Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

Visas YOUCAT tekstas nėra skelbiamas, tik Pratarmė ir klausimų sąrašas su atitinkamomis KBK sąsajomis

Paieškos rezultatai

Ieškota: 726, 2617, 2618, 2619, 2673, 2674, 2675, 2676, 2677, 2678, 2679 Rasta: 11

726 Baigiantis tai Dvasios misijai, Marija tapo „Moterimi“, naująja Ieva, „gyvųjų Motina“, „viso Kristaus“ Motina.97 Būdama tokia, ji kartu su Dvylika „vieningai atsidėjo maldai“ (Apd 1, 14) ir dalyvavo auštant „paskutinėms dienoms“, kai Sekminių rytmetį Dvasia apreiškė Bažnyčią.

2617 Marijos malda mums atsiskleidžia auštant laiko pilnatvei. Prieš Dievo Sūnaus Įsikūnijimą ir Šventosios Dvasios nužengimą Marija savo malda ypatingu būdu bendradarbiauja vykdant geranorišką Dievo planą: Apreiškimo metu – kad būtų pradėtas Kristus,87 per Sekmines – kad būtų ugdoma Bažnyčia, Kristaus Kūnas.88 Nuolankiu savo tikėjimu Dievo tarnaitė priima Dievo dovaną taip, kaip Jis laukė nuo laikų pradžios. Ta, kurią Visagalis padarė „malonės pilnąją“, atsiliepia atiduodama save visą: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip Tu pasakei“. Krikščioniškoji malda yra „Fiat“: visam būti Jo, nes Jis visas yra mūsų.

2618 Evangelija mums rodo, kaip Marija tikėdama meldžiasi ir užtaria: Kanoje89 Jėzaus Motina prašo savo Sūnų to, kas būtina vestuvių puotai, tapusiai ženklu kitos – Avinėlio vestuvių Puotos, kurioje Kristus, savo Sužadėtinės Bažnyčios prašomas, atiduoda savo Kūną ir Kraują. Naujosios Sandoros valandą prie Jėzaus kryžiaus90 Marija buvo išklausyta kaip Moteris, naujoji Ieva, tikroji „gyvųjų Motina“.

2619 Dėl to Marijos giesmė91 – lotyniškoji „Magnificat“, bizantiškoji „Megalynarion“ – yra drauge Dievo Motinos ir Bažnyčios, Siono Dukters ir naujosios Dievo tautos giesmė, padėkos už gausybę išganymo ekonomijoje išlietų malonių giesmė; giesmė „beturčių“, kurių viltį įgyvendino mūsų protėviams, „Abraomui ir jo palikuonims per amžius“, duoti ir išpildyti pažadai.

2673 Maldoje Šventoji Dvasia mus vienija su vienatinio Sūnaus Asmeniu, su Jo pašlovinta žmogyste. Per Jį ir Jame mūsų, Dievo vaikų, malda mus vienija Bažnyčioje su Jėzaus Motina.21

2674 Po sutikimo, kurį Marija, kupina tikėjimo, davė Apreiškimo metu ir nesvyruodama išlaikė kryžiaus papėdėje, jos motinystė apima ir jos Sūnaus brolius bei seseris, kurie tebekeliauja supami pavojų ir vargų22. Jėzus, vienintelis Tarpininkas, yra mūsų maldos kelias; Marija, Jo Motina ir mūsų Motina, tobulai jį atspindi: ji yra – pagal Rytų ir Vakarų ikonografijos tradiciją – „kelrodė“ (Hodēgētria), to kelio „ženklas“.

2675 Suprasdamos tą ypatingą Marijos bendradarbiavimą su Šventosios Dvasios veikimu, visos Bažnyčios plėtojo maldą Švenčiausiajai Dievo Motinai, kreipdamos ją į savo slėpiniais besireiškiantį Kristaus Asmenį kaip jos šerdį. Nesuskaitomuose tokios maldos himnuose ir priegiesmiuose paprastai vienas kitą keičia du judesiai: Viešpats „šlovinamas“ už „didžius dalykus“, kuriuos Jis padarė savo nuolankiai tarnaitei, o per ją ir visiems žmonėms,23 ir Jėzaus Motinai patikimi Dievo vaikų maldavimai ir šlovinimai, nes ji pažįsta žmogaus prigimtį, su kuria joje susijungė Dievo Sūnus.

