Ieškota: 638,639,640,641,642,643,644,645,646,647,648,649,650,651,652,653,654,655,989,1001,1002 Rasta: 21
638 „Mes jums skelbiame Gerą Naujieną apie protėviams duotąjį pažadą: jį Dievas įvykdė mums, jų vaikams, prikeldamas Jėzų“ (
Kristus prisikėlė iš numirusių,
Savo mirtimi mirtį nugalėjo,
Mirusiems gyvybę dovanojo.544
639 Kristaus prisikėlimo slėpinys yra realus įvykis; kaip liudija Naujasis Testamentas, jis turėjo istoriškai konstatuotų apraiškų. Jau šv. Paulius apie 56 metus galėjo rašyti korintiečiams: „Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai“ (
640 „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė!“ (
641 Pirmosios sutiko Prisikėlusįjį552 Marija Magdalietė ir šventos moterys, ėjusios patepti Jėzaus kūno,553 nes Didžiojo penktadienio vakarą, artėjant šabui,554 Jis buvo palaidotas skubotai. Taigi moterys buvo pirmosios Kristaus prisikėlimo skelbėjos net patiems apaštalams.555 Tik paskui Jėzus pasirodė Petrui, vėliau Dvylikai.556 553Tad Petras, pašauktas stiprinti savo brolių tikėjimo,557 Prisikėlusįjį pamatė anksčiau už juos, o pastarieji, remdamiesi jo liudijimu, galėjo drąsiai skelbti: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui“ (
642 Visa, kas tomis Velykų dienomis įvyko, įpareigojo kiekvieną apaštalą – ypač Petrą – kurti naująją erą, kuri išaušo Velykų rytmetį. 659881Būdami Prisikėlusiojo liudytojai, jie lieka kertiniai Jo Bažnyčios akmenys. Pirmosios tikinčiųjų bendruomenės tikėjimas rėmėsi konkrečių, krikščionims pažįstamų ir daugiausia su jais tebegyvenusių žmonių liudijimu. Tie Kristaus prisikėlimo liudytojai558 pirmiausia yra Petras ir Dvylika,860 bet ne tik jie: Paulius aiškiai kalba apie Jėzaus pasirodymą „iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių“, po to „Jokūbui, paskui visiems apaštalams“559.
643 Turint tokius liudijimus, neįmanoma Kristaus prisikėlimo perkelti už fizinės tikrovės ribų ir nepripažinti, jog tai istorinis įvykis. Faktai rodo, kad mokinių tikėjimas buvo itin stipriai išmėgintas jų Mokytojo kančia ir kryžiaus mirtimi; apie tai Jis pats buvo pranašavęs.560 Mokiniai (bent kai kurie iš jų) Kristaus kančios buvo taip sukrėsti, jog ne iš karto patikėjo Prisikėlimo naujiena. Evangelijos vaizduoja toli gražu ne mistinio pakilimo apimtą mokinių būrį, bet parodo juos prislėgtus (nuliūdusius:
644 Net išvydę tikrą, prisikėlusį Jėzų, mokiniai dar dvejojo;563 visa tai jiems atrodė taip neįmanoma: jie manė, jog mato vaiduoklį – dvasią,564 „jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis“ (
645 Prisikėlusio Jėzaus sąlytis su mokiniais yra tiesioginis, jie gali Jį paliesti,566 drauge su Juo valgyti.567 Per tai Jis ragina juos įsitikinti, kad Jis nėra dvasia,568 999o svarbiausia, kad prisikėlęs kūnas, kuris jiems matomas, yra tas pats, kuris buvo kankintas ir nukryžiuotas, nes jame tebėra Jo kančios žymės.569 Tačiau šis tikras ir paliečiamas kūnas tuo pat metu turi ir naujų išaukštinto kūno savybių: Jėzus nebėra pavaldus nei erdvės, nei laiko dėsniams, Jis gali atsirasti kur nori ir kada nori,570 nes Jo žmogiškoji prigimtis jau nebegali būti pririšta prie žemės ir priklauso vien dieviškajam Tėvui.571 Dėl to prisikėlęs Jėzus absoliučiai laisvas pasirinkti, kaip Jis pasirodys mokiniams: ar kaip sodininkas,572 ar „kitokiu pavidalu“ (
646 Kristaus prisikėlimas nebuvo sugrįžimas į žemiškąjį gyvenimą, kaip atsitikdavo Jam prikeliant mirusiuosius prieš Velykas: Jairo dukterį, jaunikaitį iš Naino, Lozorių. Šie darbai buvo stebuklingi įvykiai, tačiau stebuklingai prikelti asmenys Jėzaus galia sugrįždavo į „įprastinį“,934 žemišką gyvenimą. 549Kada nors jie ir vėl mirs. Kristaus prisikėlimas yra iš esmės kitoks. Su savo prisikėlusiu kūnu Jis pereina iš mirtingo į visai kitą gyvenimą anapus laiko ir erdvės. Per Prisikėlimą Jėzaus kūnas tapo kupinas Šventosios Dvasios galybės; pašlovintas jis dalyvauja dieviškajame gyvenime, ir šv. Paulius gali apie Kristų sakyti, jog Jis yra „žmogus iš dangaus“574.
