Ieškota: 56, 57, 58, 59, 60, 61, 62, 63, 64, 121, 122, 218, 219 Rasta: 13
56 401Nuodėmei suskaldžius žmoniją, Dievas pirmiausia stengėsi ją gelbėti atskiromis dalimis. 1219Sandora su Nojumi po tvano9 reiškia dieviškąją ekonomiją, apimančią „tautas“, tai yra žmones, sugrupuotus „jų kraštuose, su jų pačių kalba pagal jų šeimas ir tautas“ (
57 Toji daugybės tautų kosminė, socialinė ir religinė tvarka11 yra skirta puolusios, sutartinai nedorumui pasidavusios žmonijos,12 kuri norėjo pati susivienyti pagal Babelio pavyzdį,13 puikybei apriboti. Tačiau dėl nuodėmės14 tai negalutinei tvarkai nuolat kildavo grėsmė nukrypti į stabmeldystę bei tautą ir jos vadą sudievinti.
58 Sandora su Nojumi galiojo pagonių laikais15 iki visuotinio Evangelijos paskelbimo. 674Biblija gerbia kai kuriuos didžiuosius „pagonis“, tokius kaip teisusis Abelis, karalius ir kunigas Melchizedekas,16 Kristaus pirmavaizdis,17 ar teisieji „Nojus, Danielis ir Jobas“ (
59 1452570Kad suburtų išsklaidytą žmoniją, Dievas pasirenka Abramą, pakviesdamas jį „iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų“ (
60 760Iš Abraomo kilusi tauta bus patriarchams duotų pažadų saugotoja, išrinktoji tauta,19 pašaukta vieną dieną suburti visus Dievo vaikus į Bažnyčios vienybę;20 762781ji bus šaknis, į kurią bus įskiepyti tikinčiais tapę pagonys.21
61 Patriarchai, pranašai ir daug kitų Senojo Testamento asmenų visose Bažnyčios liturginėse tradicijose buvo ir visada bus gerbiami kaip šventieji.
62 Po patriarchų laikotarpio Dievas padaro Izraelį savo tauta, išgelbėdamas ją iš Egipto vergijos, 20602574Sinajuje sudaro su ja Sandorą ir per Mozę duoda jai savo Įstatymą, kad Jį pripažintų ir Jam tarnautų kaip vieninteliam gyvam ir tikram Dievui, rūpestingam Tėvui ir teisingam Teisėjui, ir kad lauktų pažadėto Gelbėtojo.221961
63 2042801Izraelis yra kunigiškoji Dievo tauta,23 kuri „vadinama VIEŠPATIES vardu“ (
64 711Per pranašus Dievas ugdo savo tautą išganymo viltimi, naujosios ir amžinos, visiems žmonėms skirtos Sandoros,26 kuri bus įrašyta jų širdyse,27 laukimu.1965 Pranašai skelbia radikalų Dievo tautos atpirkimą, jos apvalymą nuo visų neištikimybių,28 išganymą, kuris apims visas tautas.29 Ta viltimi visų pirma gyvens vargingieji ir Viešpaties nuolankieji.30 Šventosios moterys, tokios kaip Sara, Rebeka, Rachelė, Miriam, Debora, Ona, Judita ir Estera, išsaugos gyvą Izraelio išgelbėjimo viltį.489 Ryškiausias tos vilties paveikslas yra Marija.31
56401 Po šios pirmosios nuodėmės žemę užgriuvo tikra nuodėmių lavina: Kainas nužudė brolį Abelį; nuodėmė sukėlė visuotinį sugedimą; ir Izraelio gyvenime dažnai reiškėsi nuodėmė, ypač neištikimybė Sandoros Dievui ir Mozės Įstatymo laužymas; net Kristui atpirkus žmoniją, krikščionys irgi įvairiausiai nusideda. Šventasis Raštas ir Bažnyčios tradicija nuolat primena nuodėmės buvimą ir jos visuotinį išplitimą žmogaus istorijoje: Tai, ką mums atskleidžia Dievo Apreiškimas, patvirtina pati patirtis. Juk, žvelgdamas į savo širdį, žmogus patiria esąs linkęs ir į blogį, pasinėręs į daugelį piktybių, negalinčių kilti iš jo gerojo Kūrėjo. Dažnai atsisakydamas pripažinti Dievą savo pradžia, jis taip pat suardė deramą ryšį su savo galutiniu tikslu, o drauge ir visus santykius su pačiu savimi, su kitais žmonėmis bei visais kitais kūriniais.
