeigomis „prisimenami“ [anamnezė] ir daugiau ar mažiau išryškinami nuostabūs Dievo darbai. Šventoji Dvasia, pažadinusi tokią Bažnyčios atmintį, drauge įkvepia dėkoti ir šlovinti (doksologian).
7981104 Krikščionių liturgija ne tik primena mus išganančius įvykius, bet ir sudabartina juos, kad jie vyktų mūsų akivaizdoje. Kristaus Velykų slėpinys švenčiamas, o ne kartojamas; kartojamas tik jo šventimas. Kiekvieną kartą išliejama Šventoji Dvasia, kuri sudabartina tą vienintelį slėpinį.
7981105 Epiklēsis („šaukimasis“) yra kunigo tarpininkavimas maldaujant Tėvą atsiųsti Dvasią Pašventintoją, kad aukojamos atnašos taptų Kristaus Kūnu ir Krauju, o tikintieji, Jį priimdami, patys taptų gyva auka Dievui.
7981106 Ir anamnezė, ir epiklezė yra visų sakramentinių apeigų, pirmiausia Eucharistijos, šerdis: Klausi, kaip duona tampa Kristaus Kūnu, o vynas [...] Kristaus Krauju? O aš tau sakau: nusileidžia Šventoji Dvasia ir padaro tai, ko neaprėpia nei žodžiai, nei mintys. [...] Būk patenkintas išgirdęs, kad tai padaro Šventoji Dvasia; taip atsitiko ir tada, kai Šventosios Dvasios dėka iš Švenčiausiosios Mergelės Viešpats į save priėmė kūną.
7981107 Šventosios Dvasios perkeitimo galia liturgijoje artina Dievo karalystės atėjimą ir išganymo slėpinio atbaigimą. Mums, laukiantiems ir turintiems vilties, Šventoji Dvasia leidžia iš anksto realiai patirti visišką bendrystę su Švenčiausiąja Trejybe. Bažnyčios epiklezę išklausančio Tėvo siunčiama Šventoji Dvasia Ją priimantiems suteikia gyvenimą ir jau dabar yra jų „paveldėjimo laidas“.
7981108 Kiekviename liturginiame veiksme atsiunčiama Šventoji Dvasia siekia vienyti tikinčiuosius su Kristumi, kad jie sudarytų Jo kūną. Ji yra tartum syvai Tėvo Vynmedžio, kuris brandina vaisius savo šakose. Liturgijoje Dvasia ir Bažnyčia glaudžiausiai bendradarbiauja. Bendrystės Dvasia nuolat išlieka Bažnyčioje, todėl Bažnyčia yra didysis bendrystės su Dievu sakramentas, suburiantis draugėn išsisklaidžiusius Dievo vaikus. Dvasios liturgijoje vaisius yra nuo mūsų broliškos bendrystės neatskiriama bendrystė su Švenčiausiąja Trejybe.
7981109 Epiklezėje taip pat meldžiama, kad susirinkimo susivienijimas su Kristaus slėpiniu būtų tikrai veiksmingas. „Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo [Tėvo] meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė“ (2 Kor 13, 13) turi visada likti su mumis ir duoti vaisių ne vien eucharistinių apeigų metu. Tad Bažnyčia ir meldžia Tėvą atsiųsti Šventąją Dvasią, kad tikinčiųjų gyvenimą Ji paverstų gyva auka Dievui, dvasiškai perkeisdama jį pagal Kristaus pavyzdį, rūpindamasi Bažnyčios vienybe ir dalyvaudama jos misijoje liudijimu ir gailestingosios meilės darbais.
798791 Kūno vienybė nenaikina narių skirtingumo: „Kristaus kūno sąrangoje gyvuoja daug įvairių narių bei uždavinių, bet yra viena Dvasia, kuri Bažnyčios naudai paskirsto įvairiopas dovanas pagal savo gausą ir tarnybos reikmes.“ Mistinio Kūno vienybė kuria ir žadina tikinčiųjų meilę: „Todėl jei vienas narys ką nors kenčia, kenčia drauge ir visi kiti; jei vienas narys pagerbiamas, drauge džiaugiasi ir visi.“ Pagaliau mistinio Kūno vienybė įveikia bet kokį žmonių pasidalijimą: „Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 27–28).
813172 Ištisus šimtmečius Bažnyčia daugeliu kalbų, daugelyje kultūrų, tautų ir nacijų nesiliauja skelbusi savojo tikėjimo, gauto iš vienintelio Viešpaties, perduoto vienu Krikštu, įsitikinusi, kad visi žmonės turi tik vieną Dievą ir Tėvą. Šventasis Ireniejus Lionietis, šio tikėjimo liudytojas, pareiškia:
813766 Tačiau Bažnyčia pirmiausia gimė iš visiško Kristaus atsidavimo mūsų išganymui, pradėto įsteigiant Eucharistiją ir užbaigto ant kryžiaus. Bažnyčios „pradžios ir plėtros ženklas buvo kraujas ir vanduo, ištekėję iš nukryžiuotojo Jėzaus šono“. „Juk iš užmigusio ant kryžiaus Kristaus šono kilo nuostabus visos Bažnyčios sakramentas.“ Kaip Ieva buvo padaryta iš užmigusio Adomo šonkaulio, taip Bažnyčia gimė iš nukryžiuotojo Kristaus pervertos širdies.
