Paieškos rezultatai

523712 Esminiai laukiamo Mesijo bruožai ėmė ryškėti pranašystėse apie Emanuelį (kai „Izaijas [...] regėjo jo [Kristaus] šlovę“: Jn 12, 41), ypač Iz 11, 1–2: Iš Išajo [Jesės] kelmo išaugs atžala, iš jo šaknies pražys pumpuras. Ant jo ilsėsis VIEŠPATIES Dvasia: dvasia išminties ir įžvalgos, dvasia patarimo ir narsumo, dvasia pažinimo ir Viešpaties baimės.

KBK 712 kontekstas

523713 Mesijo bruožai labiausiai atskleisti Viešpaties Tarno giesmėse. Tos giesmės nusako Jėzaus kančios prasmę ir nurodo, kokiu būdu Jis suteiks Šventąją Dvasią, kad atgaivintų daugelį: ne kaip nors išoriškai, bet pats priimdamas mūsišką „tarno išvaizdą“ (Fil 2, 7). Prisiimdamas mūsų mirtį, Jis gali mums perduoti savo gyvybės Dvasią.

KBK 713 kontekstas

523714 Todėl Kristus pradeda skelbti Gerąją Naujieną, taikydamas sau šį Izaijo posmą (Lk 4, 18–19): Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau Gerąją Naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų.

KBK 714 kontekstas

523715 Pranašų tekstai apie tiesioginį Šventosios Dvasios atsiuntimą yra pranašavimai, kuriuose Dievas, pabrėždamas „meilę ir ištikimybę“, kalba savo tautos širdžiai pažadų kalba; Sekminių rytmetį Petras skelbs juos esant ištesėtus. Anot tų pažadų, „paskutinėmis dienomis“ Viešpaties Dvasia atnaujins žmonių širdis įrėždama į jas naują Įstatymą; Ji suburs ir sutaikins išsklaidytas ir atskirtas tautas; Ji perkeis pirmąją kūriniją, ir Dievas Joje gyvens taikoje su žmonėmis.

KBK 715 kontekstas

523716 Pažadų laikais, slaptingai rengdama Kristaus atėjimui, Šventoji Dvasia galingai veikia „vargdienių“ tautą, nuolankiuosius ir romiuosius, visiškai atsidavusius slėpiningiems savojo Dievo planams, tuos, kurie laukia ne žmonių, o Mesijo teisingumo. Tai Šventosios Dvasios išgrynintos ir apšviestos jų širdys pragysta psalmėmis. Tuose vargdieniuose Dvasia rengia Viešpačiui „tobulą tautą“.

KBK 716 kontekstas

523717 „Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas“ (Jn 1, 6). „Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios“ (Lk 1, 15), kurią jis gaus per patį Kristų, Mergelės Marijos neseniai pradėtą iš Šventosios Dvasios. Tad Marijos apsilankymu pas Elzbietą pats Dievas „aplankė savo tautą“.

KBK 717 kontekstas

523718 Jonas yra „Elijas, kuris turi ateiti“: Dvasios ugnis žėri jame, ir Jos raginamas jis „žengs pirma“ [kaip „pirmtakas“] ateinančio Viešpaties. Per pirmtaką Joną Šventoji Dvasia baigia rengti „Viešpačiui tobulą tautą“ (Lk 1, 17).

KBK 718 kontekstas

523719 Jonas yra „daugiau negu pranašas“. Jame Šventoji Dvasia baigia „kalbėti per pranašus“. Jonas yra galutinis Eliju prasidėjusiose pranašų gretose. Jis skelbia priartėjusią Izraelio paguodą, jis yra ateinančio Guodėjo „balsas“. Kaip tą darys Tiesos Dvasia, taip ir „jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą“ (Jn 1, 7). Jono akivaizdoje Dvasia įvykdė tai, ką „tyrinėjo pranašai“ ir ko „geidžia [...] angelai“: „'Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia'. Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus. [...] 'Štai Dievo Avinėlis!'“ (Jn 1, 33–36).

KBK 719 kontekstas

523720 Pagaliau su Jonu Krikštytoju Šventoji Dvasia pradeda tai, ką buvo numačiusi įvykdyti su Kristumi ir Kristuje: atkurti žmogaus „panašumą“ į Dievą. Jono krikštas buvo atgailos krikštas, o krikštas iš vandens ir Dvasios bus naujas gimimas.

