Ieškota: 60, 442, 543, 674, 724, 755, 775, 781 Rasta: 8
60 760Iš Abraomo kilusi tauta bus patriarchams duotų pažadų saugotoja, išrinktoji tauta,19 pašaukta vieną dieną suburti visus Dievo vaikus į Bažnyčios vienybę;20 762781ji bus šaknis, į kurią bus įskiepyti tikinčiais tapę pagonys.21
442 Kitaip buvo Petrui išpažįstant, kad Jėzus yra „Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“51, nes Jėzus iškilmingai atsakė: „Ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje“ (
543 Visi žmonės šaukiami įžengti Karalystėn. Pirmiausia paskelbta Izraelio vaikams,273 toji mesijinė Karalystė yra skirta suburti visų tautų žmones.274 Norint į ją patekti, reikia priimti Jėzaus žodį:764
Juk Viešpaties žodis prilyginamas į dirvą beriamai sėklai: kas tikėdamas jo klausosi ir priskiriamas Kristaus mažajai kaimenei, tas priima pačią karalystę; paskui sėkla dygsta savo išgalėmis ir auga iki pjūties meto.275
674 Garbingojo Mesijo atėjimas vis dar yra atidedamas iki tam tikro istorijos momento,636 kol Jį pripažins „visas Izraelis“637, kurio „dalis [...] lieka užkietėjusi“638 dėl „netikėjimo“ (
724 Marijoje Šventoji Dvasia apreiškė Tėvo Sūnų, tapusį Mergelės Sūnumi. 208Marija yra degantis galutinės Teofanijos krūmas: kupina Šventosios Dvasios, ji rodo nuolankiai įsikūnijusį Žodį2619 ir leidžia Jį pažinti vargdieniams94 bei pirmiesiems pagonių tautų atstovams.95
755 „Bažnyčia yra Dievo dirbama žemė, arba dirva.137 Toje dirvoje auga senasis alyvmedis, kurio šventosios šaknys buvo patriarchai; jame įvyko ir įvyks žydų ir pagonių sutaikinimas.138 Bažnyčia buvo dangaus Sodininko įveista kaip rinktinis vynuogynas.139 Tikrasis vynmedis yra Kristus, teikiąs gyvybę ir našumą šakelėms, tai yra mums; būdami Bažnyčioje, pasiliekame jame ir be jo nieko negalime padaryti140.“141795
775 „Bažnyčia Kristuje yra tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis“201: būti glaudžios žmonių ir Dievo jungties sakramentu yra pirmasis Bažnyčios tikslas. Kadangi žmonių bendrumo pagrindas yra jungtis su Dievu, Bažnyčia taip pat yra žmonijos vienybės sakramentas.360 Joje ta vienybė jau gyvuoja, nes Bažnyčia suburia „visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ (
781 „Kiekvienas, kuris bet kuriuo metu ir bet kurioje šalyje jį gerbia ir teisingai elgiasi, patinka Dievui. Tačiau Dievas panoro žmones sušventinti ir išganyti ne pavieniui, be jokio tarpusavio ryšio, o sujungęs į tautą, kuri jį teisingai pažintų ir šventai jam tarnautų. Todėl jis išsirinko savo tauta izraelitus, sudarė su jais sandorą ir palaipsniui juos mokė.[...] Tačiau visa tai tebuvo naujosios, tobulosios, Kristuje įvykdysimos sandoros ir pilnesnio apreiškimo, kurį turėjo atnešti pats kūnu tapęs Dievo Žodis, parengimas ir figūrinis pavaizdavimas [...]. Kristus įkūrė tą naująją nandorą, tai yra savo krauju patvirtintą naują testamentą, pašaukęs žmones iš žydų ir pagonių, kad jie ne kūnu, bet Dvasia suaugtų vienybėn ir būtų nauja Dievo tauta.“208
60760 „Pasaulis buvo sukurtas turint prieš akis Bažnyčią“, – sakydavo pirmųjų amžių krikščionys. Dievas kūrė pasaulį, numatydamas mūsų dalyvavimą Jo dieviškajame gyvenime; tai turės įvykti „suburiant“ žmones Kristuje, ir tas „sambūris“ bus Bažnyčia. Bažnyčia yra visų dalykų tikslas, ir net skaudžiausios permainos, tokios kaip angelų nuopuolis ir žmogaus nuodėmė, buvo Dievo leistos vien kaip proga ir priemonė parodyti visą Jo galybę ir padovanoti pasauliui begalinę meilę: Kaip Dievo valia yra darbas ir vadinasi pasaulis, taip Jo siekis yra žmonių išganymas, ir jis vadinasi Bažnyčia.
