Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

Visas YOUCAT tekstas nėra skelbiamas, tik Pratarmė ir klausimų sąrašas su atitinkamomis KBK sąsajomis

Paieškos rezultatai

Ieškota: 683, 689, 1695, 2766, 2777, 2778 Rasta: 6

683 „Nė vienas negali ištarti: 'Jėzus yra Viešpats', jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). „Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: 'Aba, Tėve!'“ (Gal 4, 6). Tuo įtikėti įmanoma tik veikiant Šventajai Dvasiai. Norint susivienyti su Kristumi, pirma reikia būti Šventosios Dvasios paveiktiems. Tai Ji mus pasitinka ir sužadina mumyse tikėjimą. Krikštu – pirmuoju tikėjimo sakramentu – Šventoji Dvasia Bažnyčioje mums kiekvienam sielos gilumoje asmeniškai perteikia gyvenimą, trykštantį iš Tėvo ir mums pasiūlytą Sūnuje:

Krikštas mums suteikia malonę atgimti Dieve Tėve per Jo Sūnų Šventojoje Dvasioje. Juk tie, kurie turi savyje Dievo Dvasią, atvedami prie Žodžio, tai yra Sūnaus; Sūnus juos pristato Tėvui, o Tėvas juos padaro nemirtingus. Taigi be Dvasios neįmanoma regėti Dievo Sūnaus, ir be Sūnaus niekas negali prisiartinti prie Tėvo, nes Tėvo pažinimas yra Sūnus, o Dievo Sūnus pažįstamas Šventojoje Dvasioje.1

689 Ta, kurią Tėvas atsiuntė į mūsų širdis, Jo Sūnaus Dvasia,7 tikrai yra Dievas. Vienesmė su Tėvu ir Sūnumi, Ji yra nuo jų neatskiriama tiek vidiniame Trejybės gyvenime, tiek būdama meilės dovana pasauliui. Tačiau, garbindamas vienesmę ir nedalomą gyvybę teikiančią Švenčiausiąją Trejybę, Bažnyčios tikėjimas išpažįsta ir Asmenų skirtingumą. Siųsdamas savo Žodį, Tėvas visada siunčia ir savo Dvasią; tas siuntimas vieningas, nes Sūnus ir Šventoji Dvasia, nors skirtingi, yra neišskiriami. Tiesa, pasirodo Kristus, regimas neregimojo Dievo atvaizdas, bet Jį apreiškia Šventoji Dvasia.

1695 „Nuteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (1 Kor 6, 11), krikščionys – pašvęstieji ir pašaukti šventieji12 – yra tapę „Šventosios Dvasios šventove“ (1 Kor 6, 19). Ši „Sūnaus Dvasia“ juos moko melsti Tėvą13 ir, tapusi jų gyvenimu, ragina elgtis taip,14 kad veiklioje meilėje subręstų Dvasios vaisiai.15 Gydydama nuodėmės padarytas žaizdas, Šventoji Dvasia mus atnaujina dvasinės kaitos gelmėje,16 apšviečia ir stiprina, kad gyventume kaip „šviesos vaikai“ (Ef 5, 8) „visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa“ (Ef 5, 9).

2766 Tačiau Jėzus mums paliko ne mechaniškai kartotiną formulę.14 Kaip ir kiekvienoje žodinėje maldoje, Šventoji Dvasia Dievo žodžiu moko Dievo vaikus melstis savo Tėvui. Mūsų sūniškajai maldai Jėzus duoda ne tik žodžius, bet ir Dvasią, idant jie mumyse taptų „dvasia ir gyvenimas“ (Jn 6, 63). Negana to: kad įrodytų ir įgalintų mūsų maldą būti Dievo vaikų malda, Tėvas „atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: 'Aba, Tėve!'“ (Gal 4, 6). Mūsų malda išdėsto Dievui mūsų troškimus; „širdžių Tyrėjas“ Tėvas „žino Dvasios troškimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą“ (Rom 8, 27). „Tėve mūsų“ malda įsiterpia į slėpiningą Sūnaus ir Dvasios misiją.

2777 Romos liturgijoje eucharistinis susirinkimas kviečiamas melstis „Tėve mūsų“ malda su sūniška meile; Rytų liturgijoje yra panašių posakių: „išdrįsti visiškai pasitikint“, „padaryk mus vertus“. Iš degančio krūmo Mozei buvo pasakyta: „Neik arčiau! Nusiauk sandalus“ (Iš 3, 5). Tą dieviškojo šventumo slenkstį peržengti galėjo tiktai Jėzus, kuris, „nuplovęs nuodėmes“ (Žyd 1, 3), atveda mus priešais Tėvo veidą: „Štai aš ir mano vaikai, kuriuos davė man Dievas“ (Žyd 2, 13):

Savo, kaip vergų, suvokta padėtis verstų mus slėptis po žeme, ir mūsų žemiškasis būvis pavirstų dulkėmis, jei paties mūsų Tėvo galia ir Jo Sūnaus Dvasia neragintų mūsų šaukti: „Aba, Tėve!“ (Rom 8, 15). [...] Kada gi silpnas mirtingasis išdrįstų Dievą vadinti savo Tėvu, jei žmogaus iš vidaus neįkvėptų dangaus galybė?21

2778 Nusakyti Dvasios galiai, kuri mus atveda prie Viešpaties maldos, Rytų ir Vakarų liturgijos vartoja gražų ir labai krikščionišką žodį: parrēsia, žymintį neapsimestinį paprastumą, sūnišką pasitikėjimą, džiugų tikrumą, nuolankią drąsą, tikrumą, jog esi mylimas.22

 

KBK nuorodos
KBK išnašos

1Šv. Ireniejus Lionietis, Demonstratio praedicationis apostolicae, 7: SC 62, 41–42.

7Plg. Gal 4, 6.

12Plg. 1 Kor 1, 2.

13Plg. Gal 4, 6.

14Plg. Gal 5, 25.

15Plg. Gal 5, 22.

16Plg. Ef 4, 23.

14Plg. Mt 6, 7; 1 Kar 18, 26–29.

21Šv. Petras Auksažodis, Sermo 71, 3: CCL 24A, 425 (PL 52, 401).

22Plg. Ef 3, 12; Žyd 3, 6; 4, 16; 10, 19; 1 Jn 2, 28; 3, 21; 5, 14.