Paieškos rezultatai
Ieškota: 610, 1362, 1363, 1364, 1365, 1366, 1367, 1368, 1369, 1370, 1371, 1372, 1382, 1436 Rasta: 14
610 „Tą naktį, kurią buvo išduotas“ (
1362 Eucharistija yra Kristaus Velykų atminimas, sakramentinis Jo vienintelės aukos sudabartinimas ir aukojimas Bažnyčios – Jo Kūno – liturgijoje. Visose Eucharistijos maldose po jos įsteigimo žodžių esti malda, vadinamoji anamnezė, arba iškilmingas atminimas.1103
1363 1099Šventojo Rašto prasme atminimas yra ne vien praeities įvykių prisiminimas, bet ir skelbimas nuostabių darbų, kuriuos Dievas yra padaręs žmonėms.188 Tie įvykiai švenčiamojoje liturgijoje tam tikru būdu sudabartinami ir atgaivinami. Taip Izraelis supranta savo išlaisvinimą iš Egipto vergijos: kiekvieną kartą švenčiant Velykas, Išėjimo įvykiai atsikartoja tikinčiųjų atmintyje, kad jie derintų su jais savo gyvenimą.
1364 Naujajame Testamente atminimas įgyja naują prasmę. Švęsdama Eucharistiją, Bažnyčia atmena611 Kristaus Velykas, ir jos atsiduria čia ir dabar: auka, kurią Kristus paaukojo ant kryžiaus vieną kartą visiems laikams, visada išlieka dabartyje.189 1085„Kada tik ant altoriaus atnašaujama kryžiaus auka, kuria 'jau yra paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus' (1 Kor 5, 7), vykdomas mūsų Atpirkimo darbas.“190
1365 Būdama Kristaus Velykų atminimas, Eucharistija taip pat yra auka. Eucharistijos, kaip aukos, pobūdis matyti jau iš jos įsteigimo žodžių:2100 „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“; ir: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (
1366 613Tad Eucharistija yra auka, nes ji sudabartina Kryžiaus auką, yra jos gyvas atminimas ir mums pritaiko jos vaisius:
[Kristus], mūsų Dievas ir Viešpats, tik vieną kartą, mirdamas ant kryžiaus altoriaus, paaukojo save patį Dievui Tėvui, kad jiems [žmonėms] pelnytų amžinąjį Atpirkimą. Tačiau kadangi Jo kunigystė ir po mirties negalėjo būti atšaukta (Žyd 7, 24. 27 ), per Paskutinę vakarienę, „tą naktį, kurią buvo išduotas“ (1 Kor 11, 23 ), Jis panoro savo mylimai Sužadėtinei Bažnyčiai palikti regimąją (to reikalauja žmogaus prigimtis) auką. Ji turėjo sudabartinti tik vieną kartą ant kryžiaus paaukotą kruvinąją auką, kad jos atminimas truktų ligi pasaulio pabaigos, o išganingąja jos jėga būtų atleidžiamos nuodėmės, kurių kasdien padarome.191
1367 1545Kristaus auka ir Eucharistijos auka yra viena vienintelė auka: „Viena ir ta pati atnaša; tas pats Aukotojas, kuriam dabar patarnauja kunigai, o anuomet Jis pats save paaukojo ant kryžiaus; skiriasi tik aukojimo būdas“:192 „Kadangi toje dieviškoje aukoje, kuri aukojama Mišiose, yra tas pats, nekruvinu būdu aukojamas Kristus, kuris vieną kartą pats save kruvinu būdu paaukojo ant kryžiaus altoriaus [...], ta auka tikrai yra atperkamoji auka.“193
1368 Eucharistija yra ir Bažnyčios auka. Bažnyčia, Kristaus Kūnas, dalyvauja savosios Galvos aukoje. Ji visa aukojama drauge su Kristumi. Ji vienijasi su Juo užtardama Tėvui visus žmones. Eucharistijoje Kristaus auka tampa ir Jo kūno narių auka.6182031 Tikinčiųjų gyvenimas ir Dievo garbinimas, jų kančios, maldos ir darbai jungiasi su Kristaus gyvenimu1109 ir Jo Dievo garbinimu, kančiomis, maldomis ir darbais, su Jo visa apimančia auka ir tuo būdu įgyja naują vertę. Ant altoriaus sudabartinama Kristaus auka suteikia galimybę visoms krikščionių kartoms susivienyti su Jo auka.
