Ieškota: 385,386,387,388,389,390,396,397,398,399,400 Rasta: 11
385 Dievas yra be galo geras, ir visi Jo darbai geri. Vis dėlto niekas neišvengia kančios ir gamtoje esančio blogio, kurie mums atrodo susiję su kūriniams būdingu ribotumu, ir ypač neišvengia klausimo apie moralinį blogį. Iš kur blogis? „Aš ieškojau, iš kur yra blogis, ir nebuvo išeities“, – sako šv. Augustinas258309 ir skausmingai paties ieškotą išeitį atras tik sugrįžęs prie gyvojo Dievo; nes „nedorybės paslaptis“ (
386 Nuodėmė egzistuoja žmogaus istorijoje: būtų beprasmiška bandyti jos nepastebėti arba šią tamsią tikrovę vadinti kitais vardais. 1847Bandydami suprasti, kas yra nuodėmė, turime pirmiausia pripažinti gilų žmogaus ryšį su Dievu, nes, to nepaisydami, neatskleisime nuodėmės blogio, kuris iš tiesų yra ne kas kita, kaip Dievo atmetimas ir savęs su Juo supriešinimas, tebeslegiantys žmogaus gyvenimą ir istoriją.
387 Nuodėmės, ypač gimtosios nuodėmės tikrovė atsiskleidžia tik dieviškojo Apreiškimo šviesoje. Nežinant, kas jame sakoma apie Dievą, neįmanoma aiškiai suvokti nuodėmės,1848 ir kyla pagunda aiškinti ją vien kaip augimo stygį, psichologinį poveikį, klaidą, neišvengiamą socialinės netvarkos pasekmę ir t. t. Tik žinant, kas Dievo buvo skirta žmogui, galima suprasti, kad nuodėmė yra piktnaudžiavimas laisve,1739 kurią Dievas suteikė asmenims, sukurtiems tam, kad jie mylėtų Dievą ir vienas kitą.
388 431Vis labiau skleidžiantis Apreiškimui, aiškėjo ir nuodėmės tikrovė. Nors Senojo Testamento Dievo tautą ir vargino žmogiškas būvis, papasakotas Pradžios knygos nuopuolio istorijoje,208 vis dėlto ji negalėjo iki galo suvokti tos istorijos giliosios prasmės, kurią atskleidė tik Jėzaus Kristaus mirtis ir prisikėlimas.262359 Reikia pažinti Kristų, malonės šaltinį, kad galėtum pripažinti Adomą esant nuodėmės šaltiniu. Tik prisikėlusio Kristaus atsiųsta Dvasia Parakletas „parodys pasauliui, kaip jis klysta dėl nuodėmės“ (
389 Gimtosios nuodėmės samprata, galima sakyti, yra „išvirkštinė pusė“ Gerosios Naujienos, skelbiančios, kad 422Jėzus yra visų žmonių Gelbėtojas, kad visiems reikia išganymo ir kad išganymą visiems yra suteikęs Kristus. Bažnyčia, kuri turi „Kristaus išmonę“263, gerai žino, kad, sumenkinant gimtosios nuodėmės apreiškimą, pažeidžiamas Kristaus slėpinys.
390 289Apie nuopuolį (
396 1730Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir dovanojo jam savo bičiulystę. 311Kaip įdvasinta būtybė, žmogus gali gyventi šia bičiulyste tik laisvai paklusdamas Dievui. Tai išreiškiama draudimu žmogui valgyti nuo gero bei pikto pažinimo medžio, „nes kai tik nuo jo užvalgysi, turėsi mirti“ (
397 17072541Velnio gundomas žmogus numarino savo širdyje pasitikėjimą Kūrėju273 ir, piktnaudžiaudamas laisve, nepakluso Dievo įsakymui. Tai ir buvo pirmoji žmogaus nuodėmė.2741850 Ir visos kitos nuodėmės esti neklusnumas Dievui ir nepasitikėjimas Jo gerumu.215
398 Taip nusidėdamas, žmogus save patį iškėlė aukščiau Dievo ir kartu paniekino Dievą: jis verčiau pasirinko save, o ne Dievą,2084 vadinasi, nesiskaitė su savo, kaip kūrinio, padėtimi, drauge pakenkdamas ir sau pačiam. Šventumo būkle apdovanotam žmogui buvo skirta, Dievo padedamam, pasiekti visą „sudievintojo“ garbę. 2113Velnio suviliotas, jis užsigeidė būti „kaip Dievas“275, tačiau „be Dievo, prieš Dievą, ne pagal Dievą“276.