60762 Pasirengimas suburti Dievo tautą prasidėjo labai seniai, kai Dievas pašaukė Abraomą ir jam pažadėjo, kad jis taps didelės tautos tėvu. Tiesiogiai rengtis pradėta, kai Dievas išsirinko Izraelį būti Jo tauta. Išrinktasis Izraelis turi būti būsimojo visų tautų sutelkimo ženklas. Bet jau pranašai kaltino Izraelį, kam jis sulaužė Sandorą ir elgiasi kaip ištvirkėlė. Jie skelbia naują ir amžiną Sandorą. „Kristus įkūrė tą naująją sandorą.“
60781 „Kiekvienas, kuris bet kuriuo metu ir bet kurioje šalyje jį gerbia ir teisingai elgiasi, patinka Dievui. Tačiau Dievas panoro žmones sušventinti ir išganyti ne pavieniui, be jokio tarpusavio ryšio, o sujungęs į tautą, kuri jį teisingai pažintų ir šventai jam tarnautų. Todėl jis išsirinko savo tauta izraelitus, sudarė su jais sandorą ir palaipsniui juos mokė.[...] Tačiau visa tai tebuvo naujosios, tobulosios, Kristuje įvykdysimos sandoros ir pilnesnio apreiškimo, kurį turėjo atnešti pats kūnu tapęs Dievo Žodis, parengimas ir figūrinis pavaizdavimas [...]. Kristus įkūrė tą naująją nandorą, tai yra savo krauju patvirtintą naują testamentą, pašaukęs žmones iš žydų ir pagonių, kad jie ne kūnu, bet Dvasia suaugtų vienybėn ir būtų nauja Dievo tauta.“
442552 Dvylikos būryje pirmąją vietą užima Simonas Petras. Jėzus jam pavedė ypatingą misiją. Petras išpažino tai, ką jam buvo apreiškęs Tėvas: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ (Mt 16, 16). Tada Viešpats jam tarė: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18). Kristus, „gyvasis Akmuo“, užtikrina, kad Jo Bažnyčia, pastatyta ant uolos, įveiks mirties galybę. Ta nepajudinama Bažnyčios uola, išpažinęs savo tikėjimą, tapo Petras. Jis turės saugoti šį tikėjimą, kad nesvyruotų, ir stiprinti savo brolius.
442424 Šventosios Dvasios malonės veikiami ir Tėvo paskatinti, mes tikime į Jėzų ir išpažįstame: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ (Mt 16, 16). Ant tos šv. Petro išpažinto tikėjimo uolos Kristus pastatė savo Bažnyčią.
543764 „Toji karalystė šviečia žmonėms iš Kristaus žodži7, darbų ir paties buvimo.“ Kas priima Jėzaus žodžius, tas „priima pačią Karalystę“. Karalystės ūglis ir pradžia yra „mažoji kaimenė“ (Lk 12, 32) tų, kuriuos Jėzus pasišaukė pas save ir kuriuos Jis pats gano. Jie sudaro tikrąją Jėzaus šeimą. Tuos, kuriuos subūrė apie save, Jis moko naujai elgtis ir tinkamai melstis.
674840 Be to, Senosios Sandoros Dievo tauta ir naujoji Dievo tauta, žvelgdamos į ateitį, siekia panašių tikslų: laukia Mesijo atėjimo (arba grįžimo). Tačiau vieni laukia grįžtant mirusio ir prisikėlusio Mesijo, pripažinto Viešpačiu ir Dievo Sūnumi, o kiti – Mesijo, kurio bruožai lieka paslėpti ir kuris turi ateiti laikų pabaigoje. Šį laukimą lydi Jėzaus Kristaus nepažinimo ar nepripažinimo drama.
67458 Sandora su Nojumi galiojo pagonių laikais iki visuotinio Evangelijos paskelbimo. Biblija gerbia kai kuriuos didžiuosius „pagonis“, tokius kaip teisusis Abelis, karalius ir kunigas Melchizedekas, Kristaus pirmavaizdis, ar teisieji „Nojus, Danielis ir Jobas“ (Ez 14, 14). Tad Šventasis Raštas parodo, kokias šventumo aukštybes gali pasiekti tie, kurie gyvena pagal Nojaus sandorą, laukdami, kol Kristus suburs „į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus“ (Jn 11, 52).