647 „Štai ta naktis, kurioje, mirties pančius sutraukęs, Kristus Nugalėtojas pakilo iš kapo“, giedama Velykų „Exsultet“575. Iš tiesų niekas savo akimis nematė paties Prisikėlimo, ir nė vienas evangelistas jo neaprašė. Niekas negali pasakyti, kaip tai atrodė fiziškai. 1000Dar labiau pojūčiais nepagaunama jo slapčiausia esmė, perėjimas į kitą gyvenimą. Prisikėlimas, kaip įvykis, kurį patvirtina rastas tuščias kapas ir apaštalų susitikimai su prisikėlusiu Kristumi, vis dėlto peržengia ir pranoksta istoriją bei išlieka vienas svarbiausių tikėjimo slėpinių. Dėl to prisikėlęs Kristus apsireiškė ne pasauliui,576 bet savo mokiniams, „tiems, kurie buvo jį atlydėję iš Galilėjos į Jeruzalę. Dabar jie yra jo liudytojai žmonėms“ (
63890 Dogmų tarpusavio ryšiai ir jų nuoseklumas aptinkami visame Kristaus slėpinio Apreiškime. Reikia atsiminti, kad „esama katalikiškojo mokymo tiesų laipsniškumo arba 'hierarchijos', nes jų ryšys su krikščioniškojo tikėjimo pamatu būna įvairus“.
638651 „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“ (1 Kor 15, 14). Prisikėlimas pirmiausia patvirtina tai, ką pats Kristus darė ir ko mokė. Visos, net žmogaus protui neprieinamiausios tiesos tampa tikėtinos, jei Kristus prisikeldamas galutinai įrodė savo dieviškąją valdžią, kaip ir buvo žadėjęs.
638991 Tikėti mirusiųjų prisikėlimą nuo pat pradžių buvo esminis krikščionių tikėjimo elementas. „Krikščionys yra tvirtai įsitikinę prisikėlimu iš numirusių; tuo tikėjimu mes gyvename“: Kaipgi kai kurie iš jūsų sako, jog nesą mirusiųjų prisikėlimo?! Jeigu nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas. [...] Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmgimis (1 Kor 15, 12–14. 20).
640999 Kaip prisikels? Kristus prisikėlė su savo paties kūnu: „Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats!“ (Lk 24, 39); bet Jis negrįžo į žemiškąjį gyvenimą. Taip pat Jame „visi prisikels su savo kūnu, kurį turi dabar“, tačiau tas kūnas bus perkeistas į garbingąjį kūną, tai bus „dvasinis kūnas“ (1 Kor 15, 44): Gal kas paklaus: „Kaip bus prikelti mirusieji? Su kokiu kūnu jie pasirodys?“ Neišmanėli! Ką tu pasėji, neatgimsta, jei prieš tai nenumiršta. Kad ir ką sėji, tu sėji ne būsimąjį kūną, bet pliką grūdą [...]. Sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis. [...] mirusieji bus prikelti jau negendantys [...]. Juk reikia, kad šis gendantis [kūnas] apsivilktų negendamybe, šis marus [kūnas] apsivilktų nemarybe“ (1 Kor 15, 35–37. 42. 52–53).