385309 Jei visagalis Dievas Tėvas, darnaus ir gero pasaulio Kūrėjas, rūpinasi visais savo kūriniais, kodėl egzistuoja blogis? Į tą įkyrų ir neišvengiamą, skaudų ir paslaptingą klausimą skubaus atsakymo nepakanka. Atsakyti gali tik krikščionių tikėjimo visuma: kūrinijos gerumas, nuodėmės drama, kantri Dievo meilė, pasitinkanti žmones savo sandoromis, atperkančiu Jo Sūnaus Įsikūnijimu, Šventosios Dvasios atsiuntimu, Bažnyčios subūrimu, sakramentų galia, pagaliau kviečianti laisvus kūrinius iš anksto įsitraukti į laimingą gyvenimą, kurio jie gali – tai baisus slėpinys – iš anksto ir atsisakyti. Krikščioniškojoje Naujienoje nėra nė vienos reikšmingesnės minties, kuri bent iš dalies neatsakytų į blogio klausimą.
385457 Žodis tapo kūnu, kad mus išgelbėtų ir sutaikintų su Dievu: Dievas „mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų, kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1 Jn 4, 10). „Tėvas atsiuntė Sūnų, pasaulio Gelbėtoją“ (1 Jn 4, 14). Jis „pasirodė, kad sunaikintų nuodėmes“ (1 Jn 3, 5): Serganti mūsų prigimtis prašėsi pagydoma; puolusi – pakeliama; mirusi – prikeliama. Praradę gėrį, mes pasigedome, kas jį sugrąžintų; paskendę tamsybėse, ilgėjomės šviesos; būdami belaisviai, laukėme išvaduotojo, kaliniai – išlaisvintojo, vergai – gelbėtojo. Nejaugi visa tai nebuvo pakankamai svarbios priežastys, kad Dievas pasigailėtų skurstančios ir nelaimingos žmonijos ir nusileistų iki mūsų žmogiškosios prigimties jos pagydyti?
3851848 Šv. Paulius tvirtina: „kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom 5, 20). Tačiau, kad malonė veiktų, ji turi atidengti nuodėmę, idant apgręžtų mūsų širdį ir mus vestų „teisumu amžinajam gyvenimui per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ (Rom 5, 21). Kaip gydytojas apžiūri žaizdą prieš ją tvarstydamas, taip ir Dievas savo žodžiu ir savo Dvasia ryškiai apšviečia nuodėmę: Kad atsiverstum, reikia nuodėmę įžvelgti; sąžinė tada ją įvertina, ir kadangi tas vertinimas vyksta žmogaus viduje veikiant tiesos Dvasiai, tai drauge prasideda naujas apdovanojimas meile ir malone: „Imkite Šventąją Dvasią.“ Tad šiame „nuodėmės įvertinime“ mums paaiškėja dviguba dovana: teisingos sąžinės ir tikrumo mūsų Atpirkimu dovana. Tiesos Dvasia yra ir Guodėja.
385539 Evangelistai nurodo to paslaptingo įvykio reikšmingą išganymui prasmę. Jėzus yra naujasis Adomas, likęs ištikimas, kai pirmasis pasidavė pagundai. Kristus tobulai įvykdo Izraelio pašaukimą: priešingai tiems, kurie kitados keturiasdešimt metų dykumoje įžūliai bandė Dievą, Jis pasirodė kaip Dievo Tarnas, be išlygų paklūstantis Dievo valiai. Tuo Jis nugali velnią – suriša galiūną, kad atimtų, ką jis pasiglemžęs. Jėzaus pergalė prieš gundytoją dykumoje yra įžanga į Jo kančios pergalę, į didžiausią Jo sūniškos meilės Tėvui klusnumą.
3861847 „Dievas mus sukūrė be mūsų, bet nepanorėjo mūsų išgelbėti be mūsų.“ Kad patirtume Jo gailestingumą, turime prisipažinti blogai pasielgę. „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1 Jn 1, 8–9).