724208 To traukiančio į save ir slėpiningo Dievo akivaizdoje žmogus aptinka savo menkybę. Priešais degantį krūmą Mozė nusiauna sandalus, o Šventojo Dievo akivaizdoje užsidengia veidą. Priešais trissyk Švento Dievo šlovę Izaijas sušunka: „Vargas man, nes esu žuvęs! Aš – žmogus, kurio lūpos suteptos“ (Iz 6, 5). Matydamas Jėzaus rodomus dieviškus ženklus, Petras taip pat sušunka: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ (Lk 5, 8). Bet kadangi Dievas yra šventas, Jis gali atleisti žmogui, kuris prisipažįsta Jam nusidėjęs: „Nebausiu tavęs degančiu įniršiu, [...] nes aš esu Dievas, o ne žmogus, – Šventasis tarp jūsų“ (Oz 11, 9). Apaštalas Jonas taip pat pasakys: „Jo akivaizdoje nuraminsime savo širdį, jei mūsų širdis imtų mus smerkti: Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta“ (1 Jn 3, 19–20).
7242619 Dėl to Marijos giesmė – lotyniškoji „Magnificat“, bizantiškoji „Megalynarion“ – yra drauge Dievo Motinos ir Bažnyčios, Siono Dukters ir naujosios Dievo tautos giesmė, padėkos už gausybę išganymo ekonomijoje išlietų malonių giesmė; giesmė „beturčių“, kurių viltį įgyvendino mūsų protėviams, „Abraomui ir jo palikuonims per amžius“, duoti ir išpildyti pažadai.
755795 Tad Kristus ir Bažnyčia yra „visas Kristus“ (Christus totus). Bažnyčia ir Kristus yra viena. Šventieji labai gyvai suvokia tą vienybę: Tad džiūgaukime ir dėkokime už tai, kad esame tapę ne tik krikščionimis, bet ir Kristumi. Ar jūs, broliai, suprantate, kokią malonę mums suteikė Dievas, duodamas Kristų kaip Galvą? Stebėkitės ir džiaukitės, mes tapome Kristumi. Nes jei Jis Galva, tai mes nariai; visas žmogus yra Jis ir mes [...]. Tad Kristaus pilnatvė yra Galva ir nariai. Ką tai reiškia: Galva ir nariai? Tai Kristus ir Bažnyčia. Mūsų Atpirkėjas pasirodė esąs vienas ir tas pats asmuo kaip ir Bažnyčia, kurią Jis padarė sava. Galva ir nariai yra tarsi vienas mistinis asmuo. Viena šv. Joanos Arkietės frazė, pasakyta teisėjams, apibendrina šventųjų mokytojų tikėjimą ir parodo sveiką tikinčiojo nuovoką: „Man regis, kad Jėzus Kristus ir Bažnyčia yra visai viena, ir dėl to neverta ginčytis.“
775360 Būdama bendros kilmės, žmonija yra vieninga, nes Dievas „iš vienos šaknies išvedė visą žmonių giminę“ (Apd 17, 26): Nuostabi vizija, kurioje regime iš Dievo kilusios žmonijos vienybę [...]; visų vienodai, iš materialaus kūno ir dvasinės sielos sudarytos prigimties vienybę; jų tiesioginio tikslo ir uždavinių pasaulyje vienybę; vienybę gyvenamos vietos – žemės, kurios turtais pagal prigimtinę teisę gali naudotis visi žmonės, kad išgyventų ir vystytųsi; vienybę jų antgamtinio tikslo – paties Dievo, kurio siekti visi privalo; priemonių šiam tikslui pasiekti vienybę; [...] pagaliau Kristaus atmokos už visus vienybę.
19Plg. Rom 11, 28.
20Plg. Jn 11, 52; 10, 16.
21Plg. Rom 11, 17–18. 24.
51Plg. Mt 16, 16.
52Plg. 1 Tes 1, 10.
53Plg. Jn 20, 31.
54Plg. Mt 16, 18.
273Plg. Mt 10, 5–7.
274Plg. Mt 8, 11; 28, 19.
275Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 5: AAS 57 (1965) 7.
636Plg. Rom 11, 31.
637Plg. Rom 11, 26; Mt 23, 39.
638Plg. Rom 11, 25.
639Plg. Rom 11, 12.
640Plg. Rom 11, 25; Lk 21, 24.
94Plg. Lk 1, 15–19.
95Plg. Mt 2, 11.
137Plg. 1 Kor 3, 9.
138Plg. Rom 11, 13–26.
139Plg. Mt 21, 33–43 ir pan. tekstus; Iz 5, 1–7.
140Plg. Jn 15, 1–5.
141Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 6: AAS 57 (1965) 8.
201Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 1: AAS 57 (1965) 5.
208Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 9: AAS 57 (1965) 12–13.