Ieškota: 539, 565, 600, 601, 602, 603, 604, 605, 713 Rasta: 9
539 Evangelistai nurodo to paslaptingo įvykio reikšmingą išganymui prasmę. Jėzus yra naujasis Adomas,397 likęs ištikimas, kai pirmasis pasidavė pagundai. Kristus tobulai įvykdo Izraelio pašaukimą: priešingai tiems, kurie kitados keturiasdešimt metų dykumoje įžūliai bandė Dievą,266 Jis pasirodė kaip Dievo Tarnas, be išlygų paklūstantis Dievo valiai. 385Tuo Jis nugali velnią – suriša galiūną, kad atimtų, ką jis pasiglemžęs.267 Jėzaus pergalė prieš gundytoją dykumoje yra įžanga į Jo kančios pergalę, į didžiausią Jo sūniškos meilės Tėvui klusnumą.609
565 Nuo pat savo viešojo gyvenimo pradžios, pradedant krikštu, Jėzus yra „Tarnas“, visiškai atsidavęs atpirkimo darbui, kurį užbaigs Jo kančios „krikštas“.
600 Dievui visi laiko momentai yra dabartis. Tad savo amžinąjį, „iš anksto nustatytą“ planą Jis sudarė įtraukdamas ir laisvą kiekvieno žmogaus atsaką į Jo malonę: „Taip. Šitame mieste iš tiesų susibūrė Erodas, Poncijus Pilotas su pagonimis ir Izraelio gentimis443 prieš tavo šventąjį tarną Jėzų, kurį tu patepei, kad įvykdytų, ką tavo galia ir valia buvo iš anksto nusprendusi“ (
601 Šis dieviškasis išganymo planas, pagal kurį turėjo žūti „teisusis Tarnas“,446 iš anksto buvo paskelbtas Raštuose kaip visuotinio atpirkimo, tai yra žmones iš nuodėmės vergijos išlaisvinusio atpirkimo, slėpinys.447 Šv. Paulius išpažįsta tikėjimą, kurį sakosi yra „gavęs, būtent:448 Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai“ (
602 Tad ir Petras galėjo taip išreikšti apaštališkąjį tikėjimą dieviškuoju išganymo planu: „Juk jūs žinote, kad esate atpirkti nuo niekingos iš protėvių paveldėtos elgsenos [...] brangiuoju krauju Kristaus, to Avinėlio be kliaudos ir dėmės. O jis buvo numatytas dar prieš pasaulio sukūrimą ir apreikštas laikų pabaigoje jums“ (
603 Jėzus nebuvo [Dievo] atstumtas, tarsi pats būtų nusidėjęs.457 Atvirkščiai, dėl atperkamosios meilės – kuri nuolat Jį vienijo su Tėvu458 – Jis taip prisiėmė mus, nuodėmėmis nuklydusius nuo Dievo, kad galėjo mūsų vardu ant kryžiaus sušukti: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (
604 211Atiduodamas savo Sūnų už mūsų nuodėmes, Dievas parodė, kad tai, ką Jis planuoja mūsų atžvilgiu, yra geranoriškos meilės sumanymas,2009 visai nepriklausomas nuo mūsų nuopelnų: 1825„Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (
605 Ta meilė nedaro jokių išimčių; Jėzus tai priminė užbaigdamas palyginimą apie paklydusią avelę: „Taip ir jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent vienas iš šitų mažutėlių“ (
713 Mesijo bruožai labiausiai atskleisti Viešpaties Tarno75 giesmėse. 601Tos giesmės nusako Jėzaus kančios prasmę ir nurodo, kokiu būdu Jis suteiks Šventąją Dvasią, kad atgaivintų daugelį: ne kaip nors išoriškai, bet pats priimdamas mūsišką „tarno išvaizdą“ (
539397 Velnio gundomas žmogus numarino savo širdyje pasitikėjimą Kūrėju ir, piktnaudžiaudamas laisve, nepakluso Dievo įsakymui. Tai ir buvo pirmoji žmogaus nuodėmė. Ir visos kitos nuodėmės esti neklusnumas Dievui ir nepasitikėjimas Jo gerumu.
539385 Dievas yra be galo geras, ir visi Jo darbai geri. Vis dėlto niekas neišvengia kančios ir gamtoje esančio blogio, kurie mums atrodo susiję su kūriniams būdingu ribotumu, ir ypač neišvengia klausimo apie moralinį blogį. Iš kur blogis? „Aš ieškojau, iš kur yra blogis, ir nebuvo išeities“, – sako šv. Augustinas ir skausmingai paties ieškotą išeitį atras tik sugrįžęs prie gyvojo Dievo; nes „nedorybės paslaptis“ (2 Tes 2, 7) paaiškėja tik maldingumo slėpinio nušviesta. Dieviškosios meilės apreiškimas Kristuje parodė ir blogio dydį, ir per kraštus besiliejantį malonės apstumą. Tad blogio kilmės klausimą turėtume nagrinėti tikėjimo akimis žvelgdami į Tą, kuris vienintelis jį nugalėjo.
