Paieškos rezultatai
Ieškota: 249, 813, 950, 1077, 1078, 1079, 1080, 1081, 1082, 1083, 1084, 1085, 1086, 1087, 1088, 1089, 1090, 1091, 1092, 1093, 1094, 1095, 1096, 1097, 1098, 1099, 1100, 1101, 1102, 1103, 1104, 1105, 1106, 1107, 1108, 1109, 2845 Rasta: 37
1104 Krikščionių liturgija ne tik primena mus išganančius įvykius, bet ir sudabartina juos, kad jie vyktų mūsų akivaizdoje. Kristaus Velykų slėpinys švenčiamas, o ne kartojamas;1085 kartojamas tik jo šventimas. Kiekvieną kartą išliejama Šventoji Dvasia, kuri sudabartina tą vienintelį slėpinį.
1105 Epiklēsis („šaukimasis“) yra kunigo tarpininkavimas maldaujant Tėvą atsiųsti Dvasią Pašventintoją,1153 kad aukojamos atnašos taptų Kristaus Kūnu ir Krauju, o tikintieji, Jį priimdami, patys taptų gyva auka Dievui.
1106 Ir anamnezė, ir epiklezė yra visų sakramentinių apeigų, pirmiausia Eucharistijos, šerdis:
1375Klausi, kaip duona tampa Kristaus Kūnu, o vynas [...] Kristaus Krauju? O aš tau sakau: nusileidžia Šventoji Dvasia ir padaro tai, ko neaprėpia nei žodžiai, nei mintys. [...] Būk patenkintas išgirdęs, kad tai padaro Šventoji Dvasia; taip atsitiko ir tada, kai Šventosios Dvasios dėka iš Švenčiausiosios Mergelės Viešpats į save priėmė kūną.20
1107 Šventosios Dvasios perkeitimo galia liturgijoje artina Dievo karalystės atėjimą ir išganymo slėpinio atbaigimą.2816 Mums, laukiantiems ir turintiems vilties, Šventoji Dvasia leidžia iš anksto realiai patirti visišką bendrystę su Švenčiausiąja Trejybe. Bažnyčios epiklezę išklausančio Tėvo siunčiama Šventoji Dvasia Ją priimantiems suteikia gyvenimą ir jau dabar yra jų „paveldėjimo laidas“.21
1108 Kiekviename liturginiame veiksme atsiunčiama Šventoji Dvasia siekia vienyti tikinčiuosius su Kristumi, kad jie sudarytų Jo kūną.788 Ji yra tartum syvai Tėvo Vynmedžio, kuris brandina vaisius savo šakose.109122 Liturgijoje Dvasia ir Bažnyčia glaudžiausiai bendradarbiauja. Bendrystės Dvasia nuolat išlieka Bažnyčioje,775 todėl Bažnyčia yra didysis bendrystės su Dievu sakramentas, suburiantis draugėn išsisklaidžiusius Dievo vaikus. Dvasios liturgijoje vaisius yra nuo mūsų broliškos bendrystės neatskiriama bendrystė su Švenčiausiąja Trejybe.23
1109 Epiklezėje taip pat meldžiama, kad susirinkimo susivienijimas su Kristaus slėpiniu būtų tikrai veiksmingas. „Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo [Tėvo] meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė“ (
2845 1441Tam iš pagrindų dieviškam atleidimui129 nėra nei ribų, nei saiko. Kai kalbama apie įžeidimus („kaltes“ – pagal
Dievas nepriima nesusitaikiusiųjų aukos; juos sugrąžina nuo altoriaus ir liepia pirma susitaikinti su broliais, kad taikiomis maldomis galėtų susitaikinti ir su Dievu. Gražiausia auka Dievui yra mūsų taika, mūsų broliška santarvė, Tėve, Sūnuje ir Šventojoje Dvasioje suvienyta tauta.132
KBK nuorodos
11041085 Bažnyčios liturgijoje Kristus pirmiausia žymi ir sudabartina savo Velykų slėpinį. Žemiškojo gyvenimo metu Jėzus jį skelbė mokydamas žmones ir savo veiksmais užbėgo jam už akių. Jo valandai atėjus, Jis išgyvena vienintelį istorijoje įvykį, kuris nebepraeina: Jėzus miršta, būna palaidotas, keliasi iš numirusių ir sėda Tėvo dešinėje „vieną kartą visiems laikams“ (Rom 6, 10; Žyd 7, 27; 9, 12). Tai tikras mūsų istorijoje nutikęs įvykis, tačiau jis sykiu ir nepakartojamas: visi kiti istorijos įvykiai vienąkart įvyksta, praeina ir nugrimzta praeitin. Kristaus Velykų slėpinys, atvirkščiai, negali likti vien tik praeityje, nes savo mirtimi Jis sunaikino mirtį, o visa, kas yra Kristus, visa, ką Jis yra padaręs ir iškentėjęs už visus žmones, dalyvauja Dievo amžinybėje ir dėl to pranoksta visokį laiką, visada esti dabar. Kryžiaus ir Prisikėlimo įvykis išlieka ir visa traukia į gyvenimą.