641553 Jėzus Petrui patikėjo ypatingą valdžią: „Tau duosiu Dangaus Karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16, 19). „Raktininko valdžia“ reiškia galią valdyti Dievo namus, Bažnyčią. Jėzus, „gerasis ganytojas“ (Jn 10, 11), tą pareigą patvirtino prisikėlęs: „Ganyk mano avis“ (Jn 21, 15–17). Galia „surišti ir atrišti“ reiškia galią atleisti nuodėmes, apibrėžti Bažnyčios mokymą ir priimti jos drausminius nuostatus. Tokią valdžią Jėzus suteikė Bažnyčiai per apaštalų, ypač Petro, tarnystę; jam vienam Jis aiškiai patikėjo Karalystės raktus.
641448 Evangelijose kai kurie žmonės, kreipdamiesi į Jį, labai dažnai vadina Jį „Viešpačiu“. Tas kreipinys rodo pas Jėzų ateinančių, laukiančių Jo pagalbos ir išgydymo žmonių pagarbą bei pasitikėjimą. Akinant Šventajai Dvasiai, taip būdavo pripažįstamas dieviškasis Jėzaus slėpinys. Susitikus su prisikėlusiuoju Jėzumi, tai virsta šlovinimu: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28). Pagaliau taip išreiškiama krikščionių tradicijai būdinga meilė ir prisirišimas: „Tai Viešpats!“ (Jn 21, 7).
642659 „Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje“ (Mk 16, 19). Kristaus kūnas buvo pašlovintas nuo pat jo Prisikėlimo momento; tai parodė naujos, antgamtinės, tokiomis ir išliksiančios Jo kūno ypatybės. Tačiau per tas keturiasdešimt dienų, kai Jis su savo mokiniais bendrai valgė ir gėrė, aiškino jiems apie Dievo karalystę, Jo garbę dar dengė paprasta žmogiška išvaizda. Paskutinis Jėzaus pasirodymas baigėsi galutiniu Jėzaus, kaip žmogaus, įžengimu į dieviškąją garbę; tai simbolizavo debesis ir dangus, kuriame Jis dabar sėdi Dievo dešinėje. Tik vienąsyk Jis padarė išimtį ir pasirodė „lyg ne laiku gimusiam“ (1 Kor 15, 8) Pauliui, kad tuo paskutiniu pasirodymu padarytų jį apaštalu.
642881 Viešpats padarė savo Bažnyčios uola tik vieną Simoną, kurį pavadino Petru, ir jam įteikė jos raktus; jį paskyrė visos kaimenės ganytoju. „Tačiau Petrui duotas įgaliojimas surišti ir atrišti, be abejo, buvo suteiktas ir apaštalų kolegijai, esančiai vienybėje su savo galva.“ Ši pastoracinė Petro ir kitų apaštalų tarnyba yra vienas iš Bažnyčios pamatų. Tą darbą tęsia vyskupai, pirmumo teise vadovaujami popiežiaus.
642860 Apaštalams buvo pavesta niekam neperleidžiama užduotis: būti rinktiniais Viešpaties prisikėlimo liudytojais ir Bažnyčios pamatu. Bet iš čia kyla ir jų misijos nuolatinumas. Kristus jiems pažadėjo pasilikti su jais iki pasaulio pabaigos. „Kristaus patikėtoji apaštalams dieviškoji užduotis tęsis iki pasaulio pabaigos, nes Evangelija, kurią jie turi skelbti, kiekvienu metu yra viso Bažnyčios gyvenimo pagrindas. Todėl apaštalai pasirūpino [...] palikti įpėdinių.“
645999 Kaip prisikels? Kristus prisikėlė su savo paties kūnu: „Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats!“ (Lk 24, 39); bet Jis negrįžo į žemiškąjį gyvenimą. Taip pat Jame „visi prisikels su savo kūnu, kurį turi dabar“, tačiau tas kūnas bus perkeistas į garbingąjį kūną, tai bus „dvasinis kūnas“ (1 Kor 15, 44): Gal kas paklaus: „Kaip bus prikelti mirusieji? Su kokiu kūnu jie pasirodys?“ Neišmanėli! Ką tu pasėji, neatgimsta, jei prieš tai nenumiršta. Kad ir ką sėji, tu sėji ne būsimąjį kūną, bet pliką grūdą [...]. Sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis. [...] mirusieji bus prikelti jau negendantys [...]. Juk reikia, kad šis gendantis [kūnas] apsivilktų negendamybe, šis marus [kūnas] apsivilktų nemarybe“ (1 Kor 15, 35–37. 42. 52–53).
