Paieškos rezultatai
Ieškota: 535, 536, 537, 556, 565, 608, 701, 1223, 1224, 1225, 1286 Rasta: 11
535 Viešasis Jėzaus gyvenimas prasidėjo,253 Jonui Jį pakrikštijus Jordane.254 719—720Jonas skelbė „atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti“ (
536 Jėzaus krikštas yra Jo sutikimas su kenčiančio tarno misija, tai jos pradžia.606 Jis leidžia laikyti save nusidėjėliu;258 Jis jau yra „Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (
537 1262Per Krikštą krikščionis sakramentiniu būdu supanašėja su Jėzumi, kuris krikšto metu išgyveno ir savo mirtį bei prisikėlimą; krikščionis turi dalyvauti šiame nuolankaus nusižeminimo ir atgailos slėpinyje, nužengti drauge su Jėzumi į vandenį, kad drauge su Juo būtų pakeltas, atgimti iš vandens ir Dvasios, kad Sūnuje taptų mylimu Tėvo sūnumi ir pradėtų „gyventi atnaujintą gyvenimą“ (
628Būkime drauge su Kristumi Krikštu palaidoti, kad drauge su Juo būtume prikelti; nuženkime su Juo, kad būtume su Juo išaukštinti; pakilkime su Juo, kad taip pat drauge su Juo būtume pašlovinti.263
Visa, kas atsitiko Kristui, padeda mums suprasti, kad ant mūsų, nuplautų Krikšto vandeniu, iš dangaus aukštybių nusileidžia Šventoji Dvasia, ir Dievo balsu pripažinti savais mes tampame Dievo vaikais.264
556 Prie viešojo gyvenimo slenksčio – Krikštas; prie Velykų slenksčio – Atsimainymas. Jėzaus krikštu „buvo paskelbtas mūsų pirmojo atgimimo slėpinys“ – mūsų Krikštas; Atsimainymas yra „antrojo atgimimo“ – mūsų pačių prisikėlimo – „sakramentas“.320 1003Jau dabar mes dalyvaujame Viešpaties prisikėlime per Šventąją Dvasią, kuri veikia Bažnyčios – Kristaus kūno – sakramentuose. Atsimainymas leidžia mums iš anksto paragauti Kristaus garbingo atėjimo, „kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną“ (
Petras to dar nebuvo supratęs, kai norėjo pasilikti su Kristumi ant kalno.321 Kristus tai atidės tau po mirties, Petrai. O dabar Jis tau sako: nuženk, kad vargtum šioje žemėje, kad tarnautum šioje žemėje, kad būtum joje paniekintas ir nukryžiuotas. Gyvenimas nužengė, kad būtų nužudytas; Duona nužengė, kad kęstų alkį; Kelias nužengė, kad keliaudamas pavargtų; Šaltinis nužengė, kad kęstų troškulį, – o tu atsisakai pavargti?322
565 Nuo pat savo viešojo gyvenimo pradžios, pradedant krikštu, Jėzus yra „Tarnas“, visiškai atsidavęs atpirkimo darbui, kurį užbaigs Jo kančios „krikštas“.
608 523Sutikęs pakrikštyti Jėzų drauge su nusidėjėliais,466 Jonas Krikštytojas Jame išvydo ir kitiems parodė Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę.467 Tuo jis pareiškė, kad Jėzus yra ir kenčiantis Dievo Tarnas, kuris, burnos nepravėręs, leidžiasi vedamas pjauti468 bei ant savo pečių neša daugelio nuodėmę,469 Velykų Avinėlis, Izraelio atpirkimo simbolis nuo pirmųjų Velykų.470 517Visas Kristaus gyvenimas patvirtina Jo misiją tarnauti ir savo gyvybę atiduoti kaip išpirką už daugelį.471
701 1219Balandis. Baigiantis tvanui (kurio simbolika siejama su Krikštu), Nojaus išleistas balandis sugrįžo su žalia alyvų medžio šakele snape, ir tai buvo ženklas, kad jau vėl galima gyventi žemėje.48 Kristui išbridus iš savojo krikšto vandens, Šventoji Dvasia it balandis sklendė žemyn ir nusileido ant Jo.49535 Šventoji Dvasia nusileidžia ir pasilieka nuplautose pakrikštytųjų širdyse. Kai kuriose bažnyčiose šventoji Eucharistijos atsarga yra laikoma metalinėse balandžio formos talpose (columbarium), įrengtose virš altoriaus. Šventąją Dvasią simbolizuojantis balandis yra krikščioniškosios ikonografijos tradicija.