539609 Perimdamas į savo žmogiškąją širdį Tėvo meilę žmonėms, Jėzus „parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1), nes „nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Taip kančioje ir mirtyje Jo žmogystė tapo laisvu ir tobulu Jo dieviškosios, žmonių išganymo trokštančios meilės įrankiu. Jis iš tikrųjų laisvai sutiko kentėti ir mirti iš meilės savo Tėvui ir žmonėms, kuriuos Tėvas nori išgelbėti: „Niekas neatima jos [gyvybės] iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu“ (Jn 10, 18). Taigi Dievo Sūnus visiškai laisvas ėjo į mirtį.
600312 Tad laikui bėgant galima pamatyti, kad Dievas savo visagale apvaizda gali savo kūrinių sąlygoto, netgi moralinio blogio padarinius paversti gėriu. Juozapas savo broliams tarė: „Ne jūs mane čia atsiuntėte, bet Dievas [...]. Nors jūs ir sumanėte man pikta, Dievas pakeitė tai į gera – leido išlaikyti daugelį žmonių“ (Pr 45, 8; 50, 20). Iš paties didžiausio kada nors padaryto moralinio blogio – Dievo Sūnaus atmetimo ir nužudymo, kurio priežastis buvo visų žmonių nuodėmės, – Dievas savo malonės apstumu išgavo visų didžiausią gėrį: Kristaus pašlovinimą ir mūsų atpirkimą. Tačiau blogis dėl to netampa gėriu.
601652 Kristaus prisikėlimas yra Senojo Testamento ir paties Jėzaus žemiškojo gyvenimo metu duotų pažadų įvykdymas. Posakis „kaip skelbė Raštai“ nurodo, kad su Kristaus prisikėlimu tie pranašavimai išsipildė.
601713 Mesijo bruožai labiausiai atskleisti Viešpaties Tarno giesmėse. Tos giesmės nusako Jėzaus kančios prasmę ir nurodo, kokiu būdu Jis suteiks Šventąją Dvasią, kad atgaivintų daugelį: ne kaip nors išoriškai, bet pats priimdamas mūsišką „tarno išvaizdą“ (Fil 2, 7). Prisiimdamas mūsų mirtį, Jis gali mums perduoti savo gyvybės Dvasią.
602400 Suiro jų pirmapradžio teisumo sąlygota darna; dvasinės sielos galios nustojo valdžiusios kūną; tarp vyro ir moters atsirado įtampa; jų santykius paženklino geismas ir troškimas valdyti. Darna su kūrinija sutriko: regimoji kūrinija tapo žmogui svetima ir priešiška. Dėl žmogaus kaltės kūrinija pateko pragaišties vergovėn. Pagaliau atsirado ir aiškiai nurodytasis neklusnumo padarinys: žmogus, iš žemės paimtas, į dulkę sugrįš. Mirtis įžengė į žmonijos istoriją.
602519 Visi Kristaus turtai „skirti kiekvienam žmogui ir yra mūsų visų savastis“. Nuo Įsikūnijimo „dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo“ ligi mirties „už mūsų nuodėmes“ (1 Kor 15, 3) ir Prisikėlimo „mums nuteisinti“ (Rom 4, 24) Kristus gyveno ne sau, bet mums. Dar ir dabar mes Jį „turime Užtarėją pas Tėvą“ (1 Jn 2, 1); „Jis amžinai gyvas, kad juos [tai yra mus] užtartų“ (Žyd 7, 25). Su visu tuo, ką Jis kartą visiems laikams dėl mūsų išgyveno ir iškentėjo, Jis nuolat stovi „prieš Dievo veidą“, kad „mus užtartų“ (Žyd 9, 24).
6032572 Kad Abraomo tikėjimas taptų visiškai grynas, iš jo, „kuris buvo gavęs pažadus“ (Žyd 11, 17), reikalaujama paaukoti Dievo jam duotą sūnų. Jo tikėjimas nesusvyruoja: „Dievas pats parūpins avį deginamajai aukai“ (Pr 22, 8); jis supranta, kad „Dievui įmanoma prikelti net mirusius“ (Žyd 11, 19). Taip tikinčiųjų tėvas tapo panašus į Dievą Tėvą, kuris nepagailės savo Sūnaus, bet atiduos Jį už mus visus. Malda padaro žmogų vėl panašų į Dievą ir leidžia dalyvauti daugelį išgelbinčio Dievo meilės galybėje.
604211 Dievo vardas „Aš Esu“ arba „Jis yra“ išreiškia Dievo ištikimybę. Nepaisydamas neištikimybės, slypinčios žmonių nuodėmėje, kuri užtraukia bausmę, Jis yra „lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos“ (Iš 34, 7). Dievas apreiškia, kad yra taip „apstus gailestingumo“ (Ef 2, 4), jog atiduos net savo Sūnų. Atiduodamas savo gyvybę, kad mus išvaduotų iš nuodėmės, Jėzus apreikš ir savo dieviškąjį vardą: „Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, suprasite, kad Aš Esu“ (Jn 8, 28).
