Paieškos rezultatai

437486 Vienatinis Tėvo Sūnus, kaip žmogus, pradėtas Mergelės Marijos įsčiose, yra „Kristus“, Šventosios Dvasios pateptasis, nuo pat savo žmogiškojo buvimo pradžios, nors kaip toks apreikštas palaipsniui: pirmiausia piemenims, išminčiams, Jonui Krikštytojui, mokiniams. Visas Jėzaus Kristaus gyvenimas rodo, „kaip Dievas jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe“ (Apd 10, 38).

KBK 486 kontekstas

437525 Jėzus gimė vargingoje kūtelėje, neturtingoje šeimoje; pirmieji įvykio liudytojai buvo paprasti piemenys. Tame neturte nušvito dangaus garbė. Bažnyčia nepaliauja giedojusi apie tos nakties šlovę: Mergelė pasauliui šiandien atidavė Amžinąjį; Neprieinamajam prisiglausti olą davė žemė. Angelai ir piemenys Jį šlovina, Žvaigždės vedami, artinas išminčiai, Nes Tu mums užgimei, Kūdikėli, Dieve amžinasis!

KBK 525 kontekstas

484461 Kartodama šv. Jono posakį („Žodis tapo kūnu“: Jn 1, 14), Bažnyčia „Įsikūnijimu“ vadina faktą, kad Dievo Sūnus priėmė žmogiškąją prigimtį, norėdamas joje mus išganyti. Apie Įsikūnijimo slėpinį Bažnyčia gieda šv. Pauliaus perteiktą himną: Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Fil 2, 5–8 ).

KBK 461 kontekstas

484721 Marija, Švenčiausioji Dievo Motina, visuomet Mergelė, vainikuoja Sūnaus ir Dvasios siuntimą laikų pilnatvei atėjus. Pirmą kartą išganymo plane ir todėl, kad Šventoji Dvasia parengė, Tėvas randa būstą, kuriame Jo Sūnus ir Jo Dvasia gali apsigyventi tarp žmonių. Dėl to ir Bažnyčios tradicijoje gražiausi tekstai apie išmintį dažnai esti susiję su Marija: liturgijoje apie Mariją giedama, ir ji vaizduojama kaip „Išminties sostas“. Joje prasidėjo „nuostabūs Dievo darbai“, kuriuos Šventoji Dvasia padarys Kristuje ir Bažnyčioje.

KBK 721 kontekstas

485689 Ta, kurią Tėvas atsiuntė į mūsų širdis, Jo Sūnaus Dvasia, tikrai yra Dievas. Vienesmė su Tėvu ir Sūnumi, Ji yra nuo jų neatskiriama tiek vidiniame Trejybės gyvenime, tiek būdama meilės dovana pasauliui. Tačiau, garbindamas vienesmę ir nedalomą gyvybę teikiančią Švenčiausiąją Trejybę, Bažnyčios tikėjimas išpažįsta ir Asmenų skirtingumą. Siųsdamas savo Žodį, Tėvas visada siunčia ir savo Dvasią; tas siuntimas vieningas, nes Sūnus ir Šventoji Dvasia, nors skirtingi, yra neišskiriami. Tiesa, pasirodo Kristus, regimas neregimojo Dievo atvaizdas, bet Jį apreiškia Šventoji Dvasia.

KBK 689 kontekstas

485723 Marijoje Šventoji Dvasia įgyvendino geranorišką Tėvo planą. Per Šventąją Dvasią Mergelė pradeda ir pagimdo Dievo Sūnų. Šventosios Dvasios ir tikėjimo galia jos mergeliškumas išskirtiniu būdu tampa vaisingas.

KBK 723 kontekstas

486437 Angelas pranešė piemenims apie gimusį Jėzų, kaip Izraeliui žadėtą Mesiją: „Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 11). Nuo pat pradžių Jis yra tas, „kurį Tėvas pašventino ir siuntė pasaulin“ (Jn 10, 36), pradėtas kaip „šventas“ nekaltose Marijos įsčiose. Juozapui Dievas liepė nebijoti „parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios“ (Mt 1, 20), kad Jėzus, „vadinamas Kristumi“, gimtų iš Juozapo, mesijinio Dovydo palikuonio, žmonos (Mt 1, 16).

KBK 437 kontekstas

721484 Apreiškimas Marijai pradėjo „laiko pilnatvę“ (Gal 4, 4), kai išsipildo pažadai ir baigiasi pasiruošimas. Marija yra kviečiama priimti tą, kuriame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kol 2, 9). Dieviškas atsakas į jos klausimą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ (Lk 1, 34) nurodė Dvasios galybę: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs“ (Lk 1, 35).

KBK 484 kontekstas

722489 Senosios Sandoros metu Marijos misiją ruošė šventosios moterys. Pradžioje buvo Ieva; nepaisant jos neklusnumo, jai buvo pažadėta, kad jos palikuonis nugalės Piktąjį, ir kad ji bus visų gyvųjų motina. Dėl to pažado Sara pradėjo sūnų, būdama senyvo amžiaus. Priešingai visiems žmonių lūkesčiams, kad liktų ištikimas savo pažadams, Dievas pasirinkdavo tai, kas pasauliui atrodo silpna: Samuelio motiną Haną, Deborą, Rutą, Juditą, Esterą ir daugelį kitų moterų. Marija „užima pirmąją vietą tarp Viešpaties nuolankiųjų ir vargdienių, kurie viltingai iš jo tikisi ir sulaukia išganymo. Galiausiai su ja, prakilniąja Siono dukterimi, ilgai laukus pažado išsipildymo, ateina laikų pilnatvė ir prasideda nauja išganymo santvarka“.

