Paieškos rezultatai

445653 Prisikėlimas patvirtino Jėzaus dievystės tiesą. Jis buvo sakęs: „Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, suprasite, kad Aš Esu“ (Jn 8, 28). Nukryžiuotojo prisikėlimas įrodo, kad Jis iš tikrųjų yra „Aš Esu“, Dievo Sūnus ir pats Dievas. Šv. Paulius galėjo žydams pareikšti: „Protėviams duotąjį pažadą [...] Dievas įvykdė mums [...], prikeldamas Jėzų, kaip parašyta antrojoje psalmėje: 'Tu esi mano Sūnus, šiandien aš Tave pagimdžiau!'“ (Apd 13, 32–33). Kristaus prisikėlimas yra artimai susijęs su Dievo Sūnaus įsikūnijimo slėpiniu. Pagal amžinąjį Dievo planą jis jį atbaigia.

KBK 653 kontekstas

648258 Visa dieviškoji ekonomija yra bendras trijų dieviškųjų Asmenų darbas. Būdama vienos ir tos pačios prigimties, Trejybė ir veikia vieningai bei vienodai. „Tėvas ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia yra ne trys kūrinijos pradai, o vienas.“ Vis dėlto kiekvienas dieviškasis Asmuo bendrą darbą atlieka savitai. Bažnyčia, vadovaudamasi Naujuoju Testamentu, išpažįsta „vieną Dievą Tėvą, iš kurio yra visa; vieną Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį yra visa; ir vieną Šventąją Dvasią, kurioje yra visa“. Geriausiai dieviškųjų Asmenų savybes parodo dieviškosios misijos – Sūnaus Įsikūnijimas ir Šventosios Dvasios dovanojimas.

KBK 258 kontekstas

648989 Mes tvirtai tikime ir kartu viliamės, kad kaip Kristus tikrai prisikėlė iš numirusių ir amžinai gyvena, taip ir teisieji po mirties amžinai gyvens su prisikėlusiu Kristumi, ir Jis prikels juos paskutiniąją dieną. Kaip Jo, taip ir mūsų prisikėlimą įvykdys Švenčiausioji Trejybė: Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai jis – prikėlęs iš numirusių Kristų Jėzų – atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse (Rom 8, 11).

KBK 989 kontekstas

648663 Dabar Kristus sėdi Tėvo dešinėje: „Tėvo dešinė mums reiškia dievišką garbę ir šlovę, kurios apsuptas yra Dievo Sūnus, nuo amžių esąs Dievas ir vienesmis su Tėvu; kadangi Jis įsikūnijo ir Jo kūnas drauge buvo išaukštintas, tai ir su kūnu sėdi Tėvo dešinėje.“

KBK 663 kontekstas

648445 Po Prisikėlimo dieviškoji sūnystė pasirodė Jo šlovingo žmogiškojo asmens galybe, nes „šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių“ Jis buvo pristatytas „galingu Dievo Sūnumi“ (Rom 1, 4). Apaštalai galės liudyti: „Mes regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1, 14).

KBK 445 kontekstas

648272 Tikėjimas į Dievą, kaip visagalį Tėvą, gali būti bandomas blogio ir kančios patirtimi. Kartais gali atrodyti, kad Dievo su mumis nėra ir kad Jis negali sutrukdyti blogiui įvykti. Tačiau Dievas Tėvas savo visagalybę apreiškė pačiu slėpiningiausiu būdu, nugalėdamas blogį laisvu savo Sūnaus nusižeminimu ir Jo prisikėlimu. Nukryžiuotasis Kristus „yra Dievo galybė ir Dievo išmintis. Dievo kvailybė išmintingesnė už žmones ir Dievo silpnybė galingesnė už žmones“ (1 Kor 1, 24–25). Kristaus prisikėlimu ir išaukštinimu Tėvas apreiškė savo „galybės didybę mums, tikintiesiems, veikiant jo neribotai jėgai“ (Ef 1, 19).

KBK 272 kontekstas

6951293 Šio sakramento apeigose svarbiausi du dalykai: patepimo ženklas ir tai, ką patepimas palieka bei įspaudžia, būtent, dvasinis anstpaudas. Patepimas biblinėje ir antikinėje simbolikoje turi daug prasmių: aliejus yra gausumo ir džiaugsmo ženklas, jis nuvalo (prieš prausiantis ir nusiprausus) ir daro kūną miklų (juo tepasi atletai ir imtynininkai); jis yra gydymo ženklas, nes malšina mėlynių ir žaizdų skausmą; pateptasis spindi grožiu, sveikata ir jėga.

KBK 1293 kontekstas

695436 Kristus yra hebrajiško žodžio „Mesijas“, reiškiančio „pateptąjį“, graikiškas vertimas. Jis tampa tikriniu Jėzaus vardu todėl, kad išreiškia dieviškąją misiją, kurią Jėzus tobulai įvykdo. Izraelyje Dievo vardu būdavo patepami asmenys, pašventinami Jo patikėtai misijai atlikti. Tai būdavo karaliai, kunigai ir retais atvejais pranašai. Ypatingas atvejis turėjo būti patepimas Mesijo, kurį Dievas siųs galutinai įtvirtinti Jo karalystės. Mesijas turėjo būti pateptas Viešpaties Dvasia kaip karalius ir kunigas, o drauge ir pranašas. Jėzus įvykdė mesijinius Izraelio lūkesčius trilype – kunigo, pranašo ir karaliaus – tarnyste.

KBK 436 kontekstas

6951504 Jėzus dažnai reikalauja, kad ligoniai tikėtų. Gydydamas Jis naudojasi ženklais: paliečia seilėmis ir uždeda rankas, patepa purvu ir liepia nusiplauti. Ligoniai stengėsi Jį paliesti, „nes iš jo ėjo galia ir visus gydė“ (Lk 6, 19). Taip ir sakramentuose Kristus ir toliau mus „paliečia“, kad išgydytų.

KBK 1504 kontekstas

695794 Jis rūpinasi mūsų augimu: kad galėtume augti stiebdamiesi iki Jo, mūsų Galvos, Kristus savo Kūną – Bažnyčią aprūpina dovanomis ir tarnybomis, kuriomis padedame vieni kitiems išganymo kelyje.

KBK 794 kontekstas