Paieškos rezultatai
Ieškota: 593, 583, 584, 585, 586 Rasta: 5
583 Jėzus, kaip ir Pranašai iki Jo, Jeruzalės šventyklą labai gerbė.529 Jį ten buvo nunešę Juozapas ir Marija, praėjus keturiasdešimčiai dienų po Jo gimimo.377534 Dvylikos metų Jis nutarė likti Šventykloje, kad primintų savo tėvams, jog turi būti savo Tėvo reikaluose.378 Paslėptojo gyvenimo metu Jis kasmet nuvykdavo į ją bent Velykų šventėms;379 pats viešasis veikimas buvo valdomas Jo kelionių į Jeruzalę per didžiąsias žydų šventes ritmo.380
584 Jėzus ėjo į Šventyklą kaip į privilegijuotą susitikimo su Dievu vietą. 2599Šventykla Jam yra Jo Tėvo būstas, maldos namai, ir Jis piktinasi, kad jos išoriniai kiemai paversti prekyviete.381 O pirklius iš Šventyklos Jis išvaro iš uolios meilės savo Tėvui: „'Iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!' Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: 'Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane'“ (
585 Vis dėlto prieš pat kančią Jėzus pranešė apie to puikaus pastato sugriovimą: iš jo neliks akmens ant akmens.383 Tai bus ženklas paskutiniųjų laikų, kurie prasidės Jo Velykomis.384 Bet tą pranašystę melagingi liudytojai iškraipė, kai Jėzus buvo tardomas aukščiausiojo kunigo;385 ji vėl Jam buvo priminta tyčiojantis iš Jo, prikalto ant kryžiaus.386
586 Anaiptol nebūdamas priešiškas Šventyklai,387 kurioje dėstė savo mokslą,388 Jėzus panoro sumokėti Šventyklos mokestį už save ir už Petrą,389 kurį ką tik buvo paskyręs savo būsimos Bažnyčios pamatu.390 Negana to: Jis net save sutapatino su Šventykla, sakydamas esąs galutinis Dievo būstas tarp žmonių.391797 Dėl to fizine Jo mirtimi392 skelbiamas Šventyklos sugriovimas, pradėsiantis naują išganymo istorijos epochą. „Ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje“ (
593 Jėzus gerbė Šventyklą, kaip maldininkas keliaudamas į ją per žydų šventes, ir pavydžiai mylėjo tą Dievo būstą tarp žmonių. Šventykla yra Jo slėpinio pirmavaizdis. Skelbdamas jos sunaikinimą, Jėzus kartu apreiškia būsimą savo pasmerkimą mirti ir prasidedantį naują išganymo istorijos metą, kai Jo paties kūnas bus galutinė Šventykla.
KBK nuorodos
583529 Jėzaus paaukojimu Šventykloje Jis parodomas kaip Viešpačiui priklausantis Pirmagimis. Simeono ir Onos asmenyse visas laukimu gyvenantis Izraelis ateina susitikti su savo Gelbėtoju (taip šį įvykį vadina Bizantijos tradicija). Jėzus yra atpažįstamas kaip ilgai lauktasis Mesijas, „šviesa pagonims apšviesti“ ir „Izraelio tautos garbė“, bet drauge ir „prieštaravimo ženklas“. Marijai pranašaujamas skausmo kalavijas žada kitą, kryžiaus auką, tobulą ir vienintelę, kuri suteiks išganymą, Dievo parengtą „visų tautų akivaizdoje“.
583534 Jėzaus atradimas Šventykloje yra vienintelis įvykis, kuris nutraukia Evangelijos tylą apie Jėzaus paslėptojo gyvenimo metus. Jėzus čia leidžia pažvelgti į Jo visiško pasiaukojimo slėpinį, susijusį su Jo, kaip Dievo Sūnaus, misija: „Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ Marija ir Juozapas „nesuprato Jo žodžių“, bet priėmė juos tikėjimu, o Marija „laikė visus įvykius savo širdyje“ per tuos visus metus, kurie Jėzų buvo paslėpę įprastinio gyvenimo tyloje.