KBK 720 kontekstas

717523 Šventasis Jonas Krikštytojas yra tiesioginis Viešpaties pirmtakas, siųstas taisyti Jam kelio. „Vadinamas Aukščiausiojo pranašu“ (Lk 1, 76), jis yra daugiau negu pranašas ir paskutinis iš pranašų; nuo jo prasideda Evangelija; dar savo motinos įsčiose jis sveikina ateinantį Kristų ir džiaugiasi, būdamas „sužadėtinio bičiulis“ (Jn 3, 29), vadina Jį Dievo Avinėliu, „kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29). Atėjęs „su Elijo dvasia ir galybe“ (Lk 1, 17) pirma Jėzaus, liudija Jį savo pamokslais, atsivertimo krikštu ir pagaliau kankinio mirtimi.

KBK 523 kontekstas

718696 Ugnis. Vanduo žymi Šventojoje Dvasioje duoto gyvenimo gimimą ir vaisingumą, o ugnis simbolizuoja Šventosios Dvasios veikimo galią perkeisti. Pranašas Elijas, kuris „pakilo [...] lyg ugnis, jo žodis buvo lyg liepsnojanti krosnis“ (Sir 48, 1), savo malda pritraukė ugnį iš dangaus sudeginti aukai ant Karmelio kalno; tai įvaizdis Šventosios Dvasios ugnies, perkeičiančios visa, ką Ji paliečia. Jonas Krikštytojas, kuris „su Elijo dvasia ir galybe žengs pirma Viešpaties“ (Lk 1, 17), skelbė Kristų kaip tą, kuris „krikštys Šventąja Dvasia ir ugnimi“ (Lk 3, 16), tąja Dvasia, apie kurią Jėzus sakys: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“ (Lk 12, 49). „Tarsi ugnies liežuviai“ Šventoji Dvasia nusileido ant mokinių Sekminių rytmetį, ir jie „pasidarė pilni Šventosios Dvasios“. Dvasinė tradicija tą ugnies simboliką išlaikys kaip vieną išraiškingiausių Šventosios Dvasios veikimo alegorijų: „Negesinkite Dvasios!“ (1 Tes 5, 19).

KBK 696 kontekstas

7192684 Per Bažnyčių istoriją šventųjų bendrystėje išsirutuliojo įvairios dvasingumo formos. Dievo meilę žmonėms liudijančio asmens charizma gali būti perduota kaip Elijo „dvasia“ Elišai ir Jonui Krikštytojui, kad ir mokiniai būtų tos dvasios dalininkai. Dvasingumas taip pat yra įvairių liturginių ir teologinių srovių santaka ir liudija tikėjimo įkultūrinimą atitinkamoje žmonių aplinkoje ir jų istorijoje. Krikščioniškojo dvasingumo formos įsitraukia į gyvąją maldos tradiciją ir tampa būtinu vadovu tikintiesiems. Savo turtinga įvairove jos atspindi gryną ir vienintelę Šventosios Dvasios šviesą. „Dvasia tikrai yra šventųjų vieta, o šventasis – sava Dvasios vieta, nes jis pasiaukoja gyventi su Dievu ir yra vadinamas Dvasios šventove.“

KBK 2684 kontekstas

719536 Jėzaus krikštas yra Jo sutikimas su kenčiančio tarno misija, tai jos pradžia. Jis leidžia laikyti save nusidėjėliu; Jis jau yra „Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29); Jis jau regi savo kruvinos mirties „krikštą“. Jis jau ateina „atlikti visa, kas reikalinga teisumui“ (Mt 3, 15), tai yra visiškai pasiduoda Tėvo valiai su meile sutikdamas priimti mirties krikštą mūsų nuodėmėms atleisti. Į šį sutikimą atsiliepia balsas Tėvo, kuris gėrisi savo Sūnumi. O Dvasia, kurios pilnatvė yra Jėzuje nuo pat Jo prasidėjimo, „pasiliko virš jo“. Jis taps Jos versme visai žmonijai. Jo krikšto metu „atsivėrė dangus“ (Mt 3, 16), kurį buvo užvėrusi Adomo nuodėmė, o Jėzaus ir Šventosios Dvasios nusileidimu vandenys tapo pašventinti; tai buvo naujosios kūrinijos pradžia.

KBK 536 kontekstas

720535 Viešasis Jėzaus gyvenimas prasidėjo, Jonui Jį pakrikštijus Jordane. Jonas skelbė „atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti“ (Lk 3, 3). Minios nusidėjėlių, muitininkų ir karių, fariziejų ir sadukiejų, parsidavinėjančių moterų ėjo pas jį krikštytis. „Tuomet Jėzus atėjo.“ Krikštytojas dar dvejoja, Jėzus primygtinai reikalauja ir priima krikštą. Šventoji Dvasia tarsi balandis nusileidžia ant Jėzaus, o balsas iš dangaus prabyla: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus“ (Mt 3, 13–17). Tai Jėzaus, kaip Izraelio Mesijo ir Dievo Sūnaus, apreiškimas („Epifanija“).

KBK 535 kontekstas