Paieškos rezultatai

Ieškota: 30, 163, 301, 736, 1829, 1832, 2015, 2362 Rasta: 8

30 „Tedžiūgauja VIEŠPATIES ieškančiųjų širdys“ (Ps 105, 3). Nors žmogus gali Dievą pamiršti ar atstumti, Dievas kiekvieną žmogų nuolat kviečia Jo ieškoti,845 2567 kad žmogus gyventų ir surastų laimę. Tačiau tas ieškojimas reikalauja visų žmogaus proto pastangų, jo geros valios, „tiesios širdies“ 368 bei liudijimo tų, kurie jį moko ieškoti Dievo.

Didis esi, Viešpatie, ir labai šlovintinas, didelė Tavo galybė, ir Tavo išmintis neišmatuojama. Ir šlovinti Tave nori žmogus, maža dalelė Tavo kūrinijos; žmogus, nešantis su savimi savo mirtingumą, nešantis savo nuodėmės liudijimą, ir liudijimą, kad „priešiniesi išpuikėliams“; ir vis dėlto Tave nori šlovinti žmogus, maža dalelė Tavo kūrinijos. Tu paveiki mus taip, kad šlovinti Tave yra malonu, nes sukūrei mus, nukreipdamas savęsp, ir mūsų širdis nežino ramybės, kol nenurimsta Tavyje.⁷

163 Tikėjimas tarytum iš anksto leidžia mums patirti palaimingojo regėjimo džiaugsmą ir šviesą, mūsų žemiškosios kelionės tikslą.1088 Tada mes regėsime Dievą „akis į akį“ (1 Kor 13, 12), „tokį, koks jis yra“ (1 Jn 3, 2). Tad tikėjimas jau yra amžinojo gyvenimo pradžia:

Kai tikėjimo palaimą dabar mes regime tartum atspindį veidrodyje, atrodo, lyg jau būtų mūsų tos nuostabios gėrybės, kuriomis mus pradžiuginti vieną dieną žada tikėjimas.⁴⁰

301 Sukūręs Dievas kūrinijos neapleidžia. Jis ne tik leidžia jai būti ir egzistuoti, bet ją ir išlaiko kiekvieną jos buvimo akimirką, leidžia jai veikti ir veda į jos tikslą.1951 Pripažinti tokią visišką priklausomybę nuo Kūrėjo yra išminties ir laisvės,396 džiaugsmo ir pasitikėjimo šaltinis:

Juk tu myli visa, kas yra, ir nesišlykšti niekuo, ką esi padaręs, nes nebūtumei padaręs, jeigu būtum nekentęs. Kaip būtų galėjęs kas nors išsilaikyti, jeigu tu nenorėtumei? Ar būti išlaikytas, jeigu nebūtų buvęs tavo pašauktas? Tu pasigaili visų, nes jie yra tavo, VIEŠPATIE, tavo, kuris myli visa, kas gyva (Išm 11, 24–26).

736 Per tą Šventosios Dvasios galybę Dievo vaikai gali duoti vaisių. 1832Kas mus įskiepijo į tikrąjį Vynmedį, leis mums vesti Dvasios vaisių, kurie yra „meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 5, 22–23). Dvasia yra mūsų gyvenimas; kuo labiau atsisakome savęs,¹¹³ tuo labiau elgiamės „pagal Dvasią“:¹¹⁴

Šventoji Dvasia sugrąžina į rojų, nuveda į dangaus karalystę, vėl suteikia įvaikystę: leidžia Dievą su pasitikėjimu vadinti Tėvu, dalyvauti Kristaus malonėje, vadintis šviesos vaiku, turėti dalį amžinojoje garbėje.¹¹⁵

1829 Meilės vaisiai yra džiaugsmas, taika ir gailestingumas;2540 meilė reikalauja daryti kitiems gera ir prireikus broliškai įspėti; ji yra geranorė; žadina atsiliepti meile; išlieka nesavanaudiška ir dosni; ji reiškia draugystę ir bendravimą:

Visų mūsų darbų vainikas yra meilė. Tai tikslas, kurio siekdami bėgame, į kurį skubame; kai jį pasieksime, pailsėsime.⁸³

1832 736Dvasios vaisiai yra tobulumo apraiškos, kurias Šventoji Dvasia mumyse išugdo kaip amžinosios garbės pirmienas. Bažnyčios tradicijoje jų vardijama dvylika: „meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, romumas, meilumas, ištikimybė, kuklumas, susivaldymas, skaistybė“ (Gal 5, 22–23 Vulg.).

2015 Tobulumo kelias eina per kryžių. Nėra šventumo be atsižadėjimo ir dvasinės kovos.⁷⁰407 2725 1438Dvasinė pažanga apima askezę ir savęs apmarinimą, kurie palaipsniui veda į ramybės ir palaiminimų džiaugsmo kupiną gyvenimą:

Kas kopia aukštyn, tam kiekvienas žingsnis yra pradžia – niekada nesibaigiančios pradžios pradžia. Kas kopia aukštyn, niekada nesiliauja trokšti to, ką jau yra pažinęs.⁷¹

2362 „Veiksmai, kuriais sutuoktinių pora glaudžiai ir skaisčiai susijungia, yra garbingi ir orūs. Žmogui išties deramu būdu atlikti, jie ženklina ir ugdo abipusį savęs dovanojimą, kuriuo sutuoktiniai vienas kitą džiaugsmingai ir dėkingai praturtina.“¹⁰⁶ Lytiškumas yra džiaugsmo ir malonumo šaltinis:

Pats Kūrėjas [...] taip nustatė, kad [perduodami gyvybę] sutuoktiniai patirtų fizinį malonumą ir dvasinį pasitenkinimą. Tad, siekdami to malonumo ir juo džiaugdamiesi, jie nedaro nieko blogo. Jie naudojasi tuo, ką Kūrėjas jiems paskyrė. Vis dėlto sutuoktiniams dera žinoti saiką.¹⁰⁷

KBK nuorodos

30845 Kad vėl suburtų visus nuodėmės išsklaidytus ir suklydusius savo vaikus, Tėvas panoro žmoniją sukviesti į savo Sūnaus Bažnyčią. Bažnyčia yra vieta, kurioje žmonija turi atrasti savo vienybę ir išganymą. Ji yra „sutaikintas pasaulis“. Ji yra laivas, „kuris patikimai plaukia šiame pasaulyje, Šventosios Dvasios vėjui pučiant į Viešpaties kryžiaus iškeltas bures“. Pagal kitą Bažnyčios tėvų mėgstamą įvaizdį ji yra lyg Nojaus arka, vienintelė gelbinti nuo tvano.

KBK 845 kontekstas

302567 Dievas pirmas pašaukia žmogų. Nors žmogus ir pamiršta savo Kūrėją ar slepiasi nuo Jo veido, vaikosi savo stabų ar kaltina Dievą, kam jį apleido, gyvasis ir tikrasis Dievas nenuilstamai kviečia kiekvieną žmogų į slėpiningą susitikimą su Juo maldoje. Joje visada pirmas su meile kreipiasi ištikimasis Dievas, o žmogaus kreipimasis visada tėra atsakymas. Kuo labiau apsireiškia Dievas ir leidžia žmogui pačiam save pažinti, tuo labiau malda tampa abipusiu pašaukimu ir Sandoros drama, į kurią žodžiais ir veiksmais įsitraukia širdis. Ši drama driekiasi per visą išganymo istoriją.

KBK 2567 kontekstas

30368 Dvasinė Bažnyčios tradicija įsakmiai mini ir širdį bibline „būties gelmių“ (plg. Jer 31, 33) – asmens vidinio apsisprendimo už ar prieš Dievą – prasme.

