Paieškos rezultatai
Ieškota: 345, 346, 347, 348, 349, 582, 2168, 2169, 2170, 2171, 2172, 2173 Rasta: 12
345 2168Šabas – „šešių dienų“ darbo pabaiga. Šventajame tekste sakoma, kad „septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs“, „buvo atbaigti dangus ir žemė“; septintą dieną Dievas „ilsėjosi“, palaimino tą dieną ir padarė ją šventą (
346 2169Kūrinijai Dievas davė tvarų pagrindą ir dėsnius,210 kuriais tikintysis gali patikimai remtis ir kurie jam yra nepajudinamai ištikimos Dievo sandoros ženklas ir laidas.211 Savo ruožtu žmogus privalo būti ištikimas tam pagrindui ir gerbti Kūrėjo jame įrašytus dėsnius.
347 1145—1152Kūrinija yra sukurta Šabui, vadinasi, Dievo kultui ir garbinimui. Kultas įrašytas į kūrimo tvarką.212 „Nieko nelaikyti svarbesniu už Dievo garbinimą“, sakoma šv. Benedikto reguloje213 nurodant teisingą žmonių veiklos tvarką.
348 2172Šabas yra Izraelio įstatymų šerdis. Laikytis įsakymų reiškia elgtis pagal Dievo išmintį ir Jo valią, išreikštas Jo kūrimo darbe.
349 2174Aštuntoji diena. Mums išaušo nauja diena: tai Kristaus Prisikėlimo diena. Septintoji diena užbaigia pirmąją kūriniją. Aštuntoji diena pradeda naują kūriniją. 1046Kūrimo darbo viršūne tampa dar reikšmingesnis atpirkimo darbas. Pirmosios kūrinijos prasmė ir viršūnė yra naujoji kūrinija Kristuje, ir jos spindesys pranoksta pirmosios spindesį.214
582 Negana to: Jėzus įvykdo valgių švarumo įstatymą, tokį svarbų kasdieniame žydų gyvenime, kai, dieviškai jį aiškindamas, atskleidžia jo „pedagoginę“ prasmę372: „Visa, kas ateina į žmogų iš lauko, negali jo suteršti“ – taip Jis paskelbia visus valgius esant švarius. „Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai“ (
2168 Trečiu Dekalogo įsakymu pabrėžiamas šabo šventumas: „Septintoji diena yra visiško poilsio šabas – šventa diena Viešpačiui“ (
2169 2057Šventasis Raštas šia proga primena pasaulio sukūrimą: „Nes per šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas yra juose, bet septintąją dieną jis ilsėjosi. Todėl VIEŠPATS septintąją dieną palaimino ir ją pašventino“ (
2170 Be to, Viešpaties diena Šventasis Raštas primena Izraelio išvadavimą iš Egipto vergijos: „Atsimink, kad tu esi buvęs vergas Egipto žemėje, kad išvedė tave iš ten VIEŠPATS, tavo Dievas, galingai pakelta ranka. Todėl VIEŠPATS, tavo Dievas, ir įsakė tau švęsti šabo dieną“ (
KBK nuorodos
3452168 Trečiu Dekalogo įsakymu pabrėžiamas šabo šventumas: „Septintoji diena yra visiško poilsio šabas – šventa diena Viešpačiui“ (Iš 31, 15).
3462169 Šventasis Raštas šia proga primena pasaulio sukūrimą: „Nes per šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas yra juose, bet septintąją dieną jis ilsėjosi. Todėl VIEŠPATS septintąją dieną palaimino ir ją pašventino“ (Iš 20, 11).
3471145 Sakramentinis šventimas nuaustas iš ženklų ir simbolių. Jų reikšmės pagal dieviškąją išganymo pedagogiją šaknijasi kuriamajame Dievo darbe ir žmonių kultūroje, patikslinamos Senosios Sandoros įvykių ir pilnatviškai atskleidžiamos Kristaus asmens bei veiklos.
3471146 Žmonių pasaulio ženklai. Žmonių gyvenime ženklai ir simboliai užima svarbią vietą. Žmogus – kartu dvasinė ir kūninė būtybė – išreiškia ir suvokia dvasinę tikrovę materialiais ženklais ir simboliais. Žmogui, visuomeniškai būtybei, reikia ženklų ir simbolių, kad kalba, išraiškingais gestais ir veiksmais jis bendrautų su kitais žmonėmis. Tas pat taikytina ir jo santykiams su Dievu.
