Paieškos rezultatai
Ieškota: 529, 583, 695 Rasta: 3
529 583Jėzaus paaukojimu Šventykloje242 Jis parodomas kaip Viešpačiui priklausantis Pirmagimis.243 Simeono ir Onos asmenyse visas laukimu gyvenantis Izraelis ateina susitikti su savo Gelbėtoju (taip šį įvykį vadina Bizantijos tradicija). 439Jėzus yra atpažįstamas kaip ilgai lauktasis Mesijas, „šviesa pagonims apšviesti“ ir „Izraelio tautos garbė“, bet drauge ir „prieštaravimo ženklas“. Marijai pranašaujamas skausmo kalavijas žada kitą, kryžiaus auką, tobulą ir vienintelę,614 kuri suteiks išganymą, Dievo parengtą „visų tautų akivaizdoje“.
583 Jėzus, kaip ir Pranašai iki Jo, Jeruzalės šventyklą labai gerbė.529 Jį ten buvo nunešę Juozapas ir Marija, praėjus keturiasdešimčiai dienų po Jo gimimo.377534 Dvylikos metų Jis nutarė likti Šventykloje, kad primintų savo tėvams, jog turi būti savo Tėvo reikaluose.378 Paslėptojo gyvenimo metu Jis kasmet nuvykdavo į ją bent Velykų šventėms;379 pats viešasis veikimas buvo valdomas Jo kelionių į Jeruzalę per didžiąsias žydų šventes ritmo.380
695 1293Patepimas. Patepimo aliejumi simbolis irgi yra Šventosios Dvasios ženklas, tapęs net jos sinonimu.19 Įvedant į krikščioniškąjį gyvenimą, jis yra sakramentinis Sutvirtinimo ženklas, Rytų Bažnyčiose kaip tik vadinamas „Patepimu krizma“. Tačiau, norint suvokti visą jo reikšmingumą, reikia grįžti prie Šventosios Dvasios įvykdyto pirmojo – Jėzaus – patepimo.436 Kristus (hebrajiškai „Mesijas“) reiškia Dievo Dvasios pateptąjį. Senojoje Sandoroje20 buvo Viešpaties „pateptųjų“, ypač karalius Dovydas.21 Tačiau Jėzus yra vienintelis toks Dievo Pateptasis: Sūnaus prisiimta žmogiškoji prigimtis yra visa „Šventosios Dvasios patepta“. Jėzus yra tapęs „Kristumi“ per Šventąją Dvasią.22 Mergelė Marija pradeda Kristų iš Šventosios Dvasios, kuri per angelą praneša, kad Jis nuo pat gimimo23 bus Kristus, ir paragina Simeoną ateiti į Šventyklą, kad pamatytų Viešpaties Mesiją;24 Jėzus yra kupinas Šventosios Dvasios,251504 ir galia, sklindanti iš gydančio ir gelbinčio Kristaus, yra Jos.26 Pagaliau Ji prikelia Jėzų iš numirusių.27 Tad savo nugalėjusioje mirtį žmogystėje28 visas tapęs „Kristumi“, Jėzus gausiai išlieja Šventąją Dvasią, kol „šventieji“, susivieniję su Dievo Sūnaus žmogyste, taps „tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“ (
KBK nuorodos
529583 Jėzus, kaip ir Pranašai iki Jo, Jeruzalės šventyklą labai gerbė. Jį ten buvo nunešę Juozapas ir Marija, praėjus keturiasdešimčiai dienų po Jo gimimo. Dvylikos metų Jis nutarė likti Šventykloje, kad primintų savo tėvams, jog turi būti savo Tėvo reikaluose. Paslėptojo gyvenimo metu Jis kasmet nuvykdavo į ją bent Velykų šventėms; pats viešasis veikimas buvo valdomas Jo kelionių į Jeruzalę per didžiąsias žydų šventes ritmo.
529439 Daugelis žydų, net kai kurie pagonys, besidalijantys su jais ta pačia viltimi, atpažino Jėzuje pagrindinius „Dovydo sūnaus“, Dievo pažadėto Izraeliui Mesijo, bruožus. Jėzus su Mesijo titulu, į kurį turėjo teisę, sutiko, tačiau sutiko ne visiškai, nes dalis to meto žmonių Mesiją suprato per daug žmogiškai, iš esmės politiškai.
529614 Ta Kristaus auka yra vienkartinė, ji užbaigia ir pranoksta visas aukas. Pirmiausia tai yra paties Dievo Tėvo dovana: Tėvas atiduoda savo Sūnų, kad mus sutaikintų su savimi. Drauge tai yra auka žmogumi tapusio Dievo Sūnaus, kuris laisva valia ir iš meilės paaukoja savo gyvybę Tėvui per Šventąją Dvasią, kad išpirktų mūsų neklusnumą.