KBK 489 kontekstas

7222676 Tą dvejopą maldos Marijai judėjimą puikiai atskleidžia „Ave Maria“ malda: „Sveika, Marija“ (pažodžiui: „Džiaukis, Marija“). Visa malda prasideda angelo Gabrieliaus pasveikinimu. Pats Dievas per savo angelą sveikina Mariją. Mūsų malda drįstame pakartoti pasveikinimą Marijai, žvelgdami į ją taip, kaip Dievas pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę, ir ja džiaugtis taip, kaip džiaugiasi Dievas. „Malonės pilnoji, Viešpats su Tavimi“: abi šios angelo pasveikinimo dalys paaiškina viena kitą. Marija yra pilna malonės, nes Viešpats yra su ja. Ją pripildžiusi malonė – tai su ja esantis pats visokios malonės Šaltinis. „Krykštauk iš džiaugsmo, [...] dukra Jeruzale! [...] VIEŠPATS yra tavyje“ (Sof 3, 14. 17). Marija, kurioje apsigyvena pats Viešpats, yra įasmeninta Siono dukra, Sandoros skrynia, Viešpaties garbės buveinė: „Dievo padangtė tarp žmonių“ (Apr 21, 3). Būdama „malonės pilnoji“, ji visa yra dovanojusi save Tam, kuris joje apsigyvena ir kurį ji duos pasauliui. „Tu pagirta tarp moterų ir pagirtas Tavo Sūnus (įsčių vaisius) – Jėzus.“ Po angelo pasveikinimo pakartojame Elzbietos pasveikinimą. „Kupina Šventosios Dvasios“ (Lk 1, 41), Elzbieta yra pirmoji ilgoje Mariją palaiminta vadinančių kartų eilėje: „Laiminga įtikėjusi...“ (Lk 1, 45); Marija yra „pagirta tarp moterų“, nes patikėjo, kad Viešpaties žodžiai išsipildys. Abraome dėl savojo tikėjimo rado palaiminimą „visos žemės gentys“ (Pr 12, 3). Marija dėl savo tikėjimo tapo tikinčiųjų motina, jos dėka visos žemės tautos gauna Tą, kuris pats yra Dievo palaiminimas: „pagirtas Tavo Sūnus – Jėzus“.

KBK 2676 kontekstas

723485 Šventosios Dvasios misija visada esti sujungta ir suderinta su Sūnaus misija. Šventoji Dvasia, „Viešpats Gaivintojas“, siunčiama pašventinti Mergelės Marijos įsčių ir dievišku būdu padaryti ją vaisingą, kad ji pradėtų amžinąjį Tėvo Sūnų, gausiantį iš jos žmogiškąją prigimtį.

KBK 485 kontekstas

723506 Marija yra Mergelė, nes jos mergeliškumas yra jokios abejonės nesužaloto jos tikėjimo ir neblaškomo atsidavimo Dievo valiai ženklas. Tai jos tikėjimas leido jai tapti Gelbėtojo Motina: „Dar labiau palaiminta Marija, priėmusi Kristaus tikėjimą, negu pradėjusi Kristaus kūną.“

KBK 506 kontekstas

724208 To traukiančio į save ir slėpiningo Dievo akivaizdoje žmogus aptinka savo menkybę. Priešais degantį krūmą Mozė nusiauna sandalus, o Šventojo Dievo akivaizdoje užsidengia veidą. Priešais trissyk Švento Dievo šlovę Izaijas sušunka: „Vargas man, nes esu žuvęs! Aš – žmogus, kurio lūpos suteptos“ (Iz 6, 5). Matydamas Jėzaus rodomus dieviškus ženklus, Petras taip pat sušunka: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ (Lk 5, 8). Bet kadangi Dievas yra šventas, Jis gali atleisti žmogui, kuris prisipažįsta Jam nusidėjęs: „Nebausiu tavęs degančiu įniršiu, [...] nes aš esu Dievas, o ne žmogus, – Šventasis tarp jūsų“ (Oz 11, 9). Apaštalas Jonas taip pat pasakys: „Jo akivaizdoje nuraminsime savo širdį, jei mūsų širdis imtų mus smerkti: Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta“ (1 Jn 3, 19–20).

KBK 208 kontekstas

7242619 Dėl to Marijos giesmė – lotyniškoji „Magnificat“, bizantiškoji „Megalynarion“ – yra drauge Dievo Motinos ir Bažnyčios, Siono Dukters ir naujosios Dievo tautos giesmė, padėkos už gausybę išganymo ekonomijoje išlietų malonių giesmė; giesmė „beturčių“, kurių viltį įgyvendino mūsų protėviams, „Abraomui ir jo palikuonims per amžius“, duoti ir išpildyti pažadai.

KBK 2619 kontekstas

725963 Apie Mergelės Marijos vaidmenį Kristaus ir Šventosios Dvasios slėpiniuose jau esame kalbėję; dabar dera pasvarstyti, kokia jos vieta Bažnyčios slėpinyje. „Mergelė Marija [...] yra pripažįstama ir gerbiama kaip tikra Dievo ir Atpirkėjo Motina [...]. Tačiau drauge ji [...] yra tikra Kristaus 'narių Motina [...], savo meile padėdama Bažnyčioje gimti tikintiesiems, kurie yra tos Galvos nariai'.“ „Marija – Kristaus Motina, Bažnyčios Motina.“

KBK 963 kontekstas