1223 Visi Senosios Sandoros pirmavaizdžiai įgyvendinti Jėzuje Kristuje. Jis pradėjo savo viešąjį gyvenimą šv. Jono Krikštytojo pakrikštytas Jordane,16 o prisikėlęs pavedė tai daryti apaštalams: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (
1224 Mūsų Viešpats laisva valia priėmė nusidėjėliams skirtą šv. Jono krikštą norėdamas „atlikti visa, kas reikalinga teisumui“18.536 Šiuo poelgiu Jėzus parodė, kad Jis „apiplėšė pats save“19. Šventoji Dvasia, kuri plazdeno virš pirmosios kūrinijos vandenų, nusileido ant Kristaus, ženklindama naujosios kūrinijos pradžią, o Tėvas apreiškė Jėzų kaip savo mylimąjį Sūnų.20
1225 Savo Velykomis Kristus atvėrė visiems žmonėms Krikšto šaltinius. Jau apie savo kančią, kurios kentėti ėjo į Jeruzalę, Jis kalbėjo kaip apie „krikštą“, kuriuo turės būti krikštijamas.21 Kraujas ir vanduo, ištekėję iš perverto nukryžiuotojo Jėzaus šono,22766 yra naujojo gyvenimo sakramentų, Krikšto ir Eucharistijos, įvaizdžiai:23 nuo tada jau galima gimti „iš vandens ir Dvasios“, kad įeitum į Dievo karalystę (
Kaip būsi krikštijamas, pagalvok: iš kur Krikštas, jei ne iš Kristaus kryžiaus, ne iš Kristaus mirties. Visa paslaptis ta, kad Jis kentėjo už tave. Jame esi atpirktas. Jame esi išganytas.24
KBK nuorodos
535719 Jonas yra „daugiau negu pranašas“. Jame Šventoji Dvasia baigia „kalbėti per pranašus“. Jonas yra galutinis Eliju prasidėjusiose pranašų gretose. Jis skelbia priartėjusią Izraelio paguodą, jis yra ateinančio Guodėjo „balsas“. Kaip tą darys Tiesos Dvasia, taip ir „jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą“ (Jn 1, 7). Jono akivaizdoje Dvasia įvykdė tai, ką „tyrinėjo pranašai“ ir ko „geidžia [...] angelai“: „'Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia'. Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus. [...] 'Štai Dievo Avinėlis!'“ (Jn 1, 33–36).
535720 Pagaliau su Jonu Krikštytoju Šventoji Dvasia pradeda tai, ką buvo numačiusi įvykdyti su Kristumi ir Kristuje: atkurti žmogaus „panašumą“ į Dievą. Jono krikštas buvo atgailos krikštas, o krikštas iš vandens ir Dvasios bus naujas gimimas.
535701 Balandis. Baigiantis tvanui (kurio simbolika siejama su Krikštu), Nojaus išleistas balandis sugrįžo su žalia alyvų medžio šakele snape, ir tai buvo ženklas, kad jau vėl galima gyventi žemėje. Kristui išbridus iš savojo krikšto vandens, Šventoji Dvasia it balandis sklendė žemyn ir nusileido ant Jo. Šventoji Dvasia nusileidžia ir pasilieka nuplautose pakrikštytųjų širdyse. Kai kuriose bažnyčiose šventoji Eucharistijos atsarga yra laikoma metalinėse balandžio formos talpose (columbarium), įrengtose virš altoriaus. Šventąją Dvasią simbolizuojantis balandis yra krikščioniškosios ikonografijos tradicija.