813797 „Kas mūsų dvasia, kitaip sakant, siela, yra mūsų kūno nariams, tas Šventoji Dvasia – Kristaus nariams, Kristaus Kūnui, tai yra Bažnyčiai.“ „Tos Kristaus Dvasios, kaip neregimo pradmens, užduotis yra visus kūno narius sujungti tiek vienus su kitais, tiek ir su jų iškiliąja Galva, kadangi toji Dvasia visa yra Galvoje, visa kiekviename naryje.“ Šventoji Dvasia padaro Bažnyčią „gyvojo Dievo šventove“ (2 Kor 6, 16). Būtent Bažnyčiai buvo patikėta ši Dievo dovana. [...] Jai patikėta bendrystė su Kristumi, tai yra Šventoji Dvasia, patvarumo laidas, mūsų tikėjimo sutvirtinimas ir laiptai pakilti prie Dievo [...]. Nes ten, kur Bažnyčia, ten ir Dievo Dvasia; o ten, kur Dievo Dvasia, tai ir Bažnyčia, ir visa malonė.
1108788 Kai Jėzus tapo savo mokiniams nebematomas, Jis nepaliko jų našlaičių. Jis pažadėjo būti su jais iki pasaulio pabaigos ir atsiuntė jiems savo Dvasią. Bendrystė su Jėzumi tam tikra prasme tapo dar tvirtesnė: „Perteikdamas savo Dvasią iš visų tautų pasišauktiems broliams, jis padarė juos savo mistiniu Kūnu.“
11081091 Liturgijoje Šventoji Dvasia yra Dievo tautos tikėjimo mokytoja, „didžių Dievo darbų“ – Naujosios Sandoros sakramentų – kūrėja. Bažnyčios širdyje Dvasia trokšta ir veikia, kad mes būtume gyvi prisikėlusio Kristaus gyvenimu. Kai Ji išgirsta savo pačios pažadintą mūsų tikėjimo atsaką, prasideda tikrasis bendradarbiavimas. Tada liturgija tampa bendru Šventosios Dvasios ir Bažnyčios darbu.
1108775 „Bažnyčia Kristuje yra tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis“: būti glaudžios žmonių ir Dievo jungties sakramentu yra pirmasis Bažnyčios tikslas. Kadangi žmonių bendrumo pagrindas yra jungtis su Dievu, Bažnyčia taip pat yra žmonijos vienybės sakramentas. Joje ta vienybė jau gyvuoja, nes Bažnyčia suburia „visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ (Apr 7, 9) žmones; kartu ji yra tos visiškai įgyvendintos vienybės, kuri dar turi būti pasiekta, „ženklas ir įrankis“.
11091368 Eucharistija yra ir Bažnyčios auka. Bažnyčia, Kristaus Kūnas, dalyvauja savosios Galvos aukoje. Ji visa aukojama drauge su Kristumi. Ji vienijasi su Juo užtardama Tėvui visus žmones. Eucharistijoje Kristaus auka tampa ir Jo kūno narių auka. Tikinčiųjų gyvenimas ir Dievo garbinimas, jų kančios, maldos ir darbai jungiasi su Kristaus gyvenimu ir Jo Dievo garbinimu, kančiomis, maldomis ir darbais, su Jo visa apimančia auka ir tuo būdu įgyja naują vertę. Ant altoriaus sudabartinama Kristaus auka suteikia galimybę visoms krikščionių kartoms susivienyti su Jo auka. Katakombų piešiniuose ne kartą vaizduojama ypatinga Bažnyčios laikysena – kaip besimeldžiančios, plačiai rankas iškėlusios moters. Kaip Kristus, kuris ant kryžiaus ištiesė rankas, Bažnyčia per Jį, su Juo ir Jame aukojasi už visus žmones ir juos užtaria.
KBK išnašos
180Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 4: AAS 57 (1965) 6.
181Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Ad gentes, 4: AAS 58 (1966) 950.
182Plg. Mt 28, 19–20; Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Ad gentes, 2: AAS 58 (1966) 948; Ibid., 5–6: AAS 58 (1966) 951–955.
201Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 1: AAS 57 (1965) 5.
242Plg. Jn 3, 29.
243Plg. Mt 22, 1–14; 25, 1–13.
244Plg. 1 Kor 6, 15–17; 2 Kor 11, 2.
245Plg. Apr 22, 17; Ef 1, 4; 5, 27.
246Plg. Ef 5, 29.
247Šv. Augustinas, Enarratio in Psalmum 74, 4: CCL 39, 1027 (PL 37, 948–949).
252Pijus XII, Encikl. Mystici corporis: DS 3808.
253Plg. Ef 4, 16.
254Plg. 1 Kor 12, 13.
255Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 7: AAS 57 (1965) 10.
256Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 12: AAS 57 (1965) 16; plg. Idem, Dekr. Apostolicam actuositatem, 3: AAS 58 (1966) 839–840.
267Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 2: AAS 57 (1965) 92.
268Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 78: AAS 58 (1966) 1101.
269Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Unitatis redintegratio, 2: AAS 57 (1965) 91.
270Klemensas Aleksandrietis, Paedagogus 1, 6, 42: GCS 12, 115 (PG 8, 300).
22Plg. Jn 15, 1–17; Gal 5, 22.
23Plg. 1 Jn 1, 3–7.
Kraunama...