Paieškos rezultatai
Ieškota: 56, 57, 58, 71 Rasta: 4
56 401Nuodėmei suskaldžius žmoniją, Dievas pirmiausia stengėsi ją gelbėti atskiromis dalimis. 1219Sandora su Nojumi po tvano9 reiškia dieviškąją ekonomiją, apimančią „tautas“, tai yra žmones, sugrupuotus „jų kraštuose, su jų pačių kalba pagal jų šeimas ir tautas“ (
57 Toji daugybės tautų kosminė, socialinė ir religinė tvarka11 yra skirta puolusios, sutartinai nedorumui pasidavusios žmonijos,12 kuri norėjo pati susivienyti pagal Babelio pavyzdį,13 puikybei apriboti. Tačiau dėl nuodėmės14 tai negalutinei tvarkai nuolat kildavo grėsmė nukrypti į stabmeldystę bei tautą ir jos vadą sudievinti.
58 Sandora su Nojumi galiojo pagonių laikais15 iki visuotinio Evangelijos paskelbimo. 674Biblija gerbia kai kuriuos didžiuosius „pagonis“, tokius kaip teisusis Abelis, karalius ir kunigas Melchizedekas,16 Kristaus pirmavaizdis,17 ar teisieji „Nojus, Danielis ir Jobas“ (
KBK nuorodos
56401 Po šios pirmosios nuodėmės žemę užgriuvo tikra nuodėmių lavina: Kainas nužudė brolį Abelį; nuodėmė sukėlė visuotinį sugedimą; ir Izraelio gyvenime dažnai reiškėsi nuodėmė, ypač neištikimybė Sandoros Dievui ir Mozės Įstatymo laužymas; net Kristui atpirkus žmoniją, krikščionys irgi įvairiausiai nusideda. Šventasis Raštas ir Bažnyčios tradicija nuolat primena nuodėmės buvimą ir jos visuotinį išplitimą žmogaus istorijoje: Tai, ką mums atskleidžia Dievo Apreiškimas, patvirtina pati patirtis. Juk, žvelgdamas į savo širdį, žmogus patiria esąs linkęs ir į blogį, pasinėręs į daugelį piktybių, negalinčių kilti iš jo gerojo Kūrėjo. Dažnai atsisakydamas pripažinti Dievą savo pradžia, jis taip pat suardė deramą ryšį su savo galutiniu tikslu, o drauge ir visus santykius su pačiu savimi, su kitais žmonėmis bei visais kitais kūriniais.
561219 Išganymo per Krikštą pirmavaizdį Bažnyčia matė Nojaus arkoje, „kuria nedaugelis, tai yra aštuoni asmenys, buvo išgelbėti vandeniu“ (1 Pt 3, 20): Tu mūsų atgimimo Krikštą pavaizdavai ir tvano vandeniu, kai tas pats gaivalas turėjo sunaikinti nuodėmes ir duoti pradžią dorybėms.
58674 Garbingojo Mesijo atėjimas vis dar yra atidedamas iki tam tikro istorijos momento, kol Jį pripažins „visas Izraelis“, kurio „dalis [...] lieka užkietėjusi“ dėl „netikėjimo“ (Rom 11, 20) Jėzaus. Šv. Petras tai pasako Jeruzalės žydams po Sekminių: „Tad atgailaukite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos jūsų nuodėmės, kad nuo Viešpaties veido ateitų paguodos metas ir jis atsiųstų jums skirtąjį Mesiją Jėzų. Jį turi priimti dangus iki visų dalykų atnaujinimo meto. Dievas tai nuo amžių paskelbė savo šventųjų pranašų lūpomis“ (Apd 3, 19–21). Ir Paulius tai pakartoja: „Nes jeigu jų atmetimas pasauliui reiškia sutaikinimą, tai ką gi reikštų jų priėmimas, jei ne gyvenimą prisikėlus iš numirusių?“ (Rom 11, 15). Visų izraelitų įžengimas į mesijinį išganymą paskui visus pagonis leis Dievo tautai pasiekti „Kristaus pilnatvę“ (Ef 4, 13), „kad Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28).
582569 Pirmiausia malda kyla iš kūrinijos tikrovės. Tas ryšys su Dievu aprašomas pirmuose devyniuose Pradžios knygos skyriuose: Abelis aukojo savo kaimenės pirmienų atnašą, Enošas šaukėsi Viešpaties vardo ir „ėjo su Dievu“. Nojaus atnaša maloni Dievui, kuris jį laimina, o per jį laimina ir visą kūriniją, nes jo širdis teisi ir be dėmės: jis taip pat „ėjo su Dievu“ (Pr 6, 9). Taip meldžiasi daugelis visų religijų teisiųjų. Sudaręs nesuardomą Sandorą su gyvosiomis būtybėmis, Dievas nuolat kviečia žmones Jam melstis. Bet ypač akivaizdžiai malda apreiškiama nuo mūsų tikėjimo protėvio Abraomo laikų Senajame Testamente.
KBK išnašos
Kraunama...