Katakombų piešiniuose ne kartą vaizduojama ypatinga Bažnyčios laikysena – kaip besimeldžiančios, plačiai rankas iškėlusios moters. Kaip Kristus, kuris ant kryžiaus ištiesė rankas, Bažnyčia per Jį, su Juo ir Jame aukojasi už visus žmones ir juos užtaria.
1369 Visa Bažnyčia vienijasi su Kristaus auka ir Jo užtarimu.834 882Petro tarnystę Bažnyčioje atliekantis popiežius vienijasi su kiekviena švenčiama Eucharistija, kurioje jis yra minimas kaip visuotinės Bažnyčios vienybės ženklas ir tarnas. 1561Vietos vyskupas visada yra atsakingas už Eucharistiją, net ir tada, kai jai vadovauja kunigas;1566 jos metu tariant vyskupo vardą pabrėžiama, kad kunigų draugėje ir diakonų padedamas jis vadovauja dalinei Bažnyčiai. Bendruomenė užtaria ir visus tarnautojus, kurie už ją ir su ja aukoja eucharistinę Auką:
Teisėta tebūnie laikoma ta Eucharistija, kuriai vadovauja vyskupas arba jo įgaliotas asmuo.194
O per kunigų tarnybą dvasinė tikinčiųjų atnaša atbaigiama, sujungiant ją su Kristaus, vienatinio Tarpininko, auka, kuri kunigų rankomis nekruvinu ir sakramentiniu būdu visos Bažnyčios vardu aukojama Eucharistijoje, iki ateis pats Viešpats.195
1370 Su Kristaus auka vienijasi ne vien čia žemėje esantys Jo nariai, bet ir tie, kurie jau yra dangaus garbėje:956 eucharistinę Auką Bažnyčia aukoja drauge su Švenčiausiąja Mergele Marija, prisimindama ją ir visus šventuosius. Eucharistijos metu Bažnyčia drauge su Marija tarytum stovi kryžiaus papėdėje, susivienijusi su Kristaus auka ir Jo užtariama.
KBK nuorodos
610733 „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16), ir meilė yra pirmoji dovana, joje sutelpa visos kitos. Ta Dievo meilė „yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5).
6101337 Jėzus Kristus, mylėdamas savuosius, parodė jiems savo meilę iki galo. Žinodamas, kad atėjo valanda Jam iš šio pasaulio sugrįžti pas Tėvą, vakarienės metu Jis numazgojo jiems kojas ir davė meilės įsakymą. Norėdamas palikti jiems tos meilės įrodymą, niekada nepasitraukti nuo savųjų ir padaryti juos savųjų Velykų dalininkais, Jis įsteigė Eucharistiją kaip savo mirties ir prisikėlimo atminimą ir įsakė apaštalams ją švęsti iki Jam sugrįžtant; „tada juos paskyrė Naujojo Testamento kunigais“.
13621103 Anamnēsis. Liturgijos šventimas visada remiasi išganinguoju Dievo įsikišimu į žmonijos istoriją. „Tą apreiškimo planą Dievas vykdo artimai tarpusavyje susijusiais veiksmais ir žodžiais, kad [...] žodžiai skelbtų darbus ir aiškintų juose glūdintį slėpinį.“ Žodžio liturgijoje Šventoji Dvasia „primena“ susirinkusiems visa, ką Kristus yra dėl mūsų padaręs. Atitinkamais liturginiais veiksmais ir tradicinėmis įvairių Bažnyčių apeigomis „prisimenami“ [anamnezė] ir daugiau ar mažiau išryškinami nuostabūs Dievo darbai. Šventoji Dvasia, pažadinusi tokią Bažnyčios atmintį, drauge įkvepia dėkoti ir šlovinti (doksologian).
13631099 Šventoji Dvasia ir Bažnyčia veikia išvien liturgijoje liudydamos Kristų ir Jo išganymo darbą. Labiausiai Eucharistijos, bet panašiai ir kitų sakramentų liturgija yra išganymo slėpinio atminimas („memorialas“). Šventoji Dvasia yra gyvoji Bažnyčios atmintis.
1364611 Eucharistija, kurią Jis tuo metu įsteigė, bus Jo aukos „atminimui“. Jėzus įtraukia apaštalus į savo paties auką ir reikalauja ją nepaliaujamai tęsti. Taip Jėzus paskyrė apaštalus būti Naujosios Sandoros kunigais: „Dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa“ (Jn 17, 19).
