Paieškos rezultatai

448208 To traukiančio į save ir slėpiningo Dievo akivaizdoje žmogus aptinka savo menkybę. Priešais degantį krūmą Mozė nusiauna sandalus, o Šventojo Dievo akivaizdoje užsidengia veidą. Priešais trissyk Švento Dievo šlovę Izaijas sušunka: „Vargas man, nes esu žuvęs! Aš – žmogus, kurio lūpos suteptos“ (Iz 6, 5). Matydamas Jėzaus rodomus dieviškus ženklus, Petras taip pat sušunka: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ (Lk 5, 8). Bet kadangi Dievas yra šventas, Jis gali atleisti žmogui, kuris prisipažįsta Jam nusidėjęs: „Nebausiu tavęs degančiu įniršiu, [...] nes aš esu Dievas, o ne žmogus, – Šventasis tarp jūsų“ (Oz 11, 9). Apaštalas Jonas taip pat pasakys: „Jo akivaizdoje nuraminsime savo širdį, jei mūsų širdis imtų mus smerkti: Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta“ (1 Jn 3, 19–20).

KBK 208 kontekstas

448683 „Nė vienas negali ištarti: 'Jėzus yra Viešpats', jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). „Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: 'Aba, Tėve!'“ (Gal 4, 6). Tuo įtikėti įmanoma tik veikiant Šventajai Dvasiai. Norint susivienyti su Kristumi, pirma reikia būti Šventosios Dvasios paveiktiems. Tai Ji mus pasitinka ir sužadina mumyse tikėjimą. Krikštu – pirmuoju tikėjimo sakramentu – Šventoji Dvasia Bažnyčioje mums kiekvienam sielos gilumoje asmeniškai perteikia gyvenimą, trykštantį iš Tėvo ir mums pasiūlytą Sūnuje: Krikštas mums suteikia malonę atgimti Dieve Tėve per Jo Sūnų Šventojoje Dvasioje. Juk tie, kurie turi savyje Dievo Dvasią, atvedami prie Žodžio, tai yra Sūnaus; Sūnus juos pristato Tėvui, o Tėvas juos padaro nemirtingus. Taigi be Dvasios neįmanoma regėti Dievo Sūnaus, ir be Sūnaus niekas negali prisiartinti prie Tėvo, nes Tėvo pažinimas yra Sūnus, o Dievo Sūnus pažįstamas Šventojoje Dvasioje.

KBK 683 kontekstas

448641 Pirmosios sutiko Prisikėlusįjį Marija Magdalietė ir šventos moterys, ėjusios patepti Jėzaus kūno, nes Didžiojo penktadienio vakarą, artėjant šabui, Jis buvo palaidotas skubotai. Taigi moterys buvo pirmosios Kristaus prisikėlimo skelbėjos net patiems apaštalams. Tik paskui Jėzus pasirodė Petrui, vėliau Dvylikai. Tad Petras, pašauktas stiprinti savo brolių tikėjimo, Prisikėlusįjį pamatė anksčiau už juos, o pastarieji, remdamiesi jo liudijimu, galėjo drąsiai skelbti: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui“ (Lk 24, 34).

KBK 641 kontekstas

641553 Jėzus Petrui patikėjo ypatingą valdžią: „Tau duosiu Dangaus Karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16, 19). „Raktininko valdžia“ reiškia galią valdyti Dievo namus, Bažnyčią. Jėzus, „gerasis ganytojas“ (Jn 10, 11), tą pareigą patvirtino prisikėlęs: „Ganyk mano avis“ (Jn 21, 15–17). Galia „surišti ir atrišti“ reiškia galią atleisti nuodėmes, apibrėžti Bažnyčios mokymą ir priimti jos drausminius nuostatus. Tokią valdžią Jėzus suteikė Bažnyčiai per apaštalų, ypač Petro, tarnystę; jam vienam Jis aiškiai patikėjo Karalystės raktus.

KBK 553 kontekstas

641448 Evangelijose kai kurie žmonės, kreipdamiesi į Jį, labai dažnai vadina Jį „Viešpačiu“. Tas kreipinys rodo pas Jėzų ateinančių, laukiančių Jo pagalbos ir išgydymo žmonių pagarbą bei pasitikėjimą. Akinant Šventajai Dvasiai, taip būdavo pripažįstamas dieviškasis Jėzaus slėpinys. Susitikus su prisikėlusiuoju Jėzumi, tai virsta šlovinimu: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28). Pagaliau taip išreiškiama krikščionių tradicijai būdinga meilė ir prisirišimas: „Tai Viešpats!“ (Jn 21, 7).

