Paieškos rezultatai
Ieškota: 439, 496, 559, 2616 Rasta: 4
439 528—529Daugelis žydų, net kai kurie pagonys, besidalijantys su jais ta pačia viltimi, atpažino Jėzuje pagrindinius „Dovydo sūnaus“, Dievo pažadėto Izraeliui Mesijo,36 bruožus.547 Jėzus su Mesijo titulu, į kurį turėjo teisę,37 sutiko, tačiau sutiko ne visiškai, nes dalis to meto žmonių Mesiją suprato per daug žmogiškai,38 iš esmės politiškai39.
496 Jau pirmuose tikėjimo apibrėžimuose154 Bažnyčia išpažino, kad Jėzus buvo pradėtas Mergelės Marijos įsčiose vien Šventosios Dvasios galia, ir patvirtino kūnišką šio įvykio aspektą: Jėzus buvo pradėtas „iš Šventosios Dvasios, be sėklos“155. Bažnyčios tėvai mergeliškajame Jėzaus prasidėjime regi ženklą, kad Dievo Sūnus gimė tikrai turėdamas tokią kaip mūsų žmogišką prigimtį:
Antai šv. Ignotas Antiochietis (II amžiaus pradžia) rašo: „Jūs esate tvirtai įsitikinę mūsų Viešpaties tiesa. Jis iš tikrųjų kūnu yra kilęs iš Dovydo giminės,156 Dievo Sūnus Dievo valia ir galybe,157 tikrai gimęs iš Mergelės, [...] tikrai buvo už mus kūnu nukryžiuotas valdant Poncijui Pilotui [...], iš tikrųjų kentėjo, kaip iš tikrųjų ir prisikėlė.“158
559 Kaip Jeruzalė pasitiks savo Mesiją? Visuomet atmesdavęs minių bandymus paskelbti Jį karaliumi,327 dabar Jėzus pasirenka metą ir būdą, kad įžengtų kaip Mesijas į savo „tėvo Dovydo“ (
2616 Maldą Jam Jėzus išklausydavo jau savo viešojo gyvenimo metu darydamas ženklus, iš anksto skelbusius Jo mirties ir prisikėlimo galybę. Jėzus išklauso kupiną tikėjimo548 (raupsuotojo,79 Jairo,80 kanaanietės,81 gerojo piktadario82) žodžiais išsakytą arba (paralyžiuoto žmogaus nešėjų,83 Jėzaus drabužį palietusios kraujoplūdžiu sergančios moters,84 verkiančios ir kvepalais tepančios nusidėjėlės85) nebylią maldą. Primygtinis aklųjų prašymas: „Pasigailėk mūsų, Dovydo Sūnau!“ (
Šv. Augustinas glaustai ir taikliai nusako tris Jėzaus maldos bruožus: „Jis meldžiasi už mus kaip mūsų Kunigas; Jis meldžiasi mumyse kaip mūsų Galva; mes meldžiamės Jam kaip savo Dievui. Tad išgirskime savo balsus Jame ir Jo balsą savyje.“86
KBK nuorodos
439528 Epifanija yra Jėzaus, kaip Izraelio Mesijo, Dievo Sūnaus ir pasaulio Gelbėtojo, parodymas Jo krikšto Jordano upėje metu, Kanos vestuvėse ir tada, kai iš Rytų atkeliavę „išminčiai“ pagarbino Jėzų. Į tuos išminčius, atstovaujančius aplinkinių kraštų pagonių religijoms, Evangelijoje žiūrima kaip į pirmuosius atstovus tų tautų, kurios priims Gerąją per Įsikūnijimą įvykusio išganymo Naujieną. Tai, kad išminčiai atvyksta į Jeruzalę pagarbinti gimusio Žydų karaliaus, rodo, jog mesijinės Dovydo žvaigždės šviesoje jie Izraelyje ieško to, kuris bus tautų valdovas. Jų atvykimas reiškia, jog pagonys gali surasti Jėzų ir pagarbinti Jį kaip Dievo Sūnų ir pasaulio Gelbėtoją tik kreipdamiesi į žydus ir iš jų gavę mesijinį pažadą, tokį, koks yra Senajame Testamente. Epifanija reiškia, kad visi pagonys įžengia į patriarchų šeimą ir įgyja Israeliticam dignitatem (Izraelio tautos garbingumą) .
439529 Jėzaus paaukojimu Šventykloje Jis parodomas kaip Viešpačiui priklausantis Pirmagimis. Simeono ir Onos asmenyse visas laukimu gyvenantis Izraelis ateina susitikti su savo Gelbėtoju (taip šį įvykį vadina Bizantijos tradicija). Jėzus yra atpažįstamas kaip ilgai lauktasis Mesijas, „šviesa pagonims apšviesti“ ir „Izraelio tautos garbė“, bet drauge ir „prieštaravimo ženklas“. Marijai pranašaujamas skausmo kalavijas žada kitą, kryžiaus auką, tobulą ir vienintelę, kuri suteiks išganymą, Dievo parengtą „visų tautų akivaizdoje“.