3871848 Šv. Paulius tvirtina: „kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom 5, 20). Tačiau, kad malonė veiktų, ji turi atidengti nuodėmę, idant apgręžtų mūsų širdį ir mus vestų „teisumu amžinajam gyvenimui per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ (Rom 5, 21). Kaip gydytojas apžiūri žaizdą prieš ją tvarstydamas, taip ir Dievas savo žodžiu ir savo Dvasia ryškiai apšviečia nuodėmę: Kad atsiverstum, reikia nuodėmę įžvelgti; sąžinė tada ją įvertina, ir kadangi tas vertinimas vyksta žmogaus viduje veikiant tiesos Dvasiai, tai drauge prasideda naujas apdovanojimas meile ir malone: „Imkite Šventąją Dvasią.“ Tad šiame „nuodėmės įvertinime“ mums paaiškėja dviguba dovana: teisingos sąžinės ir tikrumo mūsų Atpirkimu dovana. Tiesos Dvasia yra ir Guodėja.
3871739 Laisvė ir nuodėmė. Žmogaus laisvė yra ribota ir klaidi. Žmogus iš tiesų suklydo. Laisvai nusidėjo. Atmesdamas Dievo meilės planą, jis apsigavo ir tapo nuodėmės vergu. Tas pirmas susvetimėjimas pagimdo kitus. Žmonijos istoriją nuo pat pradžių ženklino nelaimės ir prievarta, kilusios iš žmogaus širdies netikusiai naudojantis laisve.
388431 Išganymo istorijoje Dievas nepasitenkina vien tik išlaisvindamas Izraelį „iš vergijos namų“ (Įst 5, 6) ir išvesdamas jį iš Egipto. Jis gelbi jį iš jo nuodėmės. Nes nuodėmė visada yra Dievo įžeidimas, ir tik Jis vienas gali tai atleisti. Dėl to Izraelis, kaskart geriau suvokdamas nuodėmės visuotinumą, galės siekti išganymo vien šaukdamasis Dievo Atpirkėjo vardo.
388208 To traukiančio į save ir slėpiningo Dievo akivaizdoje žmogus aptinka savo menkybę. Priešais degantį krūmą Mozė nusiauna sandalus, o Šventojo Dievo akivaizdoje užsidengia veidą. Priešais trissyk Švento Dievo šlovę Izaijas sušunka: „Vargas man, nes esu žuvęs! Aš – žmogus, kurio lūpos suteptos“ (Iz 6, 5). Matydamas Jėzaus rodomus dieviškus ženklus, Petras taip pat sušunka: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ (Lk 5, 8). Bet kadangi Dievas yra šventas, Jis gali atleisti žmogui, kuris prisipažįsta Jam nusidėjęs: „Nebausiu tavęs degančiu įniršiu, [...] nes aš esu Dievas, o ne žmogus, – Šventasis tarp jūsų“ (Oz 11, 9). Apaštalas Jonas taip pat pasakys: „Jo akivaizdoje nuraminsime savo širdį, jei mūsų širdis imtų mus smerkti: Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta“ (1 Jn 3, 19–20).
388359 „Žmogaus slėpinys tikrai nepaaiškėja niekur kitur, tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje“: Šventasis Paulius kalba apie du žmones, nuo kurių prasideda žmonija: tai Adomas ir Kristus [...]. Pirmasis Adomas, – sako Paulius, – buvo su gyva siela, paskutinysis – su gyvybę teikiančia dvasia. Pirmasis buvo sukurtas paskutiniojo ir iš Jo gavo sielą, kad būtų gyvas [...]. Antrasis Adomas savo atvaizdą įspaudė pirmajame, jį kurdamas. Todėl ir antrasis priėmė jo išvaizdą ir vardą, kad neleistų pražūti tam, ką buvo padaręs pagal savo paveikslą. Pirmasis Adomas ir paskutinysis: pirmasis turi pradžią, paskutinysis bus be pabaigos, nes paskutinysis iš tikrųjų yra pirmasis; tai pats yra pasakęs: „Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis“.
388729 Tik atėjus valandai, kai turės būti pašlovintas, Jėzus pažada Šventosios Dvasios atėjimą, nes Jo mirtimi ir prisikėlimu bus įvykdyti tėvams duoti pažadai: Jėzaus prašomas, Tėvas atsiųs kitą Globėją, tiesos Dvasią; Tėvas Ją atsiųs Jėzaus vardu; Jėzus Ją atsiųs nuo Tėvo, nes Ji kyla iš Tėvo. Šventoji Dvasia ateis, mes Ją pažinsime, Ji visada bus su mumis, su mumis gyvens; Ji mus visko išmokys ir viską primins, ką Kristus yra mums pasakęs, ir Jį paliudys; Ji mus ves į tiesos pilnatvę ir pašlovins Kristų, o pasaulį įtikins dėl nuodėmės, teisumo, teismo.