13641085 Bažnyčios liturgijoje Kristus pirmiausia žymi ir sudabartina savo Velykų slėpinį. Žemiškojo gyvenimo metu Jėzus jį skelbė mokydamas žmones ir savo veiksmais užbėgo jam už akių. Jo valandai atėjus, Jis išgyvena vienintelį istorijoje įvykį, kuris nebepraeina: Jėzus miršta, būna palaidotas, keliasi iš numirusių ir sėda Tėvo dešinėje „vieną kartą visiems laikams“ (Rom 6, 10; Žyd 7, 27; 9, 12). Tai tikras mūsų istorijoje nutikęs įvykis, tačiau jis sykiu ir nepakartojamas: visi kiti istorijos įvykiai vienąkart įvyksta, praeina ir nugrimzta praeitin. Kristaus Velykų slėpinys, atvirkščiai, negali likti vien tik praeityje, nes savo mirtimi Jis sunaikino mirtį, o visa, kas yra Kristus, visa, ką Jis yra padaręs ir iškentėjęs už visus žmones, dalyvauja Dievo amžinybėje ir dėl to pranoksta visokį laiką, visada esti dabar. Kryžiaus ir Prisikėlimo įvykis išlieka ir visa traukia į gyvenimą.
13652100 Kad būtų tikra, išorinė auka turi būti dvasinės aukos išraiška: „Dievui tikroji auka – tai dvasia sugrudus...“ (Ps 51, 19). Senosios Sandoros pranašai dažnai smerkdavo aukas, aukojamas be vidinio įsitraukimo arba be ryšio su artimo meile. Jėzus primena pranašo Ozėjo žodžius: „Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos“ (Mt 9, 13; 12, 7). Vienintelė tobula auka yra ta, kurią Kristus paaukojo ant kryžiaus, visiškai atiduodamas save Tėvo meilei ir už mūsų išganymą. Vienydamiesi su Jo auka, mes savo gyvenimą galime paversti auka Dievui.
13651846 Evangelija yra Jėzuje Kristuje apreikštas Dievo gailestingumas nusidėjėliams. Angelas sako Juozapui: „Jam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 21). Tą patį apie Eucharistiją, Atpirkimo sakramentą, sako Jėzus: „Tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 28).
1366613 Kristaus mirtis yra drauge Avinėlio, kuris naikina pasaulio nuodėmę, Velykų auka, galutinai atperkanti žmoniją, ir Naujosios Sandoros auka, grąžinanti žmonėms bendrystę su Dievu, sutaikindama su Juo per kraują, išlietą už daugelį nuodėmėms atleisti.
13671545 Atperkamoji Kristaus auka yra viena, paaukota kartą visiems laikams, tačiau sudabartinama eucharistinėje Bažnyčios aukoje. Tokia pat viena yra ir Kristaus kunigystė: ją sudabartina Dievo tarnų kunigystė, nepažeisdama Kristaus kunigystės vienatinumo: „Kristus yra vienintelis tikras kunigas, kiti yra tik Jo tarnai.“
1368618 Kryžiaus mirtis yra vienkartinė Kristaus auka; Kristus – „vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas“. Tačiau kadangi Jo dieviškasis Asmuo „įsikūnijimu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi“, „visiems suteikia galimybę vien Dievui žinomu būdu susijungti su šiuo Velykų slėpiniu.“. Jis kviečia savo mokinius pasiimti savo kryžių ir sekti Juo, nes ir Jis kentėjo už mus palikdamas mums pavyzdį, kad eitume Jo pėdomis. Jis iš tikro nori į savo atperkamąją auką įtraukti tuos, kuriems pirmiausia ji skirta. Kilniausiu būdu tai įvyks Jo Motinoje, kuri giliau už visus kitus bus įtraukta į Jo atperkamosios kančios slėpinį. Be kryžiaus nėra kitų laiptų, kuriais galėtume įkopti į dangų.
13682031 Doras gyvenimas yra dvasinis kultas. Mes aukojame „savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką“ Kristaus kūne, kurį ugdome jungdamiesi su Eucharistijos auka. Švenčiant liturgiją ir sakramentus, malda ir mokymas sujungiami su Kristaus malone, kad apšviestų ir maitintų krikščionio elgesį. Krikščionio moralinio gyvenimo, kaip ir viso jo gyvenimo, šaltinis ir viršūnė yra Eucharistijos auka.