535438 Mesijinis Jėzaus pašventinimas liudija Jo dieviškąją misiją: „Juk Kristaus vardu suprantamas ir tas, kuris patepė, ir tas, kuris buvo pateptas, ir pats patepimas. O patepė Tėvas, pateptas buvo Sūnus; pateptas Dvasioje, kuri pati yra Patepimas.“ Kristaus amžinasis mesijinis pašventinimas buvo apreikštas Jo žemiškojo gyvenimo metu, Jonui Jį krikštijant, kai „Dievas jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe“ (Apd 10, 38), „kad jis būtų apreikštas Izraeliui“ (Jn 1, 31) kaip jo Mesijas. Jo darbai ir žodžiai leis Jį pažinti kaip „Dievo Šventąjį“.
536606 Dievo Sūnus, nužengęs iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios Tėvo, kuris Jį siuntė, „ateidamas į pasaulį, byloja: [...] štai ateinu [...] vykdyti Tavo, o Dieve, valios! [...] Dėlei tos valios esame Jėzaus Kristaus kūno atnašavimu vieną kartą pašventinti visiems laikams“ (Žyd 10, 5–10). Nuo pat pirmosios savo Įsikūnijimo akimirkos Sūnus įsitraukia į dieviškojo išganymo planą savo atperkamąja misija: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą“ (Jn 4, 34). Jėzaus auka „už viso pasaulio nuodėmes“ (1 Jn 2, 2) reiškia Jo meilės bendrumą su Tėvu: „Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę“ (Jn 10, 17). „Pasaulis privalo pažinti, jog aš myliu Tėvą ir taip darau, kaip jis yra man įsakęs“ (Jn 14, 31).
5361224 Mūsų Viešpats laisva valia priėmė nusidėjėliams skirtą šv. Jono krikštą norėdamas „atlikti visa, kas reikalinga teisumui“. Šiuo poelgiu Jėzus parodė, kad Jis „apiplėšė pats save“. Šventoji Dvasia, kuri plazdeno virš pirmosios kūrinijos vandenų, nusileido ant Kristaus, ženklindama naujosios kūrinijos pradžią, o Tėvas apreiškė Jėzų kaip savo mylimąjį Sūnų.
536444 Dviem iškilmingais – Kristaus Krikšto ir Atsimainymo – momentais Evangelijos perduoda Tėvo žodžius, kuriais Kristus vadinamas Jo „mylimuoju Sūnumi“. Jėzus pats save vadina viengimiu Dievo Sūnumi ir tuo titulu patvirtina savo preegzistenciją. Jis reikalauja tikėti į „viengimį Dievo Sūnų“ (Jn 3, 18). Šis krikščionių išpažinimas nuaidėjo jau priešais nukryžiuotąjį Jėzų stovinčio šimtininko šūksnyje: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“ (Mk 15, 39). Tik Velykų slėpinyje tikintysis gali tikrai suvokti, ką reiškia „Dievo Sūnus“.
536727 Visa Sūnaus ir Šventosios Dvasios misija, laikų pilnatvei atėjus, yra tai, kad Sūnus nuo pat savo Įsikūnijimo yra Tėvo Dvasios pateptas: Jėzus yra Kristus, Mesijas. Visą antrąjį Tikėjimo simbolio straipsnį reikia skaityti neišleidžiant to iš akių. Visa Kristaus veikla yra bendra Sūnaus ir Šventosios Dvasios misija. Čia bus minima tik tai, kas siejasi su Jėzaus pažadėta ir Jo, pašlovintojo Viešpaties, padovanota Šventąja Dvasia.