389422 „Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų Įstatymui, kad atpirktų esančius Įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įvaikystę“ (Gal 4, 4–5). Tai Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, Geroji Naujiena: Dievas aplankė savo tautą. Jis įvykdė, ką buvo žadėjęs Abraomui ir jo palikuonims. Jis tai padarė pranokdamas visus lūkesčius: atsiuntė savo mylimąjį Sūnų.
390289 Iš visų Šventojo Rašto pasakojimų apie sukūrimą išskirtini trys pirmieji Pradžios knygos skyriai. Literatūriniu požiūriu tie tekstai gali turėti skirtingus šaltinius. Įkvėptieji autoriai tuos tekstus sudėjo Šventojo Rašto pradžioje, ir savo iškilminga kalba jie skelbia tiesas apie kūriniją, jos pradžią ir pabaigą Dieve, jos tvarką ir gerumą, žmogaus pašaukimą, pagaliau apie nuodėmės dramą ir išganymo viltį. Skaitomi Kristaus šviesoje, viso Šventojo Rašto kontekste ir gyvojoje Bažnyčios tradicijoje, tie pasakojimai katechezei yra pagrindinis „pradinių“ slėpinių – sukūrimo, nuopuolio, išganymo pažado – šaltinis.
3961730 Dievas sukūrė žmogų kaip protingą būtybę, apdovanodamas ją savo iniciatyva veikiančio ir už savo veiksmus atsakingo asmens kilnumu. „Juk Dievas norėjo žmogų 'palikti savo paties išminčiai' (Sir 15, 14), idant jis pats ieškotų Kūrėjo ir, laisvai jo laikydamasis, pasiektų visišką tobulumą bei tobulą laimę" . Žmogus yra protingas ir tuo panašus į Dievą, sukurtas laisvas ir atsakingas už savo veiksmus.
396311 Angelai ir žmonės, protingi ir laisvi kūriniai, turi keliauti į savo galutinį tikslą, laisvai jį pasirinkę ir su meile jam atsidavę. Bet jie gali ir nuklysti. Taip ir įvyko, jie nusidėjo. Ir atėjo į pasaulį moralinis blogis, nepalyginti didesnis už fizinį. Dievas jokiu būdu – nei tiesiogiai, nei netiesiogiai – nėra moralinio blogio priežastis. Tačiau, pagerbdamas savo kūrinių laisvę, Jis leidžia jam egzistuoti ir paslaptingai moka iš jo išgauti gėrį: Nes visagalis Dievas [...], būdamas absoliučiai geras, niekada nepakęstų jokio blogio savo darbuose, jei nebūtų pakankamai galingas ir geras iš to blogio išgauti gėrį.
396301 Sukūręs Dievas kūrinijos neapleidžia. Jis ne tik leidžia jai būti ir egzistuoti, bet ją ir išlaiko kiekvieną jos buvimo akimirką, leidžia jai veikti ir veda į jos tikslą. Pripažinti tokią visišką priklausomybę nuo Kūrėjo yra išminties ir laisvės, džiaugsmo ir pasitikėjimo šaltinis: Juk tu myli visa, kas yra, ir nesišlykšti niekuo, ką esi padaręs, nes nebūtumei padaręs, jeigu būtum nekentęs. Kaip būtų galėjęs kas nors išsilaikyti, jeigu tu nenorėtumei? Ar būti išlaikytas, jeigu nebūtų buvęs tavo pašauktas? Tu pasigaili visų, nes jie yra tavo, VIEŠPATIE, tavo, kuris myli visa, kas gyva (Išm 11, 24–26).
3971707 „Piktojo suvedžiotas, pačioje istorijos pradžioje [...] [žmogus] papiktnaudžiavo savo laisve.“ Jis pasidavė pagundai ir pasielgė blogai. Žmogus išsaugojo gėrio troškimą, bet jo prigimtis yra gimtosios nuodėmės pažeista. Jis yra linkęs į blogį ir gali klysti: Žmogus yra savyje suskilęs. Dėl to visas žmonių gyvenimas, tiek asmeninis, tiek bendruomeninis, pasireiškia kova, dažnai dramatiška, tarp gėrio ir blogio, tarp šviesos ir tamsybių.