6042009 Įvaikystė, per malonę daranti mus dieviškosios prigimties dalininkais, dėl mūsų neužsitarnauto Dievo teisumo gali mums suteikti tikrų nuopelnų. Tokia yra teisė per malonę, absoliuti meilės teisė, kuri mus daro Kristaus „bendraįpėdiniais“, vertais gauti „pažadėtąjį amžinojo gyvenimo palikimą“. Mūsų gerų darbų nuopelnai yra dieviškojo gerumo dovanos. „Pirma buvo duota malonė; dabar grąžinama skola. [...] Tavo nuopelnai yra Dievo dovanos.“
6041825 Kristus mirė už mus iš meilės, „kai dar buvome priešai“ (Rom 5, 10). Viešpats iš mūsų reikalauja mylėti taip, kaip mylėjo Jis, net savo priešus, tapti artimu pačiam tolimiausiam, mylėti vaikus ir vargšus kaip Jį patį. Šv. apaštalas Paulius neprilygstamai pavaizdavo meilę: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 4–7).
605402 Visi žmonės yra įtraukti į Adomo nuodėmę. Šv. Paulius tvirtina: „Vieno žmogaus neklusnumu daugelis [tai yra visi žmonės] tapo nusidėjėliais“ (Rom 5, 19): „Todėl kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom 5, 12). Nuodėmės ir mirties visuotinumui apaštalas priešpriešina išganymo Kristuje visuotinumą: „Kaip vieno žmogaus nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė pasmerkimą, taip vieno teisus darbas visiems laimėjo nuteisinimą, kad gyventų“ (Rom 5, 18).
605634 „Todėl ir buvo paskelbta Evangelija net mirusiems...“ (1 Pt 4, 6). Nužengimu į pragarus buvo pilnatviškai paskelbtas evangelinis išganymas. Tai paskutinis Jėzaus, kaip Mesijo, misijos tarpsnis, labai glaustas laiko požiūriu, tačiau be galo talpus savo realiu poveikiu, nes Jėzaus Atpirkimas apėmė visus visų laikų ir vietų žmones; juk visi išgelbėtieji tapo Atpirkimo dalininkais.
6052793 Pakrikštytieji negali melstis „mūsų“ Tėvui, neprimindami Jam visų žmonių, už kuriuos Jis yra atidavęs savo mylimąjį Sūnų. Dievo meilė neturi ribų, tokia pat turi būti mūsų malda. Malda „mūsų“ Tėvui mums atveria Kristuje Jo parodytos meilės užmojį: reikia melstis su visais žmonėmis ir už visus, kurie dar Jo nepažįsta, kad jie būtų suburti į vienybę. Tas dieviškas rūpinimasis visais žmonėmis ir visa kūrinija įkvėpdavo visus didžiuosius maldos žmones: jis turi suteikti meilės platybės ir mūsų maldai, kai drįstame tarti: Tėve „mūsų“.
713601 Šis dieviškasis išganymo planas, pagal kurį turėjo žūti „teisusis Tarnas“, iš anksto buvo paskelbtas Raštuose kaip visuotinio atpirkimo, tai yra žmones iš nuodėmės vergijos išlaisvinusio atpirkimo, slėpinys. Šv. Paulius išpažįsta tikėjimą, kurį sakosi yra „gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai“ (1 Kor 15, 3). Atperkamoji Jėzaus mirtis pirmiausia įgyvendino pranašystę apie kenčiantį Dievo Tarną. Pats Jėzus pateikė savo gyvenimo ir kančios prasmę kenčiančio Dievo Tarno šviesoje. Prisikėlęs Jis šitaip aiškino Raštus Emauso mokiniams, o vėliau ir patiems apaštalams.
266Plg. Ps 95, 10.
267Plg. Mk 3, 27.
443Plg. Ps 2, 1–2.
444Plg. Mt 26, 54; Jn 18, 36; 19, 11.
445Plg. Apd 3, 17–18.
446Plg. Iz 53, 11; Apd 3, 14.
447Plg. Iz 53, 11–12; Jn 8, 34–36.
448Plg. 1 Kor 15, 3.
449Plg. taip pat Apd 3, 18; 7, 52; 13, 29; 26, 22–23.
450Plg. Iz 53, 7–8 ir Apd 8, 32–35.
451Plg. Mt 20, 28.
452Plg. Lk 24, 25–27.
453Plg. Lk 24, 44–45.
454Plg. Rom 5, 12; 1 Kor 15, 56.
455Plg. Rom 8, 3.
456Plg. Fil 2, 7.
457Plg. Jn 8, 46.
458Plg. Jn 8, 29.
459Plg. Ps 22, 2.
460Plg. 1 Jn 4, 19.
461Plg. Rom 5, 18–19.
462Plg. 2 Kor 5, 15; 1 Jn 2, 2.
463Kjerzi susirinkimas (853 m.), De libero arbitrio hominis et de praedestinatione, canon 4: DS 624.
75Plg. Iz 42, 1–9; Mt 12, 18–21; Jn 1, 32–34, paskui Iz 49, 16; Mt 3, 17; Lk 2, 32, pagaliau Iz 50, 4–10 ir Iz 52, 13–15; 53, 12.