561219 Išganymo per Krikštą pirmavaizdį Bažnyčia matė Nojaus arkoje, „kuria nedaugelis, tai yra aštuoni asmenys, buvo išgelbėti vandeniu“ (1 Pt 3, 20): Tu mūsų atgimimo Krikštą pavaizdavai ir tvano vandeniu, kai tas pats gaivalas turėjo sunaikinti nuodėmes ir duoti pradžią dorybėms.
58674 Garbingojo Mesijo atėjimas vis dar yra atidedamas iki tam tikro istorijos momento, kol Jį pripažins „visas Izraelis“, kurio „dalis [...] lieka užkietėjusi“ dėl „netikėjimo“ (Rom 11, 20) Jėzaus. Šv. Petras tai pasako Jeruzalės žydams po Sekminių: „Tad atgailaukite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos jūsų nuodėmės, kad nuo Viešpaties veido ateitų paguodos metas ir jis atsiųstų jums skirtąjį Mesiją Jėzų. Jį turi priimti dangus iki visų dalykų atnaujinimo meto. Dievas tai nuo amžių paskelbė savo šventųjų pranašų lūpomis“ (Apd 3, 19–21). Ir Paulius tai pakartoja: „Nes jeigu jų atmetimas pasauliui reiškia sutaikinimą, tai ką gi reikštų jų priėmimas, jei ne gyvenimą prisikėlus iš numirusių?“ (Rom 11, 15). Visų izraelitų įžengimas į mesijinį išganymą paskui visus pagonis leis Dievo tautai pasiekti „Kristaus pilnatvę“ (Ef 4, 13), „kad Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28).
582569 Pirmiausia malda kyla iš kūrinijos tikrovės. Tas ryšys su Dievu aprašomas pirmuose devyniuose Pradžios knygos skyriuose: Abelis aukojo savo kaimenės pirmienų atnašą, Enošas šaukėsi Viešpaties vardo ir „ėjo su Dievu“. Nojaus atnaša maloni Dievui, kuris jį laimina, o per jį laimina ir visą kūriniją, nes jo širdis teisi ir be dėmės: jis taip pat „ėjo su Dievu“ (Pr 6, 9). Taip meldžiasi daugelis visų religijų teisiųjų. Sudaręs nesuardomą Sandorą su gyvosiomis būtybėmis, Dievas nuolat kviečia žmones Jam melstis. Bet ypač akivaizdžiai malda apreiškiama nuo mūsų tikėjimo protėvio Abraomo laikų Senajame Testamente.
59145 Laiške žydams, kuriame didžiai pagerbtas protėvių tikėjimas, ypač pabrėžiamas Abraomo tikėjimas: „Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs“ (Žyd 11, 8). Tikėdamas jis gyveno kaip svetimšalis ir ateivis Pažadėtoje žemėje. Tikėdama Sara gavo galią pagimdyti pažado sūnų. Pagaliau Abraomas tikėdamas atnašavo savo viengimį sūnų.
592570 Dievui pašaukus, Abraomas „išėjo, kaip VIEŠPATS jam buvo paliepęs“ (Pr 12, 4): jo širdis visiškai „patiki Viešpaties žodžiu“; jis paklūsta. Esminis dalykas maldoje yra klausytis širdimi, kad ji apsispręstų daryti tai, ko nori Dievas; nuo to priklausys žodžiai. Tačiau Abraomo malda pirmiausia pasireiškia veiksmais: būdamas tylos vyras, kur tik apsistoja, jis stato aukurą Viešpačiui. Tik vėliau pasigirsta jo pirmoji žodinė malda: prislopintas skundas, primenantis Dievui Jo pažadus, kurie, atrodo, nebeišsipildys. Šitaip jau nuo pat pradžių išryškėja vienas iš maldos dramos aspektų: tikėjimo Dievo ištikimybe išmėginimas.
60760 „Pasaulis buvo sukurtas turint prieš akis Bažnyčią“, – sakydavo pirmųjų amžių krikščionys. Dievas kūrė pasaulį, numatydamas mūsų dalyvavimą Jo dieviškajame gyvenime; tai turės įvykti „suburiant“ žmones Kristuje, ir tas „sambūris“ bus Bažnyčia. Bažnyčia yra visų dalykų tikslas, ir net skaudžiausios permainos, tokios kaip angelų nuopuolis ir žmogaus nuodėmė, buvo Dievo leistos vien kaip proga ir priemonė parodyti visą Jo galybę ir padovanoti pasauliui begalinę meilę: Kaip Dievo valia yra darbas ir vadinasi pasaulis, taip Jo siekis yra žmonių išganymas, ir jis vadinasi Bažnyčia.
