Paieškos rezultatai

519793 Jis mus vienija su savo Velykomis: visi nariai turi stengtis tapti panašūs į Jį, kol juose „išryškės Kristaus atvaizdas“ (Gal 4, 19). „Todėl mes esame įtraukiami į jo gyvenimo slėpinius, [...] esame jo, nelyginant kūnas – galvos, kančios dalininkai, drauge su juo kenčiame, kad drauge dalytumės ir garbe.“

KBK 793 kontekstas

519602 Tad ir Petras galėjo taip išreikšti apaštališkąjį tikėjimą dieviškuoju išganymo planu: „Juk jūs žinote, kad esate atpirkti nuo niekingos iš protėvių paveldėtos elgsenos [...] brangiuoju krauju Kristaus, to Avinėlio be kliaudos ir dėmės. O jis buvo numatytas dar prieš pasaulio sukūrimą ir apreikštas laikų pabaigoje jums“ (1 Pt 1, 18–20). Žmonių nuodėmės, padarytos po pirmapradės kaltės, baudžiamos mirtimi. Siųsdamas savo Sūnų tarno pavidalu, nupuolusios ir dėl nuodėmės mirčiai nuskirtos žmogystės pavidalu, Dievas „Tą, kuris nepažino nuodėmės, [...] dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu“ (2 Kor 5, 21).

KBK 602 kontekstas

5191085 Bažnyčios liturgijoje Kristus pirmiausia žymi ir sudabartina savo Velykų slėpinį. Žemiškojo gyvenimo metu Jėzus jį skelbė mokydamas žmones ir savo veiksmais užbėgo jam už akių. Jo valandai atėjus, Jis išgyvena vienintelį istorijoje įvykį, kuris nebepraeina: Jėzus miršta, būna palaidotas, keliasi iš numirusių ir sėda Tėvo dešinėje „vieną kartą visiems laikams“ (Rom 6, 10; Žyd 7, 27; 9, 12). Tai tikras mūsų istorijoje nutikęs įvykis, tačiau jis sykiu ir nepakartojamas: visi kiti istorijos įvykiai vienąkart įvyksta, praeina ir nugrimzta praeitin. Kristaus Velykų slėpinys, atvirkščiai, negali likti vien tik praeityje, nes savo mirtimi Jis sunaikino mirtį, o visa, kas yra Kristus, visa, ką Jis yra padaręs ir iškentėjęs už visus žmones, dalyvauja Dievo amžinybėje ir dėl to pranoksta visokį laiką, visada esti dabar. Kryžiaus ir Prisikėlimo įvykis išlieka ir visa traukia į gyvenimą.

KBK 1085 kontekstas

6621545 Atperkamoji Kristaus auka yra viena, paaukota kartą visiems laikams, tačiau sudabartinama eucharistinėje Bažnyčios aukoje. Tokia pat viena yra ir Kristaus kunigystė: ją sudabartina Dievo tarnų kunigystė, nepažeisdama Kristaus kunigystės vienatinumo: „Kristus yra vienintelis tikras kunigas, kiti yra tik Jo tarnai.“

KBK 1545 kontekstas

6621137 Bažnyčios liturgijoje skaitomas Apreiškimas šv. Jonui pirmiausia mus nukelia į dangų, kuriame stovi sostas, o soste sėdi „Viešpats [Dievas]“ (Iz 6, 1). Paskui matomas Avinėlis, „tarytum užmuštas“ (Apr 5, 6): tai nukryžiuotas ir prisikėlęs Kristus, vienintelis tikrosios Šventyklos Vyriausiasis Kunigas, Tas, „kuris aukoja ir yra aukojamas, kuris apdovanoja ir yra dovanojamas“. Pagaliau angelas parodo „gyvybės vandens upę [...], ištekančią nuo Dievo ir Avinėlio sosto“ (Apr 22, 1) – tai vienas gražiausių Šventosios Dvasios simbolių.

KBK 1137 kontekstas

1137662 „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32). Pakėlimas ant kryžiaus reiškia ir pranašauja pakėlimą žengiant į dangų. Jis buvo pastarojo pradžia. Jėzus Kristus, vienintelis Naujosios ir amžinosios Sandoros kunigas, „įžengė ne į rankų darbo šventyklą [...], bet į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas prieš Dievo veidą“ (Žyd 9, 24). Danguje Kristus nuolat veikia kaip amžinasis Kunigas; „todėl jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“ (Žyd 7, 25). Kaip „būsimųjų gėrybių kunigas“ (Žyd 9, 11), Jis yra liturgijos, kuri šlovina Tėvą danguje, centras ir pagrindinis veikėjas.

KBK 662 kontekstas