Paieškos rezultatai
Ieškota: 457, 604, 605, 608, 615, 616, 1476, 1992 Rasta: 8
457 607Žodis tapo kūnu, kad mus išgelbėtų ir sutaikintų su Dievu: Dievas „mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų, kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (
385Serganti mūsų prigimtis prašėsi pagydoma; puolusi – pakeliama; mirusi – prikeliama. Praradę gėrį, mes pasigedome, kas jį sugrąžintų; paskendę tamsybėse, ilgėjomės šviesos; būdami belaisviai, laukėme išvaduotojo, kaliniai – išlaisvintojo, vergai – gelbėtojo. Nejaugi visa tai nebuvo pakankamai svarbios priežastys, kad Dievas pasigailėtų skurstančios ir nelaimingos žmonijos ir nusileistų iki mūsų žmogiškosios prigimties jos pagydyti?81
604 211Atiduodamas savo Sūnų už mūsų nuodėmes, Dievas parodė, kad tai, ką Jis planuoja mūsų atžvilgiu, yra geranoriškos meilės sumanymas,2009 visai nepriklausomas nuo mūsų nuopelnų: 1825„Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (
605 Ta meilė nedaro jokių išimčių; Jėzus tai priminė užbaigdamas palyginimą apie paklydusią avelę: „Taip ir jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent vienas iš šitų mažutėlių“ (
608 523Sutikęs pakrikštyti Jėzų drauge su nusidėjėliais,466 Jonas Krikštytojas Jame išvydo ir kitiems parodė Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę.467 Tuo jis pareiškė, kad Jėzus yra ir kenčiantis Dievo Tarnas, kuris, burnos nepravėręs, leidžiasi vedamas pjauti468 bei ant savo pečių neša daugelio nuodėmę,469 Velykų Avinėlis, Izraelio atpirkimo simbolis nuo pirmųjų Velykų.470 517Visas Kristaus gyvenimas patvirtina Jo misiją tarnauti ir savo gyvybę atiduoti kaip išpirką už daugelį.471
615 1850„Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs“ (
616 Ta meilė iki galo499 Kristaus aukai suteikia atpirkimo ir atitaisymo, išpirkos ir atmokos vertę. Aukodamas savo gyvybę, Jis mus visus pažino ir mylėjo.500478 „Kristaus meilė valdo mus, įsitikinusius, kad jei vienas mirė už visus, tai ir visi yra mirę“ (
1476 Tą dvasinį šventųjų bendrystės nešamą gėrį mes vadiname Bažnyčios lobiu. „Jis nėra kažkokia gėrių sankaupa, šimtmečiais krauti medžiaginiai turtai, bet begalinė ir neišsenkama vertė, kurią Dievui turi Viešpaties Kristaus atperkamieji darbai ir nuopelnai,617 paaukoti tam, kad visa žmonija būtų išvaduota iš nuodėmės ir suvienyta su Tėvu. Bažnyčios lobis yra pats Atpirkėjas Kristus, kuriame išlieka ir tebegalioja Jo Atpirkimu pelnytas atsilyginimas ir nuopelnai.“86
1992 617Nuteisinimą mums pelnė Kristaus kančia; Jis paaukojo save ant kryžiaus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią atnašą, o Jo kraujas tapo permaldavimo už visų žmonių nuodėmes priemone. Nuteisinimas teikiamas Krikštu – tikėjimo sakramentu.1266 Jis padaro mus panašius į teisųjį Dievą, kuris savo gailestingumo galia mus daro teisius iš vidaus. Nuteisinimo tikslas yra Dievo ir Kristaus garbė ir amžinojo gyvenimo dovana:46294
Bet dabar be Įstatymo pasireiškė Dievo teisumas, paliudytas Įstatymo ir Pranašų. Tai Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems. Nėra jokio skirtumo, nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo. Dievas jį paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia, veikiančia per tikėjimą. Jis norėjo parodyti savo teisumą tuo, kad nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau, dieviškojo kantrumo laikais, ir norėjo parodyti savo teisumą dabartiniu metu, pasirodydamas esąs teisus ir nuteisinantis tą, kuris tiki į Jėzų (Rom 3, 21–26 ).
KBK nuorodos
457607 Tas troškimas įsitraukti į savo Tėvo atperkamosios meilės planą gaivina visą Jėzaus gyvenimą, nes Jo atperkamoji kančia yra Jo Įsikūnijimo prasmė: „Ir ką aš pasakysiu: 'Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!'? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą“ (Jn 12, 27). „Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?!“ (Jn 18, 11). Ir net ant kryžiaus, prieš ištardamas: „Atlikta!“ (Jn 19, 30), Jis ištarė: „Trokštu!“ (Jn 19, 28).