11051153 Sakramentinis šventimas yra Dievo vaikų susitikimas su savo Tėvu Kristuje ir Šventojoje Dvasioje; tas susitikimas vyksta kaip dialogas veiksmais ir žodžiais. Nors simboliniai veiksmai jau patys savaime yra pakankamai iškalbingi, vis dėlto būtina, kad juos lydėtų ir gaivintų Dievo žodis ir tikėjimo atsakas; tik taip Dievo karalystės sėkla duos vaisių geroje dirvoje. Liturginiai veiksmai žymi tai, ką sako Dievo žodis: neužtarnaujamą Dievo iniciatyvą ir Jo tautos tikėjimo atsaką.
11061375 Kristus tampa esantis šiame sakramente pakeitus duoną ir vyną į Kristaus Kūną ir Kraują. Bažnyčios tėvai nedvejodami tvirtino, kad Bažnyčia tiki Kristaus žodžių ir Šventosios Dvasios veikimo veiksmingumu vykdant šį perkeitimą. Šv. Jonas Auksaburnis paaiškina: Ne žmogus padaro, kad paaukotos dovanos tampa Kristaus Kūnu ir Krauju, bet pats Kristus, kuris buvo už mus nukryžiuotas. Kristui atstovaujantis kunigas ištaria tuos žodžius, tačiau jų veiksmingumas ir malonė yra iš Dievo. „Tai yra mano Kūnas“, – sako Jis. Tie žodžiai perkeičia paaukotas dovanas. O šv. Ambraziejus apie tą perkeitimą sako: Pripažinkime, kad čia nebe tai, ką yra suformavusi gamta, o tai, ką pašventino palaiminimas, ir kad palaiminimo jėga yra galingesnė už gamtos, nes perkeičia net pačią gamtą [...]. Argi Kristaus žodis, kuris iš nieko galėjo padaryti tai, ko nebuvo, negalėtų jau esančių dalykų paversti tuo, kuo jie dar nėra buvę? Juk sukurti naujus dalykus nėra lengviau, negu pakeisti jų prigimtį.
11072816 Naujajame Testamente žodis basileia gali būti verčiamas kaip „karališkumas“ (suvokiant jį abstrakčiai), „karalystė“ (suvokiant konkrečiai) arba „karaliavimas“ (kaip veiksmas). Dievo karalystė jau yra čia. Ji prisiartino įsikūnijusiame Žodyje, yra skelbiama visoje Evangelijoje, atėjo per Kristaus mirtį ir Prisikėlimą. Po Paskutinės vakarienės Dievo karalystė ateina Eucharistijoje ir yra tarp mūsų. Karalystė ateis šlovingai, kai Kristus ją perduos Tėvui: Dievo karalystė gali būti ir pats Kristus, kurio kasdien trokštame, kurio greito atėjimo nekantriai laukiame. Kadangi Jis yra mūsų Prisikėlimas, nes Jame prisikelsime, tai Jis gali būti ir Dievo karalystė, nes Jame karaliausime.