60762 Pasirengimas suburti Dievo tautą prasidėjo labai seniai, kai Dievas pašaukė Abraomą ir jam pažadėjo, kad jis taps didelės tautos tėvu. Tiesiogiai rengtis pradėta, kai Dievas išsirinko Izraelį būti Jo tauta. Išrinktasis Izraelis turi būti būsimojo visų tautų sutelkimo ženklas. Bet jau pranašai kaltino Izraelį, kam jis sulaužė Sandorą ir elgiasi kaip ištvirkėlė. Jie skelbia naują ir amžiną Sandorą. „Kristus įkūrė tą naująją sandorą.“
60781 „Kiekvienas, kuris bet kuriuo metu ir bet kurioje šalyje jį gerbia ir teisingai elgiasi, patinka Dievui. Tačiau Dievas panoro žmones sušventinti ir išganyti ne pavieniui, be jokio tarpusavio ryšio, o sujungęs į tautą, kuri jį teisingai pažintų ir šventai jam tarnautų. Todėl jis išsirinko savo tauta izraelitus, sudarė su jais sandorą ir palaipsniui juos mokė.[...] Tačiau visa tai tebuvo naujosios, tobulosios, Kristuje įvykdysimos sandoros ir pilnesnio apreiškimo, kurį turėjo atnešti pats kūnu tapęs Dievo Žodis, parengimas ir figūrinis pavaizdavimas [...]. Kristus įkūrė tą naująją nandorą, tai yra savo krauju patvirtintą naują testamentą, pašaukęs žmones iš žydų ir pagonių, kad jie ne kūnu, bet Dvasia suaugtų vienybėn ir būtų nauja Dievo tauta.“
622060 Įsakymų ir Įstatymo dovana yra dalis Dievo patvirtintos Sandoros su savaisiais. Pasak Išėjimo knygos, „dešimt žodžių“ apreiškiami tarp Sandoros pasiūlymo ir jos patvirtinimo – po to, kai tauta įsipareigojo „vykdyti“ visa, ką Viešpats pasakė, ir „būti klusni“. Dekalogas perduodamas tik priminus Sandorą („VIEŠPATS, mūsų Dievas, sudarė Sandorą su mumis prie Horebo“: Įst 5, 2).
622574 Kai pradeda pildytis pažadai (Pascha, Išėjimas iš Egipto, dovanotas Įstatymas ir sudaryta Sandora), Mozės malda yra jaudinantis užtariamosios maldos pavyzdys; ją atbaigs „vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus“ (1 Tim 2, 5).
621961 Dievas, mūsų Kūrėjas ir Atpirkėjas, išsirinko Izraelį savo tauta ir apreiškė jai savo Įstatymą. Taip Jis parengė Kristaus atėjimą. Mozės Įstatyme yra daug prigimtiniam protui prieinamų tiesų. Jos buvo paskelbtos ir kaip autentiškos patvirtintos išganymo Sandoroje.
63204 Savo tautai Dievas tolydžio apsireiškė įvairiais vardais, o savo tikrąjį vardą pasakė Mozei, pasirodydamas degančiame krūme, prieš pat išėjimą iš Egipto ir prieš Sinajaus Sandorą. Tai ir buvo svarbiausias apreiškimas tiek Senajai, tiek ir Naujajai Sandorai.
632801 Sakydami, Tėve „mūsų“, šaukiamės Naujosios Sandoros Jėzuje Kristuje, Švenčiausiosios Trejybės bendrystės ir dieviškosios meilės, per Bažnyčią aprėpiančios visą pasaulį.
63839 „Galiausiai įvairiais būdais Dievo tauton įsirikiuoja dar nepriėmusieji Evangelijos“: Bažnyčios santykis su žydų tauta. Bažnyčia, Naujosios Sandoros Dievo tauta, tirdama savo pačios slėpinį, atranda ryšį su žydų tauta, „kuriai Viešpats Dievas yra pirmiausia kalbėjęs“. Skirtingai nuo kitų nekrikščionių religijų, žydų tikėjimas jau yra atsakas į Dievo apreiškimą Senojoje Sandoroje. Žydų tautos žmonės turi „įvaikystę, garbę, sandoras, įstatymų leidybą, Dievo garbinimą ir pažadus; jiems priklauso protėviai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus“ (Rom 9, 4–5), nes „Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami“ (Rom 11, 29).
