Paieškos rezultatai
Ieškota: 462, 606, 607, 2568, 2824 Rasta: 5
462 Laiške žydams kalbama apie tą patį slėpinį:
Todėl, ateidamas į pasaulį, jis [Kristus] byloja: „Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną. Tau nepatiko deginamosios atnašos ir aukos už nuodėmes.“ Tuomet aš tariau: „štai ateinu [...] vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Žyd 10, 5–7 , cituojant Ps 40, 7–9 LXX).
606 517Dievo Sūnus, nužengęs iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios Tėvo, kuris Jį siuntė,464 „ateidamas į pasaulį, byloja: [...] štai ateinu [...] vykdyti Tavo, o Dieve, valios! [...] Dėlei tos valios esame Jėzaus Kristaus kūno atnašavimu vieną kartą pašventinti visiems laikams“ (
607 Tas troškimas įsitraukti į savo Tėvo atperkamosios meilės planą gaivina visą Jėzaus gyvenimą,465 nes Jo atperkamoji kančia yra Jo Įsikūnijimo prasmė: „Ir ką aš pasakysiu: 457'Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!'? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą“ (
2568 410Senajame Testamente malda apreiškiama tarp žmogaus nuopuolio ir jo pakilimo, tarp skausmingo Dievo klausimo:1736 „Kur tu esi? [...] Kodėl tu taip padarei?“ (
2824 475Tėvo valią tobulai ir vieną kartą visiems laikams įvykdė Kristus savo žmogiškąja valia. Ateidamas į šį pasaulį, Jėzus kalbėjo: „Štai ateinu [...] vykdyti tavo, o Dieve, valios“ (
KBK nuorodos
606517 Visas Kristaus gyvenimas yra Atpirkimo slėpinys. Pirmiausia mus atpirko ant kryžiaus pralietas kraujas, tačiau šis slėpinys veikia visame Kristaus gyvenime: jau pačiame Įsikūnijime, kai, tapęs beturčiu, Jis mus praturtino savo neturtu; paslėptajame gyvenime, kai Jo klusnumas atitaisė mūsų neklusnumą; klausytojus apvalančiuose žodžiuose; pagydymuose ir demonų išvarymuose, kuriais „Jis pasiėmė mūsų negales, sau užsikrovė mūsų ligas“ (Mt 8, 17); Prisikėlime, kuriuo mus nuteisino.
606536 Jėzaus krikštas yra Jo sutikimas su kenčiančio tarno misija, tai jos pradžia. Jis leidžia laikyti save nusidėjėliu; Jis jau yra „Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29); Jis jau regi savo kruvinos mirties „krikštą“. Jis jau ateina „atlikti visa, kas reikalinga teisumui“ (Mt 3, 15), tai yra visiškai pasiduoda Tėvo valiai su meile sutikdamas priimti mirties krikštą mūsų nuodėmėms atleisti. Į šį sutikimą atsiliepia balsas Tėvo, kuris gėrisi savo Sūnumi. O Dvasia, kurios pilnatvė yra Jėzuje nuo pat Jo prasidėjimo, „pasiliko virš jo“. Jis taps Jos versme visai žmonijai. Jo krikšto metu „atsivėrė dangus“ (Mt 3, 16), kurį buvo užvėrusi Adomo nuodėmė, o Jėzaus ir Šventosios Dvasios nusileidimu vandenys tapo pašventinti; tai buvo naujosios kūrinijos pradžia.
607457 Žodis tapo kūnu, kad mus išgelbėtų ir sutaikintų su Dievu: Dievas „mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų, kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1 Jn 4, 10). „Tėvas atsiuntė Sūnų, pasaulio Gelbėtoją“ (1 Jn 4, 14). Jis „pasirodė, kad sunaikintų nuodėmes“ (1 Jn 3, 5): Serganti mūsų prigimtis prašėsi pagydoma; puolusi – pakeliama; mirusi – prikeliama. Praradę gėrį, mes pasigedome, kas jį sugrąžintų; paskendę tamsybėse, ilgėjomės šviesos; būdami belaisviai, laukėme išvaduotojo, kaliniai – išlaisvintojo, vergai – gelbėtojo. Nejaugi visa tai nebuvo pakankamai svarbios priežastys, kad Dievas pasigailėtų skurstančios ir nelaimingos žmonijos ir nusileistų iki mūsų žmogiškosios prigimties jos pagydyti?
2568410 Nupuolusio žmogaus Dievas neapleido. Priešingai, Jis žmogų šaukia ir paslaptingai jam praneša, kad blogis bus nugalėtas, o jis iš savo nuopuolio – pakeltas. Ši Pradžios knygos vieta vadinama „Protoevangelija“, nes tai pirmasis pranešimas apie Mesiją – Atpirkėją, apie kovą tarp angies ir moters ir galutinę pastarosios palikuonio pergalę.
25681736 Kaltė dėl kiekvieno tiesiogiai tyčinio veiksmo tenka jo atlikėjui: Antai Viešpats klausia sode nusidėjusią Ievą: „Kodėl tu taip padarei?“ (Pr 3, 13). To paties klausia Kainą. Ir pranašas Natanas to klausia karalių Dovydą, kai šis svetimavo su Urijo žmona ir jį nužudė. Veiksmas gali būti tyčinis netiesiogiai, jei jis atliekamas nesirūpinant tuo, ką privalu žinoti ar daryti, pavyzdžiui, dėl eismo taisyklių nežinojimo įvykusios avarijos atveju.
25682738 Maldos apreiškimas išganymo ekonomijoje mus moko, kad tikėjimas remiasi Dievo veikimu istorijoje. Sūnišką pasitikėjimą žadina Jo įstabiausia veikla: Jo Sūnaus kančia ir prisikėlimas. Krikščioniškoji malda yra bendradarbiavimas su Dievo apvaizda, su Jo meilės planu žmonių labui.
2824475 Drauge su tuo, kas jau pasakyta, Bažnyčia šeštajame Visuotiniame Susirinkime pareiškė, jog Kristus turi dvi prigimtines valias ir du veikimo būdus – dieviškąjį ir žmogiškąjį; jiedu nėra vienas kitam priešingi, bet veikia išvien taip, kad įsikūnijęs Žodis, paklusdamas Tėvui, žmogišku būdu nori viso to, ką mums išganyti Jis kaip Dievas yra nutaręs drauge su Tėvu ir Šventąja Dvasia. Žmogiškoji Kristaus valia „seka Jo dieviškąja valia nesipriešindama ir neprieštaraudama, bet greičiau būdama pavaldi tai visagalei valiai“.
2824612 Naujosios Sandoros taurę, kurią Jėzus pirma buvo paėmęs per Paskutinę vakarienę save aukodamas, paskui priima iš Tėvo rankų agonijos metu Getsemanėje tapdamas „klusnus iki mirties“ (Fil 2, 8). Jėzus meldžiasi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė...“ (Mt 26, 39). Taip Jis išreiškia savo žmogiškosios prigimties pasibaisėjimą mirtimi. Toji, kaip ir mūsų, prigimtis yra skirta amžinajam gyvenimui; bet skirtingai nuo mūsų ji tobulai apsaugota nuo nuodėmės, kuri užtraukia mirtį; tačiau pirmiausia ji prisiimta dieviškojo Asmens – „gyvybės Kūrėjo“, „Gyvojo“. Savo žmogiškąja valia sutikdamas, kad įvyktų Tėvo valia, Jis pasitinka mirtį kaip atpirkimą, kad „pats savo kūne“ užneštų „mūsų nuodėmes ant kryžiaus“ (1 Pt 2, 24).
KBK išnašos
Kraunama...