KBK 448 kontekstas

642659 „Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje“ (Mk 16, 19). Kristaus kūnas buvo pašlovintas nuo pat jo Prisikėlimo momento; tai parodė naujos, antgamtinės, tokiomis ir išliksiančios Jo kūno ypatybės. Tačiau per tas keturiasdešimt dienų, kai Jis su savo mokiniais bendrai valgė ir gėrė, aiškino jiems apie Dievo karalystę, Jo garbę dar dengė paprasta žmogiška išvaizda. Paskutinis Jėzaus pasirodymas baigėsi galutiniu Jėzaus, kaip žmogaus, įžengimu į dieviškąją garbę; tai simbolizavo debesis ir dangus, kuriame Jis dabar sėdi Dievo dešinėje. Tik vienąsyk Jis padarė išimtį ir pasirodė „lyg ne laiku gimusiam“ (1 Kor 15, 8) Pauliui, kad tuo paskutiniu pasirodymu padarytų jį apaštalu.

KBK 659 kontekstas

642881 Viešpats padarė savo Bažnyčios uola tik vieną Simoną, kurį pavadino Petru, ir jam įteikė jos raktus; jį paskyrė visos kaimenės ganytoju. „Tačiau Petrui duotas įgaliojimas surišti ir atrišti, be abejo, buvo suteiktas ir apaštalų kolegijai, esančiai vienybėje su savo galva.“ Ši pastoracinė Petro ir kitų apaštalų tarnyba yra vienas iš Bažnyčios pamatų. Tą darbą tęsia vyskupai, pirmumo teise vadovaujami popiežiaus.

KBK 881 kontekstas

642860 Apaštalams buvo pavesta niekam neperleidžiama užduotis: būti rinktiniais Viešpaties prisikėlimo liudytojais ir Bažnyčios pamatu. Bet iš čia kyla ir jų misijos nuolatinumas. Kristus jiems pažadėjo pasilikti su jais iki pasaulio pabaigos. „Kristaus patikėtoji apaštalams dieviškoji užduotis tęsis iki pasaulio pabaigos, nes Evangelija, kurią jie turi skelbti, kiekvienu metu yra viso Bažnyčios gyvenimo pagrindas. Todėl apaštalai pasirūpino [...] palikti įpėdinių.“

KBK 860 kontekstas

645999 Kaip prisikels? Kristus prisikėlė su savo paties kūnu: „Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats!“ (Lk 24, 39); bet Jis negrįžo į žemiškąjį gyvenimą. Taip pat Jame „visi prisikels su savo kūnu, kurį turi dabar“, tačiau tas kūnas bus perkeistas į garbingąjį kūną, tai bus „dvasinis kūnas“ (1 Kor 15, 44): Gal kas paklaus: „Kaip bus prikelti mirusieji? Su kokiu kūnu jie pasirodys?“ Neišmanėli! Ką tu pasėji, neatgimsta, jei prieš tai nenumiršta. Kad ir ką sėji, tu sėji ne būsimąjį kūną, bet pliką grūdą [...]. Sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis. [...] mirusieji bus prikelti jau negendantys [...]. Juk reikia, kad šis gendantis [kūnas] apsivilktų negendamybe, šis marus [kūnas] apsivilktų nemarybe“ (1 Kor 15, 35–37. 42. 52–53).

KBK 999 kontekstas

646934 „Dieviškuoju įsteigimu Bažnyčioje tarp Kristaus tikinčiųjų yra įšventintųjų tarnautojų, kurie teisėje vadinami dvasininkais; kiti vadinami pasauliečiais. Abiejose grupėse yra Kristaus tikinčiųjų, kurie, įsipareigodami gyventi pagal evangelinius patarimus [...], savitu būdu pašvenčiami Dievui ir tarnauja išganomajai Bažnyčios misijai.“

KBK 934 kontekstas

646549 Kai kurių žmonių išlaisvinimas iš žemiško blogio – bado, neteisybės, ligų ir mirties – yra Jėzaus mesijiniai ženklai; tačiau Jis atėjo ne tam, kad sunaikintų visą žemiškąjį blogį, bet kad išlaisvintų žmones iš dar sunkesnės vergovės, būtent nuodėmės, kuri trukdo jų pašaukimui būti Dievo vaikais ir yra jų visokio žmogiško vergavimo priežastis.

KBK 549 kontekstas