2676 Tą dvejopą maldos Marijai judėjimą puikiai atskleidžia „Ave Maria“ malda:

„Sveika, Marija“ (pažodžiui: „Džiaukis, Marija“). Visa malda prasideda angelo Gabrieliaus pasveikinimu. Pats Dievas per savo angelą sveikina Mariją. Mūsų malda drįstame pakartoti pasveikinimą Marijai, žvelgdami į ją taip, kaip Dievas pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę,24 ir ja džiaugtis taip, kaip džiaugiasi Dievas.25

„Malonės pilnoji, Viešpats su Tavimi“: abi šios angelo pasveikinimo dalys paaiškina viena kitą. Marija yra pilna malonės, nes Viešpats yra su ja. Ją pripildžiusi malonė – tai su ja esantis pats visokios malonės Šaltinis. „Krykštauk iš džiaugsmo, [...] dukra Jeruzale! [...] VIEŠPATS yra tavyje“ (Sof 3, 14. 17). Marija, kurioje apsigyvena pats Viešpats, yra įasmeninta Siono dukra, Sandoros skrynia, Viešpaties garbės buveinė: „Dievo padangtė tarp žmonių“ (Apr 21, 3). Būdama „malonės pilnoji“, ji visa yra dovanojusi save Tam, kuris joje apsigyvena ir kurį ji duos pasauliui.

„Tu pagirta tarp moterų ir pagirtas Tavo Sūnus (įsčių vaisius) – Jėzus.“ Po angelo pasveikinimo pakartojame Elzbietos pasveikinimą. „Kupina Šventosios Dvasios“ (Lk 1, 41), Elzbieta yra pirmoji ilgoje Mariją palaiminta vadinančių26 kartų eilėje: „Laiminga įtikėjusi...“ (Lk 1, 45); Marija yra „pagirta tarp moterų“, nes patikėjo, kad Viešpaties žodžiai išsipildys. Abraome dėl savojo tikėjimo rado palaiminimą „visos žemės gentys“ (Pr 12, 3). Marija dėl savo tikėjimo tapo tikinčiųjų motina, jos dėka visos žemės tautos gauna Tą, kuris pats yra Dievo palaiminimas: „pagirtas Tavo Sūnus – Jėzus“.

2677 „Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už mus...“ Stebimės drauge su Elzbieta: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!“ (Lk 1, 43). Kadangi Marija duoda mums savo Sūnų Jėzų, ji yra ir Dievo, ir mūsų Motina; mes galime jai patikėti visus savo rūpesčius ir prašymus: ji meldžia už mus, kaip meldė už save: „Tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Save patikėdami jos maldai, mes drauge su ja atiduodame save Dievo valiai: „Teesie Tavo valia“.

„Melsk už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą.“ Prašydami Mariją melsti už mus, prisipažįstame esą vargšai nusidėjėliai ir kreipiamės į „gailestingumo Motiną“, į visų Švenčiausiąją. Jai save patikime „dabar“, šią mūsų gyvenimo dieną. Ir mūsų pasitikėjimas toks didelis, jog jau dabar jai patikime „mūsų mirties valandą“. Tegu tuomet ji būna su mumis, kaip buvo Sūnui mirštant ant kryžiaus, ir mūsų iškeliavimo valandą tegu mus pasitinka kaip mūsų Motina,27 idant nuvestų pas savo Sūnų Jėzų, į rojų.

2678 Maldingieji viduramžiai Vakaruose išrutuliojo rožinio maldą, liaudžiai pakeitusią Valandų liturgiją. Rytuose akatisto (akathistos) ir paraklezės (paraklēsis) pobūdžio litanijos liko artimesnės bizantinių Bažnyčių chorinio giedojimo apeigoms, tuo tarpu armėnų, koptų ir sirų tradicija labiau pamėgo liaudies himnus ir giesmes Dievo Motinos garbei. Tačiau Ave Maria maldoje, theotokia maldose, šv. Efremo ar šv. Grigaliaus Narekiečio himnuose maldos tradicija liko iš esmės ta pati.

1 2

 

KBK nuorodos
KBK išnašos

97Plg. Jn 19, 25–27.

87Plg. Lk 1, 38.

88Plg. Apd 1, 14.

89Plg. Jn 2, 1–12.

90Plg. Jn 19, 25–27.

91Plg. Lk 1, 46–55.

21Plg. Apd 1, 14.

22Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 62: AAS 57 (1965) 63.

23Plg. Lk 1, 46–55.

24Plg. Lk 1, 48.

25Plg. Sof 3, 17.

26Plg. Lk 1, 48.

27Plg. Jn 19, 27.