3471147 Dievas kalba žmogui per regimus kūrinius. Materiali visata atsiveria žmogaus protui, kad jis pamatytų joje savo Kūrėjo pėdsakus. Šviesa ir naktis, vėjas ir ugnis, vanduo ir žemė, medžiai ir vaisiai kalba apie Dievą, simbolizuoja Jo didybę ir artumą.
3471148 Kūriniai, būdami juslėmis prieinama tikrovė, gali išreikšti ir žmogų pašventinančio Dievo veikimą, ir Dievą garbinančių žmonių veiksmus. Tas pat atsitinka ir su žmonių socialinio gyvenimo ženklais ir simboliais: nuplauti ir patepti, laužti duoną ir gerti iš tos pačios taurės gali reikšti ir pašventinamąjį Dievo artumą, ir žmogaus dėkingumą savo Kūrėjui.
3471149 Žmonijos didžiosios religijos dažnai labai įspūdingai atskleidžia tą kosminę ir simbolinę religinių apeigų prasmę. Bažnyčios liturgija pasinaudoja kūrinijos ir žmogiškosios kultūros elementais, juos perima ir pašventina suteikdama jiems malonės ir naujosios kūrinijos Jėzuje Kristuje ženklų vertę.
3471150 Sandoros ženklai. Išrinktoji tauta gavo iš Dievo ypatingų ženklų ir simbolių, žyminčių jos liturginį gyvenimą; tai jau ne vien liturginis kosminių ciklų vaizdavimas ar socialinio pobūdžio apeigos, bet Sandoros ženklai, didžių Dievo darbų savo tautos labui simboliai. Iš tų liturginių Senosios Sandoros ženklų minėtini: apipjaustymas, kunigų ir karalių patepimas ir įšventinimas, rankų uždėjimas, aukojimas ir ypač Velykos. Bažnyčia šiuose ženkluose regi Naujosios Sandoros sakramentų pirmavaizdžius.
3471151 Kristaus perimti ženklai. Skelbdamas savo mokslą, Viešpats Jėzus dažnai pasinaudodavo sukurtojo pasaulio ženklais, kad supažindintų su Dievo karalystės slėpiniais. Jis gydo ar skelbia materialiais ženklais arba simboliniais veiksmais. Jis suteikia naują prasmę Senosios Sandoros įvykiams ir ženklams, ypač Išėjimui [iš Egipto] ir Velykoms, nes Jis pats yra visų tų ženklų prasmė.
3471152 Sakramentiniai ženklai. Po Sekminių Šventoji Dvasia pašventina žmones sakramentiniais savosios Bažnyčios ženklais. Bažnyčios sakramentai nenaikina visos kosmoso ir socialinio gyvenimo ženklų bei simbolių įvairovės, tik juos išgrynina ir perima. Be to, sakramentai paverčia tikrove tai, ką Senoji Sandora buvo suvokusi tik kaip tipą ar įvaizdį; jie žymi ir įgyvendina Kristaus pelnytą išganymą, yra būsimos dangaus garbės pirmavaizdžiai ir anticipacija.
3482172 Dievo elgesys yra pavyzdys žmogaus elgesiui. Jei Dievas septintą dieną „sustojo ir ilsėjosi“ (Iš 31, 17), žmogus taip pat turi „ilsėtis“ ir leisti kitiems, ypač vargstantiems, „atsigauti“. Šabas nutraukia kasdienius darbus ir suteikia atokvėpį. Tai protesto prieš darbo jungą ir pinigo dievinimą diena.
3492174 Jėzus prisikėlė iš numirusių „pirmąją savaitės dieną“ (Mk 16, 2). Kaip „pirmoji diena“, Kristaus prisikėlimo diena primena pirmąjį kūrimą. Kaip „aštuntoji diena“, kuri eina po šabo, ji ženklina su Kristaus prisikėlimu prasidėjusį naująjį kūrimą. Krikščionims ji tapo visų dienų, visų švenčių pirmoji – Viešpaties diena (Hē kyriakē hēmera; dies Dominica), „sekmadienis“ (senovės Romos kalendoriuje – „saulės diena“): Mes visi drauge renkamės saulės dieną ir dėl to, kad tai pirmoji [po žydų šabo, bet ir apskritai pirmoji] diena, kurią Dievas, perskirdamas tamsą ir materiją, kūrė pasaulį, ir dėl to, kad tą dieną mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus prisikėlė iš numirusių.