646934 „Dieviškuoju įsteigimu Bažnyčioje tarp Kristaus tikinčiųjų yra įšventintųjų tarnautojų, kurie teisėje vadinami dvasininkais; kiti vadinami pasauliečiais. Abiejose grupėse yra Kristaus tikinčiųjų, kurie, įsipareigodami gyventi pagal evangelinius patarimus [...], savitu būdu pašvenčiami Dievui ir tarnauja išganomajai Bažnyčios misijai.“
646549 Kai kurių žmonių išlaisvinimas iš žemiško blogio – bado, neteisybės, ligų ir mirties – yra Jėzaus mesijiniai ženklai; tačiau Jis atėjo ne tam, kad sunaikintų visą žemiškąjį blogį, bet kad išlaisvintų žmones iš dar sunkesnės vergovės, būtent nuodėmės, kuri trukdo jų pašaukimui būti Dievo vaikais ir yra jų visokio žmogiško vergavimo priežastis.
6471000 Tas „kaip“ pranoksta mūsų vaizduotę ir supratimą, jis prieinamas vien tikėjimu. Tačiau mūsų dalyvavimas Eucharistijoje jau leidžia mums iš anksto paragauti mūsų kūno perkeitimo per Kristų: Kaip žemiškoji duona, priėmusi Dievo žodžius, jau nebėra paprasta duona, bet yra Eucharistija, sudaryta iš dviejų elementų – žemiškojo ir dangiškojo, taip ir Eucharistiją priimantys mūsų kūnai jau nebėra nykstantys, o turi prisikėlimo viltį.
544Liturgia Byzantina, Troparium in die Pashatis: Πεντηχοστάριον, Roma, 1884, p. 6.
545Plg. Apd 9, 3–18.
546Plg. Jn 20, 13; Mt 28, 11–15.
547Plg. Lk 24, 3.22–23.
548Plg. Lk 24, 12.
549Plg. Jn 20, 8.
550Plg. Jn 20, 5–7.
551Plg. Jn 11, 44.
552Plg. Mt 28, 9–10; Jn 20, 11–18.
553Plg. Mk 16, 1; Lk 24,1.
554Plg. Jn 19, 31.42.
555Plg. Lk 24, 9–10.
556Plg. 1 Kor 15, 5.
557Plg. Lk 22, 31–32.
558Plg. Apd 1, 22.
559Plg. 1 Kor 15, 4–8.
560Plg. Lk 22, 31–32.
561Plg. Jn 20, 19.
562Plg. Mk 16, 11. 13.
563Plg. Lk 24, 38.
564Plg. Lk 24, 39.
565Plg. Jn 20, 24–27.
566Plg. Lk 24, 39; Jn 20, 27.
567Plg. Lk 24, 30.41–43; Jn 21, 9.13–15.
568Plg. Lk 24, 39.
569Plg. Lk 24, 40; Jn 20, 20. 27.
570Plg. Mt 28, 9. 16–17; Lk 24, 15.36; Jn 20, 14.19.26; 21, 4.
571Plg. Jn 20, 17.
572Plg. Jn 20, 14–15.
573Plg. Jn 20, 14.16; 21, 4.7.
574Plg. 1 Kor 15, 35–50.
575Velyknaktis, Velykinis šlovinimas, 18, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 274.
576Plg. Jn 14, 22.