KBK 368 kontekstas

1631088 „Kad Bažnyčia išties galėtų atlikti tokį darbą“ – teikti arba perduoti savo išganymo darbą – „Kristus visuomet yra su ja, ypač jos liturginiuose veiksmuose. Jis yra Mišių aukoje, kai jas aukojančiojo asmenyje 'dabar aukoja, kunigams patarnaujant, tas pats, kuris save andai paaukojo ant kryžiaus', ir ypač eucharistiniais pavidalais. Jis yra savo galia sakramentuose; kam nors krikštijant, krikštija pats Kristus. Jis yra savo žodyje, kai pats kalba, kai Bažnyčioje skaitomas Šventasis Raštas. Pagaliau jis yra drauge, kai Bažnyčia meldžiasi ir gieda, nes pats pažadėjo: 'Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų' (Mt 18, 20).“

KBK 1088 kontekstas

3011951 Įstatymas yra kompetentingos ir bendruoju gėriu besivadovaujančios valdžios paskelbta elgesio taisyklė. Moralinis įstatymas remiasi Kūrėjo galybe, išmintimi ir gerumu nustatyta protinga kūrinijos tvarka, sukurta kūrinių gerovei ir atsižvelgiant į jų tikslą. Pirmoji ir galutinė kiekvieno įstatymo tiesa yra pagrįsta amžinuoju Įstatymu. Paskelbtas ir proto nustatytas įstatymas reiškia dalyvavimą gyvojo Dievo, visų Kūrėjo ir Atpirkėjo, apvaizdoje. „Tas protingas sutvarkymas ir vadinamas įstatymu“: Iš visų gyvų būtybių vien žmogus gali didžiuotis buvęs vertas gauti įstatymą iš Dievo; kaip protu apdovanota, gebanti suvokti ir perprasti būtybė, jis turi elgtis protingai ir laisvai, būdamas palenktas Tam, kuris jam visa yra palenkęs.

KBK 1951 kontekstas

301396 Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir dovanojo jam savo bičiulystę. Kaip įdvasinta būtybė, žmogus gali gyventi šia bičiulyste tik laisvai paklusdamas Dievui. Tai išreiškiama draudimu žmogui valgyti nuo gero bei pikto pažinimo medžio, „nes kai tik nuo jo užvalgysi, turėsi mirti“ (Pr 2, 17). Šis „gero bei pikto pažinimo medis“ (Pr 2, 17) simboliškai primena neperžengiamą ribą, kurią žmogus, kaip kūrinys, privalo laisvai pripažinti ir pasitikėdamas ją gerbti. Žmogus priklauso nuo Kūrėjo; jis yra pavaldus kūrinijos dėsniams ir privalo laikytis moralinių normų, kurios nustato naudojimąsi laisve.

KBK 396 kontekstas

7361832 Dvasios vaisiai yra tobulumo apraiškos, kurias Šventoji Dvasia mumyse išugdo kaip amžinosios garbės pirmienas. Bažnyčios tradicijoje jų vardijama dvylika: „meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, romumas, meilumas, ištikimybė, kuklumas, susivaldymas, skaistybė“ (Gal 5, 22–23 Vulg.).

KBK 1832 kontekstas

18292540 Pavydas yra liūdesio forma ir todėl meilės atmetimas; krikščionis turi jį nugalėti trokšdamas kitam gero. Pavydas dažnai kyla iš puikybės; krikščionis tepasistengia būti nusižeminęs: Jūs norite, kad per jus Dievas būtų pašlovintas? Gerai, džiaukitės savo brolio sėkme, ir Dievas jau bus per jus pagarbintas. Visi sakys: „Garbė Dievui“, nes Jo tarnas sugebėjo nugalėti pavydą džiaugdamasis kitų nuopelnais.