13681109 Epiklezėje taip pat meldžiama, kad susirinkimo susivienijimas su Kristaus slėpiniu būtų tikrai veiksmingas. „Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo [Tėvo] meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė“ (2 Kor 13, 13) turi visada likti su mumis ir duoti vaisių ne vien eucharistinių apeigų metu. Tad Bažnyčia ir meldžia Tėvą atsiųsti Šventąją Dvasią, kad tikinčiųjų gyvenimą Ji paverstų gyva auka Dievui, dvasiškai perkeisdama jį pagal Kristaus pavyzdį, rūpindamasi Bažnyčios vienybe ir dalyvaudama jos misijoje liudijimu ir gailestingosios meilės darbais.
1369834 Dalinės Bažnyčios yra tikrai visuotinės dėl savo bendrystės su viena iš jų, būtent su Romos Bažnyčia, kuri „pirmauja savo meile“. Nes prie šios Bažnyčios „dėl jos didesnio pirmumo būtinai turi derintis kiekviena kita, tai yra visų kraštų tikintieji“. „Nuo tada, kai pas mus nužengė įsikūnijęs Žodis, visos krikščionių Bažnyčios, kad ir kur jos būtų, laikė ir tebelaiko čia [Romoje] esančią didžiąją Bažnyčią vieninteliu centru ir pamatu, nes, kaip pažadėjo pats Gelbėtojas, pragaro vartai niekada jos nenugalėjo.“
1369882 Popiežius kaip Romos vyskupas ir šv. Petro įpėdinis „yra nuolatinis ir regimas tiek vyskupų, tiek daugybės tikinčiųjų vienybės pradas bei pamatas“. „Tad Romos popiežius pagal savo kaip Kristaus vietininko ir visos Bažnyčios ganytojo pareigas Bažnyčioje turi aukščiausią ir visuotinę galią, kuria jis visada gali laisvai naudotis.“
13691561 Visa, kas buvo pasakyta, paaiškina, kodėl vyskupo švenčiama Eucharistija yra ypač reikšminga: ji išreiškia Bažnyčią, susibūrusią apie altorių ir vadovaujamą to, kuris regimai atstovauja Kristui, Gerajam Ganytojui ir savosios Bažnyčios Galvai.
13691566 „Savo šventąsias pareigas jie pirmiausiai atlieka per Eucharistijos kultą arba susirinkimą [synaxis], kuriame, veikdami Kristaus vardu ir jo vietoje bei skelbdami jo slėpinį, jungia tikinčiųjų maldas su jų Galvos auka ir šv. Mišiose dar iki Viešpačiui ateinant sudabartina ir pritaiko vienintelę Naujojo Testamento auką – auką Kristaus, atidavusio save Tėvui kaip vienkartinę, nesuteptą atnašą.“ Iš tos vienintelės aukos semia sau jėgą visa kunigo tarnyba.
1370956 Šventųjų užtarimas. „Dangaus gyventojai, glaudžiai vienydamiesi su Kristumi, tvirčiau stiprina visos Bažnyčios šventumą [...]. Jie nesiliauja Tėvą už mus meldę, aukodami nuopelnus, kurių įgijo žemėje padedami vieno Dievo ir žmonių Tarpininko, Kristaus Jėzaus [...]. Šitaip jų broliškas rūpinimasis daug padeda mums, silpniesiems“: Neverkite, miręs aš būsiu jums naudingesnis ir daug labiau jums padėsiu, negu gyvendamas. Būdama danguje, aš darysiu gera žemėje.
KBK išnašos
474Plg. Mt 26, 20.
475Plg. 1 Kor 5, 7.
188Plg. Iš 13, 3.
189Plg. Žyd 7, 25–27.
190Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 3: AAS 57 (1965) 6.
191Tridento Susirinkimas, 22a sesija, Doctrina de ss. Missae Sacrificio, c. 1: DS 1740.
192Tridento Susirinkimas, 22a sesija, Doctrina de ss. Missae Sacrificio, c. 2: DS 1743.
193Ibid.
194Šv. Ignotas Antiochietis, Epistula ad Smyrnaeos 8, 1: SC 10bis, 138 (Funk 1, 282).
195Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Presbyterorum ordinis, 2: AAS 58 (1966) 993.
Kraunama...