457385 Dievas yra be galo geras, ir visi Jo darbai geri. Vis dėlto niekas neišvengia kančios ir gamtoje esančio blogio, kurie mums atrodo susiję su kūriniams būdingu ribotumu, ir ypač neišvengia klausimo apie moralinį blogį. Iš kur blogis? „Aš ieškojau, iš kur yra blogis, ir nebuvo išeities“, – sako šv. Augustinas ir skausmingai paties ieškotą išeitį atras tik sugrįžęs prie gyvojo Dievo; nes „nedorybės paslaptis“ (2 Tes 2, 7) paaiškėja tik maldingumo slėpinio nušviesta. Dieviškosios meilės apreiškimas Kristuje parodė ir blogio dydį, ir per kraštus besiliejantį malonės apstumą. Tad blogio kilmės klausimą turėtume nagrinėti tikėjimo akimis žvelgdami į Tą, kuris vienintelis jį nugalėjo.
604211 Dievo vardas „Aš Esu“ arba „Jis yra“ išreiškia Dievo ištikimybę. Nepaisydamas neištikimybės, slypinčios žmonių nuodėmėje, kuri užtraukia bausmę, Jis yra „lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos“ (Iš 34, 7). Dievas apreiškia, kad yra taip „apstus gailestingumo“ (Ef 2, 4), jog atiduos net savo Sūnų. Atiduodamas savo gyvybę, kad mus išvaduotų iš nuodėmės, Jėzus apreikš ir savo dieviškąjį vardą: „Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, suprasite, kad Aš Esu“ (Jn 8, 28).
6042009 Įvaikystė, per malonę daranti mus dieviškosios prigimties dalininkais, dėl mūsų neužsitarnauto Dievo teisumo gali mums suteikti tikrų nuopelnų. Tokia yra teisė per malonę, absoliuti meilės teisė, kuri mus daro Kristaus „bendraįpėdiniais“, vertais gauti „pažadėtąjį amžinojo gyvenimo palikimą“. Mūsų gerų darbų nuopelnai yra dieviškojo gerumo dovanos. „Pirma buvo duota malonė; dabar grąžinama skola. [...] Tavo nuopelnai yra Dievo dovanos.“
6041825 Kristus mirė už mus iš meilės, „kai dar buvome priešai“ (Rom 5, 10). Viešpats iš mūsų reikalauja mylėti taip, kaip mylėjo Jis, net savo priešus, tapti artimu pačiam tolimiausiam, mylėti vaikus ir vargšus kaip Jį patį. Šv. apaštalas Paulius neprilygstamai pavaizdavo meilę: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 4–7).
605402 Visi žmonės yra įtraukti į Adomo nuodėmę. Šv. Paulius tvirtina: „Vieno žmogaus neklusnumu daugelis [tai yra visi žmonės] tapo nusidėjėliais“ (Rom 5, 19): „Todėl kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom 5, 12). Nuodėmės ir mirties visuotinumui apaštalas priešpriešina išganymo Kristuje visuotinumą: „Kaip vieno žmogaus nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė pasmerkimą, taip vieno teisus darbas visiems laimėjo nuteisinimą, kad gyventų“ (Rom 5, 18).
605634 „Todėl ir buvo paskelbta Evangelija net mirusiems...“ (1 Pt 4, 6). Nužengimu į pragarus buvo pilnatviškai paskelbtas evangelinis išganymas. Tai paskutinis Jėzaus, kaip Mesijo, misijos tarpsnis, labai glaustas laiko požiūriu, tačiau be galo talpus savo realiu poveikiu, nes Jėzaus Atpirkimas apėmė visus visų laikų ir vietų žmones; juk visi išgelbėtieji tapo Atpirkimo dalininkais.
6052793 Pakrikštytieji negali melstis „mūsų“ Tėvui, neprimindami Jam visų žmonių, už kuriuos Jis yra atidavęs savo mylimąjį Sūnų. Dievo meilė neturi ribų, tokia pat turi būti mūsų malda. Malda „mūsų“ Tėvui mums atveria Kristuje Jo parodytos meilės užmojį: reikia melstis su visais žmonėmis ir už visus, kurie dar Jo nepažįsta, kad jie būtų suburti į vienybę. Tas dieviškas rūpinimasis visais žmonėmis ir visa kūrinija įkvėpdavo visus didžiuosius maldos žmones: jis turi suteikti meilės platybės ir mūsų maldai, kai drįstame tarti: Tėve „mūsų“.