KBK 2540 kontekstas

1832736 Per tą Šventosios Dvasios galybę Dievo vaikai gali duoti vaisių. Kas mus įskiepijo į tikrąjį Vynmedį, leis mums vesti Dvasios vaisių, kurie yra „meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 5, 22–23). Dvasia yra mūsų gyvenimas; kuo labiau atsisakome savęs, tuo labiau elgiamės „pagal Dvasią“: Šventoji Dvasia sugrąžina į rojų, nuveda į dangaus karalystę, vėl suteikia įvaikystę: leidžia Dievą su pasitikėjimu vadinti Tėvu, dalyvauti Kristaus malonėje, vadintis šviesos vaiku, turėti dalį amžinojoje garbėje.

KBK 736 kontekstas

2015407 Gimtosios nuodėmės samprata, susieta su mokymu apie Kristaus atpirkimą, leidžia aiškiai įsisąmoninti žmogaus ir jo veiklos pasaulyje būklę. Dėl pirmųjų tėvų nuodėmės velnias įgijo tam tikrą valdžią žmogui, nors šis išlieka laisvas. Per gimtąją nuodėmę jis pateko „vergijon to, kuris 'turėjo mirties valdžią', tai yra velnio“. Ignoruojant tai, kad žmogaus prigimtis yra pažeista ir linkusi į blogį, padaroma rimtų klaidų auklėjimo, politikos, socialinės veiklos ir moralės srityse.

KBK 407 kontekstas

20152725 Malda yra malonės dovana ir tvirtas mūsų atsakas. Ji visada reikalauja mūsų pastangų. Didieji maldos žmonės Senojoje Sandoroje iki Kristaus, taip pat Dievo Motina ir šventieji drauge su Jėzumi mus moko, kad malda yra kova. Kova su kuo? Su savimi pačiais ir su klastinguoju gundytoju, kuris daro viską, kad tik atitrauktų žmogų nuo maldos, nuo vienybės su Dievu. Meldžiamės taip, kaip gyvename, nes gyvename taip, kaip meldžiamės. Kas nenori nuolat gyventi pagal Kristaus Dvasią, tas neįpranta melstis Jo vardu. Krikščionio naujojo gyvenimo „dvasinė kova“ yra neatskiriama nuo maldos kovos.

KBK 2725 kontekstas

20151438 Liturginių metų atgailos laikotarpiai ir dienos (gavėnios laikas, kiekvienas penktadienis, primenantis Viešpaties mirtį) yra ryškus Bažnyčios atgailos metas. Tie laikotarpiai labai tinka dvasinėms pratyboms, atgailos liturgijai, atgailaujančių maldininkų kelionėms, savanoriškam atsižadėjimui pasninkaujant ir šelpiant varguolius, broliškam dalijimuisi su kitais (gailestingumo ir misijų darbams).

KBK 1438 kontekstas

KBK išnašos

7Šv. Augustinas, Confessiones, 1, 1, 1: CCL 27, 1 (PL 32, 659–661).

40Šv. Bazilijus Didysis, Liber de Spiritu Sancto, 15, 36: SC 17bis, 370 (PG 32, 132); plg. Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae 2–2, q. 4, a. 1, c, ed. Leon. 8, 44.

113Plg. Mt 16, 24–26.

114Plg. Gal 5, 25.

115Šv. Bazilijus Didysis, Liber de Spiritu Sancto 15, 36: SC 17bis, 370 (PG 32, 132).

83Šv. Augustinas, In epistulam Ioannis ad Parthos tractatus, 10, 4: PL 35, 2056–2057.

70Plg. 2 Tim 4.

71Šv. Grigalius Nisietis, In Canticum homilia 8, in: Gregorii Nysseni opera, ed. W. Jaeger, H. Langerbeck, v. 6, Leidenas, 1960, p. 247 (PG 44, 941).

106Vatikano II Susirinkimas, Pastorac. konst. Gaudium et spes, 49: AAS 58 (1966) 1070.

107Pijus XII, Allocutio iis quae interfuerunt Conventui Unionis Catholicae Italicae inter Ostetrices, (1951 spalio 29): AAS 43 (1951) 851.