64711 „Štai aš kuriu naują dalyką!“ (Iz 43, 19). Ima ryškėti dvi pranašysčių linijos: viena laukianti Mesijo, kita skelbianti naują Dvasią, ir jos abi susieina iš Tremties grįžusiame „likutyje“, vargdienių tautoje, kuri su viltimi laukia „Izraelio paguodos“ ir „Jeruzalės išvadavimo“ (Lk 2, 25. 38). Anksčiau matėme, kaip Jėzus įvykdė su Juo susijusias pranašystes. Čia apsiribojame tomis, kuriose ryškesnis Mesijo ir Jo Dvasios ryšys.
641965 Naujasis, arba Evangelijos, Įstatymas yra dieviškojo – prigimtinio ir apreikšto – Įstatymo atbaigimas čia, žemėje. Tai Kristaus kūrinys, kuris pirmiausia išreikštas Kalno pamoksle. Tai ir Šventosios Dvasios kūrinys; per Ją jis tampa vidiniu meilės įstatymu: „Aš su Izraelio namais [...] sudarysiu Naują Sandorą [...]. Aš duosiu savo įstatymus jų protams ir juos įrašysiu jų širdyse, aš būsiu jiems Dievas, o jie bus man tauta“ (Žyd 8, 8 ir 10).
64489 Senosios Sandoros metu Marijos misiją ruošė šventosios moterys. Pradžioje buvo Ieva; nepaisant jos neklusnumo, jai buvo pažadėta, kad jos palikuonis nugalės Piktąjį, ir kad ji bus visų gyvųjų motina. Dėl to pažado Sara pradėjo sūnų, būdama senyvo amžiaus. Priešingai visiems žmonių lūkesčiams, kad liktų ištikimas savo pažadams, Dievas pasirinkdavo tai, kas pasauliui atrodo silpna: Samuelio motiną Haną, Deborą, Rutą, Juditą, Esterą ir daugelį kitų moterų. Marija „užima pirmąją vietą tarp Viešpaties nuolankiųjų ir vargdienių, kurie viltingai iš jo tikisi ir sulaukia išganymo. Galiausiai su ja, prakilniąja Siono dukterimi, ilgai laukus pažado išsipildymo, ateina laikų pilnatvė ir prasideda nauja išganymo santvarka“.
1211093 Sakramentinėje ekonomijoje Šventoji Dvasia įgyvendina Senosios Sandoros įvaizdžius. Kadangi Kristaus Bažnyčia buvo „įstabiai parengta Izraelio tautos istorijos bei Senosios Sandoros“, tai Bažnyčios liturgija perima liturginius elementus iš Senosios Sandoros ir išsaugo juos kaip savo sudėtinę ir nepakeičiamą dalį: — skaito Senąjį Testamentą; — meldžiasi psalmėmis; — gyvai mini gelbinčius įvykius ir reikšmingus faktus, išsipildžiusius Kristaus slėpinyje (Pažadą ir Sandorą, Išėjimą ir Velykas, Karalystę ir Šventyklą, Tremtį ir Sugrįžimą).
9Plg . Pr 9, 9.
10Plg. Pr 10, 20–31.
11Plg. Apd 17, 26–27.
12Plg. Išm 10, 5.
13Plg. Pr 11, 4–6.
14Plg. Rom 1, 18–25.
15Plg. Lk 21, 24.
16Plg. Pr 14, 18.
17Plg.Žyd 7, 3.
18Plg. Gal 3, 8.
19Plg. Rom 11, 28.
20Plg. Jn 11, 52; 10, 16.
21Plg. Rom 11, 17–18. 24.
22Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 3: AAS 58 (1966) 818.
23Plg. Iš 19, 6.
24VI visuotinė malda, Didysis penktadienis, 13, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 250.
25Plg. Jonas Paulius II, Alloc. nella sinagoga durante l’incontro con la comunità Ebraica della Città di Roma (1986 balandžio 13), 4: Insegnamenti di Giovanni Paolo II IX/1, 1027.
26Plg. Iz 2, 2–4.
27Plg. Jer 31, 31–34; Žyd 10, 16.
28Plg. Ez 36.
29Plg. Iz 49, 5–6; 53, 11.
30Plg. Sof 2, 3.
31Plg. Lk 1, 38.
99Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 14: AAS 58 (1966) 825.