1108788 Kai Jėzus tapo savo mokiniams nebematomas, Jis nepaliko jų našlaičių. Jis pažadėjo būti su jais iki pasaulio pabaigos ir atsiuntė jiems savo Dvasią. Bendrystė su Jėzumi tam tikra prasme tapo dar tvirtesnė: „Perteikdamas savo Dvasią iš visų tautų pasišauktiems broliams, jis padarė juos savo mistiniu Kūnu.“
11081091 Liturgijoje Šventoji Dvasia yra Dievo tautos tikėjimo mokytoja, „didžių Dievo darbų“ – Naujosios Sandoros sakramentų – kūrėja. Bažnyčios širdyje Dvasia trokšta ir veikia, kad mes būtume gyvi prisikėlusio Kristaus gyvenimu. Kai Ji išgirsta savo pačios pažadintą mūsų tikėjimo atsaką, prasideda tikrasis bendradarbiavimas. Tada liturgija tampa bendru Šventosios Dvasios ir Bažnyčios darbu.
1108775 „Bažnyčia Kristuje yra tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis“: būti glaudžios žmonių ir Dievo jungties sakramentu yra pirmasis Bažnyčios tikslas. Kadangi žmonių bendrumo pagrindas yra jungtis su Dievu, Bažnyčia taip pat yra žmonijos vienybės sakramentas. Joje ta vienybė jau gyvuoja, nes Bažnyčia suburia „visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ (Apr 7, 9) žmones; kartu ji yra tos visiškai įgyvendintos vienybės, kuri dar turi būti pasiekta, „ženklas ir įrankis“.
11091368 Eucharistija yra ir Bažnyčios auka. Bažnyčia, Kristaus Kūnas, dalyvauja savosios Galvos aukoje. Ji visa aukojama drauge su Kristumi. Ji vienijasi su Juo užtardama Tėvui visus žmones. Eucharistijoje Kristaus auka tampa ir Jo kūno narių auka. Tikinčiųjų gyvenimas ir Dievo garbinimas, jų kančios, maldos ir darbai jungiasi su Kristaus gyvenimu ir Jo Dievo garbinimu, kančiomis, maldomis ir darbais, su Jo visa apimančia auka ir tuo būdu įgyja naują vertę. Ant altoriaus sudabartinama Kristaus auka suteikia galimybę visoms krikščionių kartoms susivienyti su Jo auka. Katakombų piešiniuose ne kartą vaizduojama ypatinga Bažnyčios laikysena – kaip besimeldžiančios, plačiai rankas iškėlusios moters. Kaip Kristus, kuris ant kryžiaus ištiesė rankas, Bažnyčia per Jį, su Juo ir Jame aukojasi už visus žmones ir juos užtaria.
28451441 Vien Dievas atleidžia nuodėmes. Kadangi Jėzus yra Dievo Sūnus, Jis sako apie save, kad „Žmogaus Sūnus [turi] galią atleisti žemėje nuodėmes“ (Mk 2, 10), ir tą dievišką galią taiko: „Tau atleidžiamos nuodėmės!“ (Mk 2, 5). Negana to: remdamasis savo dieviškąja galia, Jis duoda jos ir žmonėms, kad ir jie Jo vardu ta galia naudotųsi.
KBK išnašos
20Šv. Jonas Damaskietis, Expositio fidei, 86 [De fide orthodoxa, 4, 13]: PTS 12, 194–195 (PG 94, 1141. 1145).
21Plg. Ef 1, 14; 2 Kor 1, 22.
22Plg. Jn 15, 1–17; Gal 5, 22.
23Plg. 1 Jn 1, 3–7.
129Plg. Mt 18, 21–22; Lk 17, 3–4.
130Plg. 1 Jn 3, 19–24.
131Plg. Mt 5, 23–24.
132Šv. Kiprijonas Kartaginietis, De dominica Oratione, 23: CCL 3A, 105 (PL 4, 535–536).
Kraunama...