608523 Šventasis Jonas Krikštytojas yra tiesioginis Viešpaties pirmtakas, siųstas taisyti Jam kelio. „Vadinamas Aukščiausiojo pranašu“ (Lk 1, 76), jis yra daugiau negu pranašas ir paskutinis iš pranašų; nuo jo prasideda Evangelija; dar savo motinos įsčiose jis sveikina ateinantį Kristų ir džiaugiasi, būdamas „sužadėtinio bičiulis“ (Jn 3, 29), vadina Jį Dievo Avinėliu, „kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29). Atėjęs „su Elijo dvasia ir galybe“ (Lk 1, 17) pirma Jėzaus, liudija Jį savo pamokslais, atsivertimo krikštu ir pagaliau kankinio mirtimi.
608517 Visas Kristaus gyvenimas yra Atpirkimo slėpinys. Pirmiausia mus atpirko ant kryžiaus pralietas kraujas, tačiau šis slėpinys veikia visame Kristaus gyvenime: jau pačiame Įsikūnijime, kai, tapęs beturčiu, Jis mus praturtino savo neturtu; paslėptajame gyvenime, kai Jo klusnumas atitaisė mūsų neklusnumą; klausytojus apvalančiuose žodžiuose; pagydymuose ir demonų išvarymuose, kuriais „Jis pasiėmė mūsų negales, sau užsikrovė mūsų ligas“ (Mt 8, 17); Prisikėlime, kuriuo mus nuteisino.
6151850 Nuodėmė yra Dievo įžeidimas: „Tau, tiktai tau, nusidėjau ir padariau, kas pikta tavo akyse“ (Ps 51, 6). Nuodėmė sukyla prieš Dievo meilę mums ir nukreipia nuo Jo mūsų širdis. Kaip ir pirmoji nuodėmė, ji yra neklusnumas, maištas prieš Dievą norint tapti „kaip Dievas“, žinoti ir nustatyti, „kas gera ir kas pikta“ (Pr 3, 5). Tad nuodėmė yra „iki Dievo paniekinimo vedanti savimeilė“. Dėl šito išpuikusio savęs aukštinimo nuodėmė yra visiška išganymą pelniusio Jėzaus klusnumo priešingybė.
615433 Vyriausiasis kunigas vieną kartą per metus šaukdavosi Dievo Gelbėtojo vardo Izraelio nuodėmėms atpirkti, apšlakstydamas Šventų Šventosios permaldavimo aukurą aukos krauju. Permaldavimo aukuras buvo Dievo buvimo vieta. Kai šventasis Paulius sako, kad „Dievas jį [Jėzų] paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia veikiančia“ (Rom 3, 25), tai reiškia, kad jo žmogystėje „Dievas [...] sutaikino su savimi pasaulį“ (2 Kor 5, 19).
615411 Krikščioniškoji tradicija šioje vietoje įžvelgia skelbiamą „naująjį Adomą“, kuris savo klusnumu „iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8) su kaupu atitaisys Adomo neklusnumą. Be to, daugelis Bažnyčios tėvų ir mokytojų „Protoevangelijos“ išpranašautoje moteryje atpažįsta Kristaus Motiną Mariją kaip „naująją Ievą“. Jai pirmajai ir išimtiniu būdu pasitarnavo Kristaus pasiektoji pergalė prieš nuodėmę: Marija buvo apsaugota nuo bet kokio sutepimo gimtąja nuodėme ir ypatinga Dievo malone per visą savo žemiškąjį gyvenimą nepadarė jokios nuodėmės.
616478 Jėzus per visą savo gyvenimą, savo agonijos ir kančios metu mus visus ir kiekvieną atskirai pažinojo ir mylėjo, ir atidavė save už kiekvieną iš mūsų. Dievo Sūnus „pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20). Jis mylėjo mus visus žmogiška širdimi. Dėl to šventoji Jėzaus širdis, perverta mūsų nuodėmių ir dėl mūsų išganymo, „yra laikoma ypatingu ženklu ir simboliu [...] tos meilės, kuria Atpirkėjas nepaliauja mylėjęs savo amžinąjį Tėvą ir visus žmones“.