3972541 Įstatymo ir malonės ekonomija nugręžia žmogaus širdį nuo geidimo ir pavydo, pažadina aukščiausiojo Gėrio troškimą, moko trokšti to, ko trokšta žmogaus širdį pasotinanti Šventoji Dvasia. Pažadų Dievas visada įspėdavo žmogų, kad saugotųsi būti sugundomas to, kas jau rojuje atrodė „geras maistui, [...] žavus akims ir [...] žadėjo duoti išminties“ (Pr 3, 6).
3971850 Nuodėmė yra Dievo įžeidimas: „Tau, tiktai tau, nusidėjau ir padariau, kas pikta tavo akyse“ (Ps 51, 6). Nuodėmė sukyla prieš Dievo meilę mums ir nukreipia nuo Jo mūsų širdis. Kaip ir pirmoji nuodėmė, ji yra neklusnumas, maištas prieš Dievą norint tapti „kaip Dievas“, žinoti ir nustatyti, „kas gera ir kas pikta“ (Pr 3, 5). Tad nuodėmė yra „iki Dievo paniekinimo vedanti savimeilė“. Dėl šito išpuikusio savęs aukštinimo nuodėmė yra visiška išganymą pelniusio Jėzaus klusnumo priešingybė.
397215 „Tiesa yra šerdis tavo žodžio, – teisūs tavo sprendimai tveria per amžius“ (Ps 119, 160). „Tad, Viešpatie DIEVE, Tu esi Dievas, tavo žodžiai yra tiesa“ (2 Sam 7, 28); dėl to Dievo pažadai visada išsipildo. Dievas yra pati tiesa, Jo žodžiai negali klaidinti. Tad galima visiškai pasitikėti Jo žodžių teisingumu ir tikimybe visuose dalykuose. Žmogaus nuodėmės ir nuopuolio pradžia buvo gundytojo, kuris pakurstė suabejoti Dievo žodžiu, Jo palankumu ir ištikimybe, melas.
3982084 Dievas leidžia save pažinti primindamas savo visagalį, geranorišką ir išlaisvinantį veikimą istorijoje tautos, į kurią kreipiasi: „Aš [...] išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų“ (Įst 5, 6). Pirmutiniame kreipimesi glūdi pirmasis Įstatymo įsakymas: „Bijosi tik VIEŠPATIES, savo Dievo, jam tarnausi [...]. Neisite paskui kitus dievus“ (Įst 6, 13–14). Pirmasis kreipimasis ir teisėtas Dievo reikalavimas – kad žmogus Jį priimtų ir pagarbintų.
3982113 Stabmeldystė nėra vien klaidingi pagonių kultai. Ji yra nuolatinė pagunda ir tikinčiam žmogui. Būti stabmeldžiu reiškia sudievinti tai, kas nėra Dievas. Stabmeldystė esti tada, kai žmogus vietoj Dievo garbina ir lenkiasi kūriniui, kad ir kas jis būtų: dievai ar demonai (pavyzdžiui, satanizmo atveju), valdžia, malonumai, rasė, protėviai, valstybė, pinigai ir panašūs dalykai. „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“, – sakė Jėzus (Mt 6, 24). Daugelis kankinių mirė dėl to, kad negarbino „žvėries“, atsisakę net apsimestinai jį pagerbti. Stabmeldystė atmeta vienintelę Dievo valdžią; ji nesuderinama su Dievo bendryste.
258Šv. Augustinas, Confessiones 7, 7, 11: CCL 27, 99 (PL 32, 739).
259Plg. 1 Tim 3, 16.
260Plg. Rom 5, 20.
261Plg. Lk 11, 21–22; Jn 16, 11; 1 Jn 3, 8.
262Plg. Rom 5, 12–21.
263Plg. 1 Kor 2, 16.
264Plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 13: AAS 58 (1966) 1034–1035.
265Plg. Tridento Susirinkimas, 5a sesija, Decretum de peccato originali, canon 3: DS 1513; Pijus XII, Encikl. Humani generis: DS 3897; Paulius VI, Allocutio iis qui interfuerunt Coetui v. d. „Simposio“ a theologis doctisque viris habito de originali peccato (1966 liepos 11): AAS 58 (1966) 649–655.
273Plg. Pr 3, 1–11.
274Plg. Rom 5, 19.
275Plg. Pr 3, 5.
276Šv. Maksimas Išpažinėjas, Ambiguorum liber: PG 91, 1156.
277Plg. Rom 3, 23.
278Plg. Pr 3, 9–10.
279Plg. Pr 3, 5.