536739 Kadangi Šventoji Dvasia yra Kristaus Patepimas, tai Kristus, kūno Galva, Ją išlieja savo nariuose, kad juos maitintų, gydytų, derintų jų tarpusavio sąveiką, gaivintų, siųstų liudyti, įtrauktų į savo paties auką Tėvui ir į užtarimą už visą pasaulį. Juk per Bažnyčios sakramentus Kristus perduoda savo mistinio kūno nariams Šventąją Dvasią Pašventintoją (tai bus antrosios Katekizmo dalies tema).
5371262 Įvairius Krikšto padarinius ženklina regimi sakramento apeigų elementai. Panardinimas į vandenį simbolizuoja mirtį ir apvalymą, o drauge atgimimą ir atsinaujinimą. Du pagrindiniai Krikšto padariniai yra apvalymas nuo nuodėmių ir naujas gimimas Šventojoje Dvasioje.
537628 Pirminis ir labai ryškus krikšto ženklas yra panardinimas į vandenį; juo vaizduojamas krikščionio nužengimas į kapą, nes krikščionis miršta nuodėmei drauge su Kristumi, kad laimėtų atnaujintą gyvenimą. „Krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4).
5561003 Krikštu suvienyti su Kristumi, tikintieji jau realiai dalyvauja dangiškame prikeltojo Kristaus gyvenime, tačiau šis „gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve“ (Kol 3, 3). Dievas mus „prikėlė ir pasodino danguje su Kristumi Jėzumi“ (Ef 2, 6). Maitinami Jo Kūnu Eucharistijoje, mes jau priklausome Kristaus Kūnui. Kai prisikelsime paskutiniąją dieną, mes taip pat su Juo pasirodysime šlovingi (plg. Kol 3, 4).
608523 Šventasis Jonas Krikštytojas yra tiesioginis Viešpaties pirmtakas, siųstas taisyti Jam kelio. „Vadinamas Aukščiausiojo pranašu“ (Lk 1, 76), jis yra daugiau negu pranašas ir paskutinis iš pranašų; nuo jo prasideda Evangelija; dar savo motinos įsčiose jis sveikina ateinantį Kristų ir džiaugiasi, būdamas „sužadėtinio bičiulis“ (Jn 3, 29), vadina Jį Dievo Avinėliu, „kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29). Atėjęs „su Elijo dvasia ir galybe“ (Lk 1, 17) pirma Jėzaus, liudija Jį savo pamokslais, atsivertimo krikštu ir pagaliau kankinio mirtimi.
608517 Visas Kristaus gyvenimas yra Atpirkimo slėpinys. Pirmiausia mus atpirko ant kryžiaus pralietas kraujas, tačiau šis slėpinys veikia visame Kristaus gyvenime: jau pačiame Įsikūnijime, kai, tapęs beturčiu, Jis mus praturtino savo neturtu; paslėptajame gyvenime, kai Jo klusnumas atitaisė mūsų neklusnumą; klausytojus apvalančiuose žodžiuose; pagydymuose ir demonų išvarymuose, kuriais „Jis pasiėmė mūsų negales, sau užsikrovė mūsų ligas“ (Mt 8, 17); Prisikėlime, kuriuo mus nuteisino.
7011219 Išganymo per Krikštą pirmavaizdį Bažnyčia matė Nojaus arkoje, „kuria nedaugelis, tai yra aštuoni asmenys, buvo išgelbėti vandeniu“ (1 Pt 3, 20): Tu mūsų atgimimo Krikštą pavaizdavai ir tvano vandeniu, kai tas pats gaivalas turėjo sunaikinti nuodėmes ir duoti pradžią dorybėms.
701535 Viešasis Jėzaus gyvenimas prasidėjo, Jonui Jį pakrikštijus Jordane. Jonas skelbė „atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti“ (Lk 3, 3). Minios nusidėjėlių, muitininkų ir karių, fariziejų ir sadukiejų, parsidavinėjančių moterų ėjo pas jį krikštytis. „Tuomet Jėzus atėjo.“ Krikštytojas dar dvejoja, Jėzus primygtinai reikalauja ir priima krikštą. Šventoji Dvasia tarsi balandis nusileidžia ant Jėzaus, o balsas iš dangaus prabyla: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus“ (Mt 3, 13–17). Tai Jėzaus, kaip Izraelio Mesijo ir Dievo Sūnaus, apreiškimas („Epifanija“).
