Paieškos rezultatai

Ieškota: 65, 66, 67, 480, 667 Rasta: 5

65 „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų“ (Žyd 1, 1–2). Kristus, žmogumi tapęs Dievo Sūnus, yra vienatinis, tobulas ir nepranokstamas Tėvo Žodis. 102Jame Jis viską pasako, ir kito Žodžio nebus. Šv. Kryžiaus Jonas, kaip ir daugelis prieš jį, puikiai tai išreiškia komentuodamas Žyd 1, 1–2:

Nuo to laiko, kai Jis mums atidavė savo Sūnų, kuris yra Jo vienintelis Žodis, Dievas nebeturi daugiau ko pasakyti. Tuo vienu Žodžiu Jis mums pasakė iš karto viską [...]; nes ką Jis anksčiau buvo sakęs pranašams dalimis, 516 viską pasakė savo Sūnuje, mums atiduodamas viską, savo Sūnų. Dėl to tas, kuris dabar dar klausinėtų Viešpatį ar lauktų iš Jo vizijos ar apreiškimo, ne tik elgtųsi kvailai, bet ir įžeistų Dievą, nežvelgdamas vien į Kristų, o ieškodamas dar ko nors kito arba kokių nors naujovių.³³2717

66 „Krikščioniškoji išganymo tvarka, kaip naujas ir galutinis testamentas, jau niekada nenustos galiojusi. Todėl nebelauktina jokio naujo viešo apreiškimo, iki garbingai pasirodys mūsų Viešpats Jėzus Kristus.“³⁴ Vis dėlto, nors Apreiškimas ir baigtas, jis nėra iki galo išaiškintas; krikščionių tikėjimas ilgainiui privalo laipsniškai atskleisti visą jo turinį.94

67 Amžiams bėgant yra buvę vadinamųjų „privačiųjų“ apreiškimų, kai kurie jų buvo bažnytinės valdžios pripažinti. Tačiau jie nepriklauso tikėjimo paveldui.84 Jie turi ne „pagerinti“ ar „papildyti“ galutinį Apreiškimą, kuris yra Kristus, bet tam tikroje istorijos epochoje padėti jį pilnatviškiau įgyvendinti. Bažnyčios 93Magisteriumo vadovaujami, tikintieji gali atskirti ir pasirinkti tai, kas tuose apreiškimuose yra autentiškas, Bažnyčiai adresuotas Kristaus ar Jo šventųjų kreipimasis.

Krikščionių tikėjimas negali priimti „apreiškimų“, kurie bando pranokti ar taisyti Kristaus užbaigtąjį Apreiškimą. To esti kai kuriose nekrikščioniškose religijose ar šių dienų sektose, kurios remiasi tokiais „apreiškimais“.

480 Jėzus Kristus yra tikras Dievas ir tikras žmogus savo dieviškojo Asmens vienybėje; dėl to Jis yra vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmonių.

667 Jėzus Kristus, visiems laikams įžengęs į dangaus šventovę, nuolat užtaria mus kaip tarpininkas, laiduojantis nepaliaujamą Šventosios Dvasios sruvenimą į mus.

KBK nuorodos

65102 Visi Šventojo Rašto žodžiai – tai tik viena Dievo ištara, Jo vienatinis Žodis, kuriame Jis išsako visą save: Prisiminkite, kad visuose šventuose Raštuose dėstoma ta pati Dievo kalba, o iš visų šventų rašytojų lūpų aidi tas pats Žodis, kuris, pradžioje būdamas Dievas pas Dievą, nėra dalomas skiemenimis, nes nėra pavaldus laikui.

KBK 102 kontekstas

65516 Visas Kristaus gyvenimas: Jo žodžiai ir veiksmai, tylėjimas ir kančia, buvimo ir kalbėjimo būdas yra Tėvo apreiškimas. Jėzus gali pasakyti: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (Jn 14, 9), o Tėvas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ (Lk 9, 35). Kadangi mūsų Viešpats tapo žmogumi, kad įvykdytų Tėvo valią, kiekvienas mažiausias Jo slėpinių bruožas rodo Dievo meilę mums.

KBK 516 kontekstas

652717 Kontempliatyvioji malda yra tyla – „būsimojo pasaulio simbolis“ arba „nebylioji meilė“. Žodžiai kontempliuojant nėra samprotavimas, bet šakos meilės ugniai kurstyti. Paviršutiniškam žmogui nepakeliamoje tyloje Tėvas mums taria savo Žodį – įsikūnijusį, kentėjusį, mirusį ir prisikėlusį, o įvaikystės Dvasia leidžia dalyvauti Jėzaus maldoje.

KBK 2717 kontekstas

6694 Šventosios Dvasios dėka tikėjimo paveldo žodžių ir tikrovės supratimas Bažnyčios gyvenime gali augti: — „stengiantis tikintiesiems mąstyti bei svarstyti savo širdyje“; ypač „imantis teologinių tyrinėjimų, kurie pagilintų apreikštųjų tiesų pažinimą“; — „gilia dvasinių dalykų patirtimi“; „dieviškieji žodžiai auga drauge su juos skaitančiuoju“; — „skelbiamuoju žodžiu tų, kurie, priimdami vyskupo pareigas, įgyja tikrą tiesos charizmą“.

KBK 94 kontekstas

6784 „Tikėjimo paveldas“ (depositum fidei), esantis Šventojoje Tradicijoje ir Šventajame Rašte, apaštalų buvo patikėtas visai Bažnyčiai. Prie jo „prisiriša visa šventoji tauta, kartu su savo ganytojais ištvermingai besilaikanti apaštalų mokymo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų. Vadovams ir tikintiesiems nepaprastai vieningai laikantis perteiktojo tikėjimo, jį vykdant ir išpažįstant, tarp jų užsimezga ypatingas dvasinis bendrumas.“

KBK 84 kontekstas

6793 „Tuo tiesos Dvasios žadinamu ir palaikomu tikėjimo jausmu Dievo tauta, vedama šventojo magisteriumo ir ištikimai jam paklusdama, [...] nenutoldama laikosi 'vieną kartą visiems laikams šventiesiems duoto tikėjimo' ir teisingo sprendimo dėka vis giliau į jį prasiskverbia ir tobuliau pritaiko gyvenime.“

KBK 93 kontekstas

KBK išnašos

33Šv. Kryžiaus Jonas, Subida del monte Carmelo 2, 22, 3–5, in: Biblioteca Mística Carmelitana, v. 11, Burgosas, 1929, p. 184.

34Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 4: AAS 58 (1966) 819.