439547 Savo žodžius Jėzus palydi daugeliu „galingų darbų, stebuklų ir ženklų“ (Apd 2, 22), kurie rodo, kad Dievo karalystė yra Jame ir kad Jėzus yra skelbtasis Mesijas.
559333 Įsikūnijusiojo Žodžio gyvenime nuo pat Įsikūnijimo iki Dangun žengimo angelai Jį garbina ir Jam tarnauja. „Įvesdamas Pirmgimį į pasaulį, jis [Dievas] sako: 'Tepagarbina jį visi Dievo angelai'“ (Žyd 1, 6). Jų šlovinimo giesmė Kristui gimus nesiliauja skambėjusi Bažnyčios šlovinime: „Garbė Dievui aukštybėse...“ (Lk 2, 14). Jie globoja Jėzaus kūdikystę, tarnauja Jam dykumoje, stiprina Alyvų kalno agonijoje, kai Jis galėtų būti jų išgelbėtas iš priešų rankų, kaip kadaise Izraelis. Taip pat angelai skelbia Gerąją Įsikūnijimo Naujieną ir Kristaus Prisikėlimą. Jie vėl lydės – kaip yra skelbę – sugrįžtantį Kristų ir tarnaus Jam teisiant pasaulį.
5591352 Anafora. Apeigų šerdis ir viršūnė yra Eucharistijos malda – dėkojimo ir konsekracijos [perkeitimo] malda: prefacijoje (dėkojimo giesmėje) Bažnyčia dėkoja Tėvui per Kristų Šventojoje Dvasioje už visus Jo darbus, už sukūrimą, Atpirkimą ir pašventimą. Visa bendruomenė tada įsitraukia į nepaliaujamą šlovinimo giesmę, kurią triskart Šventam Dievui gieda Bažnyčia, angelai ir visi šventieji.
2616548 Jėzaus daryti stebuklai rodo, kad Jį „yra siuntęs Tėvas“. Jie ragina Juo tikėti. Tiems, kurie tikėdami kreipiasi į Jį, Jis duoda, ko jie prašo. Tad stebuklai stiprina tikėjimą tuo, kuris daro savo Tėvo darbus: jie patvirtina, kad Jis yra Dievo Sūnus. Tačiau jie gali kelti ir pasipiktinimą. Jie skirti ne smalsumui ir magijos troškimui patenkinti. Nepaisant tokių aiškių Jėzaus stebuklų, kai kas Jį ir atstūmė; Jis netgi buvo kaltinamas darąs tuos stebuklus, demonų padedamas.
26162667 Toks labai paprastas tikėjimo kupinas šaukimasis Rytų ir Vakarų maldos tradicijoje įgijo įvairias formas. Dažniausiai vartojama formulė yra Sinajaus kalno, Sirijos ir Atoso kalno vienuolių perduotas šaukimasis: „Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, Viešpatie, būk gailestingas mums, nusidėjėliams!“ Jis suvienija kristologinį Laiško filipiečiams (2, 6–11) himną su muitininko ir neregių maldavimais. Jis širdžiai padeda žmogaus skurdą susieti su Gelbėtojo gailestingumu.
KBK išnašos
36Plg. Mt 2, 2; 9, 27; 12, 23; 15, 22; 20, 30; 21, 9.15.
37Plg. Jn 4, 25–26; 11, 27.
38Plg. Mt 22, 41–46.
39Plg. Jn 6, 15; Lk 24, 21.
154Plg. DS 10–64.
155Laterano Susirinkimas (649 m.), Canon 3: DS 503.
156Plg. Rom 1, 3.
157Plg. Jn 1, 13.
158Šv. Ignotas Antiochietis, Epistula ad Smyrnaeos 1–2: SC 10bis, p. 132–134 (Funk 1, 274–276).
327Plg. Jn 6, 15.
328Plg. Mt 21, 1–11.
329Plg. Jn 18, 37.
330Plg. Mt 21, 15–16; Ps 8, 3.
331Plg. Lk 19, 38; 2, 14.
79Plg. Mk 1, 40–41.
80Plg. Mk 5, 36.
81Plg. Mk 7, 29.
82Plg. Lk 23, 39–43.
83Plg. Mk 2, 5.
84Plg. Mk 5, 28.
85Plg. Lk 7, 37–38.
86Šv. Augustinas, Enarratio in Psalmum 85, 1: CCL 39, 1176 (PL 36, 1081); plg. Valandų liturgijos bendrieji nuostatai, 7, in: Valandų liturgija, t. 1, Vilnius, 2011, p. 27.
Kraunama...