1223232 Krikščionys yra krikštijami „vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19). Prieš tai jie būna atsakę: „Tikiu“ į trilypį klausimą, ar jie tiki į Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią: „Visų krikščionių tikėjimas remiasi Trejybe.“
1224536 Jėzaus krikštas yra Jo sutikimas su kenčiančio tarno misija, tai jos pradžia. Jis leidžia laikyti save nusidėjėliu; Jis jau yra „Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29); Jis jau regi savo kruvinos mirties „krikštą“. Jis jau ateina „atlikti visa, kas reikalinga teisumui“ (Mt 3, 15), tai yra visiškai pasiduoda Tėvo valiai su meile sutikdamas priimti mirties krikštą mūsų nuodėmėms atleisti. Į šį sutikimą atsiliepia balsas Tėvo, kuris gėrisi savo Sūnumi. O Dvasia, kurios pilnatvė yra Jėzuje nuo pat Jo prasidėjimo, „pasiliko virš jo“. Jis taps Jos versme visai žmonijai. Jo krikšto metu „atsivėrė dangus“ (Mt 3, 16), kurį buvo užvėrusi Adomo nuodėmė, o Jėzaus ir Šventosios Dvasios nusileidimu vandenys tapo pašventinti; tai buvo naujosios kūrinijos pradžia.
1225766 Tačiau Bažnyčia pirmiausia gimė iš visiško Kristaus atsidavimo mūsų išganymui, pradėto įsteigiant Eucharistiją ir užbaigto ant kryžiaus. Bažnyčios „pradžios ir plėtros ženklas buvo kraujas ir vanduo, ištekėję iš nukryžiuotojo Jėzaus šono“. „Juk iš užmigusio ant kryžiaus Kristaus šono kilo nuostabus visos Bažnyčios sakramentas.“ Kaip Ieva buvo padaryta iš užmigusio Adomo šonkaulio, taip Bažnyčia gimė iš nukryžiuotojo Kristaus pervertos širdies.
KBK išnašos
253Plg. Lk 3, 23.
254Plg. Apd 1, 22.
255Plg. Lk 3, 10–14.
256Plg. Mt 3, 7.
257Plg. Mt 21, 32.
258Plg. Iz 53, 12.
259Plg. Mk 10, 38; Lk 12, 50.
260Plg. Mt 26, 39.
261Plg. Lk 3, 22; Iz 42, 1.
262Plg. Jn 1, 32–33; Iz 11, 2.
320Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae 3, q. 45, a. 4, ad 2, ed. Leon. 11, 433.
321Plg. Lk 9, 33.
322Šv. Augustinas, Sermo 78, 6: PL 38, 492–493.
466Plg. Lk 3, 21; Mt 3, 14–15.
467Plg. Jn 1, 29. 36.
468Plg. Iz 53, 7; Jer 11, 19.
469Plg. Iz 53, 12.
470Plg. Iš 12, 3–14; Jn 19, 36; 1 Kor 5, 7.
471Plg. Mk 10, 45.
48Plg. Pr 8, 8–12.
49Plg. Mt 3, 16 ir pan. tekstus.
16Plg. Mt 3, 13.
17Plg. Mk 16, 15–16.
18Plg. Mt 3, 15.
19Plg. Fil 2, 7.
20Plg. Mt 3, 16–17.
21Plg. Mk 10, 38; Lk 12, 50.
22Plg. Jn 19, 34.
23Plg. 1 Jn 5, 6–8.
24Šv. Ambraziejus, De sacramentis 2, 2, 6: CSEL 73, 27–28 (PL 16, 425–426).
Kraunama...