3491046 Visatos atžvilgiu Apreiškimas rodo didelį medžiaginio pasaulio ir žmogaus likimų bendrumą: Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai [...], su viltimi, kad ir pati bus išvaduota iš pragaišties vergovės [...]. Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime Dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami [...] mūsų kūno atpirkimo (Rom 8, 19–23).
582368 Dvasinė Bažnyčios tradicija įsakmiai mini ir širdį bibline „būties gelmių“ (plg. Jer 31, 33) – asmens vidinio apsisprendimo už ar prieš Dievą – prasme.
582548 Jėzaus daryti stebuklai rodo, kad Jį „yra siuntęs Tėvas“. Jie ragina Juo tikėti. Tiems, kurie tikėdami kreipiasi į Jį, Jis duoda, ko jie prašo. Tad stebuklai stiprina tikėjimą tuo, kuris daro savo Tėvo darbus: jie patvirtina, kad Jis yra Dievo Sūnus. Tačiau jie gali kelti ir pasipiktinimą. Jie skirti ne smalsumui ir magijos troškimui patenkinti. Nepaisant tokių aiškių Jėzaus stebuklų, kai kas Jį ir atstūmė; Jis netgi buvo kaltinamas darąs tuos stebuklus, demonų padedamas.
5822173 Evangelijose pranešama apie ne vieną atvejį, kai Jėzus būdavo kaltinamas pažeidęs šabo įstatymą. Tačiau Jėzus niekada tos dienos šventumui nenusikalsta. Jis autoritetingai nurodo jos tikrąją prasmę: „Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui“ (Mk 2, 27). Kupinas užuojautos, Kristus pripažįsta, kad šabo dieną leistina gera, o ne bloga, gelbėti gyvybę, o ne žudyti. Šabas yra gailestingojo Viešpaties ir Dievo garbės diena. „Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats“ (Mk 2, 28).
21692057 Dekalogas tampa suprantamas pirmiausia Išėjimo [iš Egipto], kuris yra Senosios Sandoros šerdis, didis Dievo išlaisvinimo įvykis, kontekste. Išsakomi kaip negatyvūs įsakymai – draudimai, arba kaip pozityvūs įsakymai (pavyzdžiui: „Gerbk savo tėvą ir motiną“), tie „dešimt žodžių“ žymi iš nuodėmės vergijos išlaisvinto gyvenimo sąlygas. Dekalogas yra gyvenimo kelias: Jei [...] mylėsi VIEŠPATĮ, savo Dievą, eisi jo keliais, laikysies jo įsakymų, įstatų ir įsakų, tada klestėsi ir tapsi gausus (Įst 30, 16). Tą išlaisvinamąją Dekalogo jėgą parodo, pavyzdžiui, ir svetimšaliams bei vergams vienodai taikomas įsakymas laikytis šabo poilsio: Atsimink, kad tu esi buvęs vergas Egipto žemėje, kad išvedė tave iš ten VIEŠPATS, tavo Dievas, galingai pakelta ranka (Įst 5, 15).
KBK išnašos
210Plg. Žyd 4, 3–4.
211Plg. Jer 31, 35–37; 33, 19–26.
212Plg. Pr 1, 14.
213Šv. Benediktas, Regula, 43, 3: CSEL 75, 106 (PL 66, 675).
214Plg. Velyknaktis, 24, in: Romos mišiolas, I Pagrindinis mišiolas, Kaunas–Vilnius, 1987, p. 282.
372Plg. Gal 3, 24.
373Plg. Jn 5, 36; 10, 25. 37–38; 12, 37.
374Plg. Mk 2, 25–27; Jn 7, 22–24.
375Plg. Mt 12, 5; Sk 28, 9.
376Plg. Lk 13, 15–16; 14, 3–4.
83Plg. Iš 31, 16.
Kraunama...