583529 Jėzaus paaukojimu Šventykloje Jis parodomas kaip Viešpačiui priklausantis Pirmagimis. Simeono ir Onos asmenyse visas laukimu gyvenantis Izraelis ateina susitikti su savo Gelbėtoju (taip šį įvykį vadina Bizantijos tradicija). Jėzus yra atpažįstamas kaip ilgai lauktasis Mesijas, „šviesa pagonims apšviesti“ ir „Izraelio tautos garbė“, bet drauge ir „prieštaravimo ženklas“. Marijai pranašaujamas skausmo kalavijas žada kitą, kryžiaus auką, tobulą ir vienintelę, kuri suteiks išganymą, Dievo parengtą „visų tautų akivaizdoje“.
583534 Jėzaus atradimas Šventykloje yra vienintelis įvykis, kuris nutraukia Evangelijos tylą apie Jėzaus paslėptojo gyvenimo metus. Jėzus čia leidžia pažvelgti į Jo visiško pasiaukojimo slėpinį, susijusį su Jo, kaip Dievo Sūnaus, misija: „Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ Marija ir Juozapas „nesuprato Jo žodžių“, bet priėmė juos tikėjimu, o Marija „laikė visus įvykius savo širdyje“ per tuos visus metus, kurie Jėzų buvo paslėpę įprastinio gyvenimo tyloje.
6951293 Šio sakramento apeigose svarbiausi du dalykai: patepimo ženklas ir tai, ką patepimas palieka bei įspaudžia, būtent, dvasinis anstpaudas. Patepimas biblinėje ir antikinėje simbolikoje turi daug prasmių: aliejus yra gausumo ir džiaugsmo ženklas, jis nuvalo (prieš prausiantis ir nusiprausus) ir daro kūną miklų (juo tepasi atletai ir imtynininkai); jis yra gydymo ženklas, nes malšina mėlynių ir žaizdų skausmą; pateptasis spindi grožiu, sveikata ir jėga.
695436 Kristus yra hebrajiško žodžio „Mesijas“, reiškiančio „pateptąjį“, graikiškas vertimas. Jis tampa tikriniu Jėzaus vardu todėl, kad išreiškia dieviškąją misiją, kurią Jėzus tobulai įvykdo. Izraelyje Dievo vardu būdavo patepami asmenys, pašventinami Jo patikėtai misijai atlikti. Tai būdavo karaliai, kunigai ir retais atvejais pranašai. Ypatingas atvejis turėjo būti patepimas Mesijo, kurį Dievas siųs galutinai įtvirtinti Jo karalystės. Mesijas turėjo būti pateptas Viešpaties Dvasia kaip karalius ir kunigas, o drauge ir pranašas. Jėzus įvykdė mesijinius Izraelio lūkesčius trilype – kunigo, pranašo ir karaliaus – tarnyste.
6951504 Jėzus dažnai reikalauja, kad ligoniai tikėtų. Gydydamas Jis naudojasi ženklais: paliečia seilėmis ir uždeda rankas, patepa purvu ir liepia nusiplauti. Ligoniai stengėsi Jį paliesti, „nes iš jo ėjo galia ir visus gydė“ (Lk 6, 19). Taip ir sakramentuose Kristus ir toliau mus „paliečia“, kad išgydytų.
695794 Jis rūpinasi mūsų augimu: kad galėtume augti stiebdamiesi iki Jo, mūsų Galvos, Kristus savo Kūną – Bažnyčią aprūpina dovanomis ir tarnybomis, kuriomis padedame vieni kitiems išganymo kelyje.
KBK išnašos
242Plg. Lk 2, 22–39.
243Plg. Iš 13, 12–13.
377Plg. Lk 2, 22–39.
378Plg. Lk 2, 46–49.
379Plg. Lk 2, 41.
380Plg. Jn 2, 13–14; 5, 1. 14; 7, 1. 10.14; 8, 2; 10, 22–23.
19Plg. 1 Jn 2, 20. 27; 2 Kor 1, 21.
20Plg. Iš 30, 22–32.
21Plg. 1 Sam 16, 13.
22Plg. Lk 4, 18–19; Iz 61, 1.
23Plg. Lk 2, 11.
24Plg. Lk 2, 26–27 .
25Plg. Lk 4, 1.
26Plg. Lk 6, 19; 8, 46.
27Plg. Rom 1, 4; 8, 11.
28Plg. Apd 2, 36.
29Šv. Augustinas, Sermo 341, 1, 1: PL 39, 1493; Ibid. 9, 11: PL 39, 1499.
Kraunama...