Paieškos rezultatai
Ieškota: 462, 516, 2568, 2824 Rasta: 4
462 Laiške žydams kalbama apie tą patį slėpinį:
Todėl, ateidamas į pasaulį, jis [Kristus] byloja: „Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną. Tau nepatiko deginamosios atnašos ir aukos už nuodėmes.“ Tuomet aš tariau: „štai ateinu [...] vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Žyd 10, 5–7 , cituojant Ps 40, 7–9 LXX).
516 65Visas Kristaus gyvenimas: Jo žodžiai ir veiksmai, tylėjimas ir kančia, buvimo ir kalbėjimo būdas yra Tėvo apreiškimas. Jėzus gali pasakyti: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (
2568 410Senajame Testamente malda apreiškiama tarp žmogaus nuopuolio ir jo pakilimo, tarp skausmingo Dievo klausimo:1736 „Kur tu esi? [...] Kodėl tu taip padarei?“ (
2824 475Tėvo valią tobulai ir vieną kartą visiems laikams įvykdė Kristus savo žmogiškąja valia. Ateidamas į šį pasaulį, Jėzus kalbėjo: „Štai ateinu [...] vykdyti tavo, o Dieve, valios“ (
KBK nuorodos
51665 „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų“ (Žyd 1, 1–2). Kristus, žmogumi tapęs Dievo Sūnus, yra vienatinis, tobulas ir nepranokstamas Tėvo Žodis. Jame Jis viską pasako, ir kito Žodžio nebus. Šv. Kryžiaus Jonas, kaip ir daugelis prieš jį, puikiai tai išreiškia komentuodamas Žyd 1, 1–2: Nuo to laiko, kai Jis mums atidavė savo Sūnų, kuris yra Jo vienintelis Žodis, Dievas nebeturi daugiau ko pasakyti. Tuo vienu Žodžiu Jis mums pasakė iš karto viską [...]; nes ką Jis anksčiau buvo sakęs pranašams dalimis, viską pasakė savo Sūnuje, mums atiduodamas viską, savo Sūnų. Dėl to tas, kuris dabar dar klausinėtų Viešpatį ar lauktų iš Jo vizijos ar apreiškimo, ne tik elgtųsi kvailai, bet ir įžeistų Dievą, nežvelgdamas vien į Kristų, o ieškodamas dar ko nors kito arba kokių nors naujovių.
5162708 Meditacija pasitelkia mintį, vaizduotę, jausmus, troškimus. Toks sutelkimas būtinas norint geriau perprasti tikėjimo įsitikinimus, paakinti širdį atsiversti ir sustiprinti norą sekti Kristumi. Krikščioniškajai maldai labiausiai tinka apmąstyti „Kristaus slėpinius“ skaitant apie dieviškuosius dalykus (lectio divina) arba kalbant rožinį. Tokia maldingos meditacijos forma labai vertinga, tačiau krikščioniškoji malda turi siekti dar toliau: pažinti Jėzaus meilę, su Juo vienytis.
2568410 Nupuolusio žmogaus Dievas neapleido. Priešingai, Jis žmogų šaukia ir paslaptingai jam praneša, kad blogis bus nugalėtas, o jis iš savo nuopuolio – pakeltas. Ši Pradžios knygos vieta vadinama „Protoevangelija“, nes tai pirmasis pranešimas apie Mesiją – Atpirkėją, apie kovą tarp angies ir moters ir galutinę pastarosios palikuonio pergalę.
25681736 Kaltė dėl kiekvieno tiesiogiai tyčinio veiksmo tenka jo atlikėjui: Antai Viešpats klausia sode nusidėjusią Ievą: „Kodėl tu taip padarei?“ (Pr 3, 13). To paties klausia Kainą. Ir pranašas Natanas to klausia karalių Dovydą, kai šis svetimavo su Urijo žmona ir jį nužudė. Veiksmas gali būti tyčinis netiesiogiai, jei jis atliekamas nesirūpinant tuo, ką privalu žinoti ar daryti, pavyzdžiui, dėl eismo taisyklių nežinojimo įvykusios avarijos atveju.
25682738 Maldos apreiškimas išganymo ekonomijoje mus moko, kad tikėjimas remiasi Dievo veikimu istorijoje. Sūnišką pasitikėjimą žadina Jo įstabiausia veikla: Jo Sūnaus kančia ir prisikėlimas. Krikščioniškoji malda yra bendradarbiavimas su Dievo apvaizda, su Jo meilės planu žmonių labui.
2824475 Drauge su tuo, kas jau pasakyta, Bažnyčia šeštajame Visuotiniame Susirinkime pareiškė, jog Kristus turi dvi prigimtines valias ir du veikimo būdus – dieviškąjį ir žmogiškąjį; jiedu nėra vienas kitam priešingi, bet veikia išvien taip, kad įsikūnijęs Žodis, paklusdamas Tėvui, žmogišku būdu nori viso to, ką mums išganyti Jis kaip Dievas yra nutaręs drauge su Tėvu ir Šventąja Dvasia. Žmogiškoji Kristaus valia „seka Jo dieviškąja valia nesipriešindama ir neprieštaraudama, bet greičiau būdama pavaldi tai visagalei valiai“.
2824612 Naujosios Sandoros taurę, kurią Jėzus pirma buvo paėmęs per Paskutinę vakarienę save aukodamas, paskui priima iš Tėvo rankų agonijos metu Getsemanėje tapdamas „klusnus iki mirties“ (Fil 2, 8). Jėzus meldžiasi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė...“ (Mt 26, 39). Taip Jis išreiškia savo žmogiškosios prigimties pasibaisėjimą mirtimi. Toji, kaip ir mūsų, prigimtis yra skirta amžinajam gyvenimui; bet skirtingai nuo mūsų ji tobulai apsaugota nuo nuodėmės, kuri užtraukia mirtį; tačiau pirmiausia ji prisiimta dieviškojo Asmens – „gyvybės Kūrėjo“, „Gyvojo“. Savo žmogiškąja valia sutikdamas, kad įvyktų Tėvo valia, Jis pasitinka mirtį kaip atpirkimą, kad „pats savo kūne“ užneštų „mūsų nuodėmes ant kryžiaus“ (1 Pt 2, 24).
KBK išnašos
Kraunama...