Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

Visas YOUCAT tekstas nėra skelbiamas, tik Pratarmė ir klausimų sąrašas su atitinkamomis KBK sąsajomis

Paieškos rezultatai

Ieškota: 459, 577, 578, 579, 580, 581, 582 Rasta: 7

459 Žodis tapo kūnu, kad mums būtų šventumo pavyzdys. „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs...“ (Mt 11, 29). „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6). O Tėvas ant Atsimainymo kalno liepia: „Klausykite jo!“ (Mk 9, 7).82 Jis iš tiesų yra palaiminimų pavyzdys ir naujojo Įstatymo norma: „Kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12). Ta meilė reikalauja, Juo sekant, save aukoti.83

577 Tik pradėjęs Kalno pamokslą ir Naujosios Sandoros malonės šviesoje aiškindamas Įstatymą, Dievo duotą ant Sinajaus sudarant pirmąją sandorą, Jėzus iškilmingai pareiškė:

Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys. Todėl kas pažeistų bent vieną iš mažiausių paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu Dangaus Karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu Dangaus Karalystėje (Mt 5, 17–19).

578 Jėzus, Izraelio Mesijas, taigi pats didžiausias dangaus karalystėje, privalėjo, kaip pats yra kalbėjęs, įvykdyti visą Įstatymą, netgi menkiausius jo nuostatus. Ir tik Jis vienas galėjo tai padaryti tobulai.358 Pačių žydų nuomone, jie niekaip nepajėgė įvykdyti viso Įstatymo nepažeisdami nė menkiausio nuostato.359 Dėl to kasmet Permaldavimo dieną Izraelio vaikai prašydavo Dievą atleisti jų padarytus Įstatymo pažeidimus. Įstatymas iš tiesų sudaro visumą, ir, kaip rašo šv. Jokūbas, „kas laikosi viso Įstatymo, bet nusižengia vienu dalyku, tas lieka kaltas ir dėl visų“ (Jok 2, 10).360

579 Fariziejams buvo brangus principas laikytis viso Įstatymo ištisai – ir ne tik jo raidės, bet ir dvasios. Pabrėždami to principo svarbą Izraeliui, jie daugelį žydų Jėzaus laikais pastūmėjo į kraštutinį religinį uolumą.361 Kad nepavirstų „veidmainiška“ kazuistika,362 toks uolumas turėjo parengti tautą netikėtam Dievo įsikišimui, kai vienas Teisusis už visus nusidėjėlius tobulai įvykdys Įstatymą.363

580 Tobulai įvykdyti Įstatymą galėjo tik dieviškasis Įstatymo Leidėjas per savo Sūnų, kuris buvo gimęs pavaldus Įstatymui.364 Su Jėzumi Įstatymas pasirodo nebe akmens plokštėse iškaltas, bet įrašytas „į širdį“ (Jer 31, 33) Dievo Tarno, kuris „tikrą neš teisingumą“ (Iz 42, 3) ir todėl taps „Tautos sandora“ (Iz 42, 6). Jėzus įvykdo Įstatymą net prisiimdamas „Įstatymo prakeikimą“,365 kurį užsitraukia tie, kurie „nesilaiko visų Įstatymo knygoje surašytų nuostatų ir jų nevykdo“366; nes Kristus mirtimi „atpirko pirmojoje Sandoroje padarytus nusikaltimus“ (Žyd 9, 15).

581 Žydų ir jų dvasinių vadovų akyse Jėzus buvo „rabbi“.367 Jis dažnai įrodinėdavo pasitelkdamas rabinams būdingą Įstatymo aiškinimą.368 Tačiau Jis galėjo ir užgauti Įstatymo mokytojus, nes nesivaržė aiškinti Įstatymą kitaip negu jie. „Jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią“ (Mt 7, 29). Tas pats Dievo žodis, kuris aidėjo ant Sinajaus kalno duodant Mozei užrašytą Įstatymą, vėl girdimas iš Jėzaus lūpų ant Palaiminimų kalno.369 Jis nepanaikina Įstatymo, bet jį įvykdo pateikdamas savo, kaip Dievo, galutinį aiškinimą: „Esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta [...], o aš jums sakau“ (Mt 5, 33–34). Tuo pačiu dievišku autoritetu Jis smerkia kai kuriuos „žmonių papročius“,370 kurių laikosi fariziejai, „niekais paversdami Dievo žodį“371.

582 Negana to: Jėzus įvykdo valgių švarumo įstatymą, tokį svarbų kasdieniame žydų gyvenime, kai, dieviškai jį aiškindamas, atskleidžia jo „pedagoginę“ prasmę372: „Visa, kas ateina į žmogų iš lauko, negali jo suteršti“ – taip Jis paskelbia visus valgius esant švarius. „Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai“ (Mk 7, 18–21). Dievišku autoritetu pasirėmęs neklaidingai aiškindamas Įstatymą, Jėzus susidurdavo su kai kuriais Įstatymo mokytojais, prieštaraujančiais Jo Įstatymo aiškinimui, nors jį patvirtindavo dieviški ženklai.373 Opiausias buvo šabo klausimas: Jėzus primindavo, dažnai pasiremdamas rabinų argumentais,374 kad, tarnaudamas Dievui375 arba artimui376, gydydamas jį, šabo poilsio Jis nepažeidžia.

 

KBK nuorodos
KBK išnašos

82Plg. Įst 6, 4–5.

83Plg. Mk 8, 34.

358Plg. Jn 8, 46.

359Plg. Jn 7, 19; Apd 13, 38–41; 15, 10.

360Plg. Gal 3, 10; 5, 3.

361Plg. Rom 10, 2.

362Plg. Mt 15, 3–7; Lk 11, 39–54.

363Plg. Iz 53, 11; Žyd 9, 15.

364Plg. Gal 4, 4.

365Plg. Gal 3, 13.

366Plg. Gal 3, 10.

367Plg. Jn 11, 8; 3, 2; Mt 22, 23–24. 34–36.

368Plg. Mt 12, 5; 9, 12; Mk 2, 23–27; Lk 6, 6–9; Jn 7, 22–23.

369Plg. Mt 5, 1.

370Plg. Mk 7, 8.

371Plg. Mk 7, 13.

372Plg. Gal 3, 24.

373Plg. Jn 5, 36; 10, 25. 37–38; 12, 37.

374Plg. Mk 2, 25–27; Jn 7, 22–24.

375Plg. Mt 12, 5; Sk 28, 9.

376Plg. Lk 13, 15–16; 14, 3–4.