5842599 Dievo Sūnus, tapęs Mergelės Sūnumi, irgi išmoko melstis savo žmogiška širdimi. Maldos formų Jis mokėsi iš savo motinos, kuri dėmėjosi visus „didžius dalykus“, kuriuos padarė Visagalis, ir svarstė juos savo širdyje. Jis meldėsi ta forma ir tais žodžiais, kuriais meldžiasi Jo tauta Nazareto sinagogoje ir Šventykloje. Tačiau buvo ir kitas, slėpiningesnis Jo maldos šaltinis, apie kurį Jėzus užsiminė būdamas dvylikos metų: „Man reikia būti savo Tėvo reikaluose“ (Lk 2, 49). Šioje vietoje ima ryškėti maldos naujumas laikų pilnatvei atėjus: tai sūnaus malda, kurios Tėvas laukė iš savo vaikų ir kurią pagaliau įgyvendina vienatinis Sūnus savo žmogystėje drauge su žmonėmis bei dėl jų.
586797 „Kas mūsų dvasia, kitaip sakant, siela, yra mūsų kūno nariams, tas Šventoji Dvasia – Kristaus nariams, Kristaus Kūnui, tai yra Bažnyčiai.“ „Tos Kristaus Dvasios, kaip neregimo pradmens, užduotis yra visus kūno narius sujungti tiek vienus su kitais, tiek ir su jų iškiliąja Galva, kadangi toji Dvasia visa yra Galvoje, visa kiekviename naryje.“ Šventoji Dvasia padaro Bažnyčią „gyvojo Dievo šventove“ (2 Kor 6, 16). Būtent Bažnyčiai buvo patikėta ši Dievo dovana. [...] Jai patikėta bendrystė su Kristumi, tai yra Šventoji Dvasia, patvarumo laidas, mūsų tikėjimo sutvirtinimas ir laiptai pakilti prie Dievo [...]. Nes ten, kur Bažnyčia, ten ir Dievo Dvasia; o ten, kur Dievo Dvasia, tai ir Bažnyčia, ir visa malonė.
5861179 Naujosios Sandoros kultas „dvasia ir tiesa“ (Jn 4, 24) nėra susietas su kokia nors ypatinga vieta. Visa žemė yra šventa ir patikėta žmonių vaikams. Tikintiesiems susirenkant vienoje vietoje, svarbiausia, kad jie būtų „gyvieji akmenys“, susirinkę statyti „dvasinių namų“ (1 Pt 2, 5). Prisikėlusiojo Kristaus kūnas yra dvasinė šventovė, iš kurios trykšta gyvojo vandens versmė. Šventosios Dvasios įtraukti į Kristų, „mes esame gyvojo Dievo šventovė“ (2 Kor 6, 16).
KBK išnašos
377Plg. Lk 2, 22–39.
378Plg. Lk 2, 46–49.
379Plg. Lk 2, 41.
380Plg. Jn 2, 13–14; 5, 1. 14; 7, 1. 10.14; 8, 2; 10, 22–23.
381Plg. Mt 21, 13.
382Plg. Apd 2, 46; 3, 1; 5, 20. 21; ir t. t.
383Plg. Mt 24, 1–2.
384Plg. Mt 24, 3; Lk 13, 35.
385Plg. Mk 14, 57–58.
386Plg. Mt 27, 39–40.
387Plg. Mt 8, 4; 23, 21; Lk 17, 14; Jn 4, 22.
388Plg. Jn 18, 20.
389Plg. Mt 17, 24–27.
390Plg. Mt 16, 18.
391Plg. Jn 2, 19. 21; Mt 12, 6.
392Plg. Jn 2, 18–22.
393Plg. Jn 4, 23–24; Mt 27, 51; Žyd 9, 11; Apr 21, 22.
Kraunama...