616468 Po Chalkedono Susirinkimo kai kas Kristaus žmogiškąją prigimtį ėmė laikyti atskiru savos rūšies asmeniu. Su tuo nesutikdamas, 553 metais Konstantinopolyje vykęs penktasis Visuotinis Susirinkimas pareiškė, kad tėra „viena subsistencija [arba Asmuo], ir tai yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus, vienas iš Švenčiausiosios Trejybės Asmenų“. Tad visa, kas priklauso Kristaus žmogiškajai prigimčiai, turi būti priskirta Jo dieviškajam Asmeniui kaip tos prigimties subjektui: ne tik stebuklai, bet ir kančios, ir netgi mirtis. „Mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kuris su kūnu buvo nukryžiuotas, yra tikras Dievas, garbės Viešpats, vienas iš Švenčiausiosios Trejybės Asmenų.“
616519 Visi Kristaus turtai „skirti kiekvienam žmogui ir yra mūsų visų savastis“. Nuo Įsikūnijimo „dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo“ ligi mirties „už mūsų nuodėmes“ (1 Kor 15, 3) ir Prisikėlimo „mums nuteisinti“ (Rom 4, 24) Kristus gyveno ne sau, bet mums. Dar ir dabar mes Jį „turime Užtarėją pas Tėvą“ (1 Jn 2, 1); „Jis amžinai gyvas, kad juos [tai yra mus] užtartų“ (Žyd 7, 25). Su visu tuo, ką Jis kartą visiems laikams dėl mūsų išgyveno ir iškentėjo, Jis nuolat stovi „prieš Dievo veidą“, kad „mus užtartų“ (Žyd 9, 24).
1476617 „Savo švenčiausia kančia ant kryžiaus medžio Jis mus nuteisino“, moko Tridento Susirinkimas, pabrėždamas Kristaus, esančio amžinojo išganymo priežastimi, aukos vienatinumą. Ir Bažnyčia pagerbia kryžių giedodama: „O Kryžiau, sveikinamas būk, vienintele žmogaus viltie!“
1992617 „Savo švenčiausia kančia ant kryžiaus medžio Jis mus nuteisino“, moko Tridento Susirinkimas, pabrėždamas Kristaus, esančio amžinojo išganymo priežastimi, aukos vienatinumą. Ir Bažnyčia pagerbia kryžių giedodama: „O Kryžiau, sveikinamas būk, vienintele žmogaus viltie!“
19921266 Švenčiausioji Trejybė pakrikštytajam dovanoja pašvenčiamąją malonę – nuteisinimo malonę, kuri: — teologinėms dorybėms padedant, padaro jį pajėgų tikėti į Dievą, Juo viltis ir Jį mylėti; — duoda jam gebėjimą gyventi ir elgtis taip, kaip skatina Šventoji Dvasia savo dovanomis; — moralinėms dorybėms padedant, suteikia jam galimybę tapti vis geresniam. Tad šventajame Krikšte įsišaknijęs visas antgamtinis krikščionio gyvenimas.
1992294 Dievo garbė ir yra tai, kad Jis tą savo gerumą apreiškia ir juo dalijasi sukurdamas pasaulį. O mes „iš grynos meilės, laisvu [Jo] valios nutarimu“ iš anksto esame paskirti „per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais [Jo] malonės kilnumo šlovei“ (Ef 1, 5–6): „Nes Dievo garbė yra gyvasis žmogus, o žmogaus gyvenimas yra regėti Dievą. Jeigu jau Dievo apreiškimas per kūriniją suteikia gyvenimą visiems žemėje esantiems, tai juo labiau Tėvo apreiškimas per Žodį suteikia gyvenimą tiems, kurie regi Dievą.“ Galutinis kūrinijos tikslas tas, kad Dievas, „visa sukūręs, galų gale savo garbei ir mūsų laimei būtų 'viskas visame kame' (1 Kor 15, 28)“.
KBK išnašos
81Šv. Grigalius Nisietis, Oratio catechetica 15, 3: TD 7, 78 (PG 45, 48).
460Plg. 1 Jn 4, 19.
461Plg. Rom 5, 18–19.
462Plg. 2 Kor 5, 15; 1 Jn 2, 2.
463Kjerzi susirinkimas (853 m.), De libero arbitrio hominis et de praedestinatione, canon 4: DS 624.
466Plg. Lk 3, 21; Mt 3, 14–15.
467Plg. Jn 1, 29. 36.
468Plg. Iz 53, 7; Jer 11, 19.
469Plg. Iz 53, 12.
470Plg. Iš 12, 3–14; Jn 19, 36; 1 Kor 5, 7.
471Plg. Mk 10, 45.
497Plg. Iz 53, 10–12.
498Plg. Tridento Susirinkimas, 6a sesija, Decretum de iustificatione, c. 7: DS 1529.
499Plg. Jn 13, 1.
500Plg. Gal 2, 20; Ef 5, 2.25.
86Paulius VI, Apašt. konst. Indulgentiarum doctrina, 5: AAS 59 (1967) 11.
46Plg. Tridento Susirinkimas, 6a sesija, Decretum de iustificatione, c. 7: DS 1529.
Kraunama...