Ieškota: 249, 813, 950, 1077, 1078, 1079, 1080, 1081, 1082, 1083, 1084, 1085, 1086, 1087, 1088, 1089, 1090, 1091, 1092, 1093, 1094, 1095, 1096, 1097, 1098, 1099, 1100, 1101, 1102, 1103, 1104, 1105, 1106, 1107, 1108, 1109, 2845 Rasta: 37
1094 128—130Iš abiejų Testamentų darnos10 ir kilo Viešpaties velykinė,11 o vėliau apaštalų ir Bažnyčios tėvų katechezė. Ji atskleidžia tai, ką buvo slėpusi Senojo Testamento raidė, būtent, Kristaus slėpinį. Tokia katechezė vadinama „tipologine“, nes Kristaus naujybę apreiškia „įvaizdžiais“ (typois), per kuriuos jis buvo skelbiamas pirmojoje Sandoroje faktais, žodžiais ir simboliais. Pažvelgus į tai iš naujo Kristaus tiesos Dvasioje, atsiveria tikroji tų įvaizdžių prasmė.12 Tad tvanu ir Nojaus arka vaizduotas išgelbėjimas per Krikštą,13 lygiai kaip ir debesiu, ir perėjimu per Raudonąją jūrą taip pat; vanduo iš uolos buvo dvasinių Kristaus dovanų įvaizdis;14 mana dykumoje vaizdavo būsimą Eucharistiją, tikrąją „duoną iš dangaus“ (
1095 Todėl Bažnyčia advento bei gavėnios metu ir ypač Velyknaktį281 vis iš naujo perskaito ir išgyvena visus tuos didžiuosius išganymo istorijos įvykius kaip savosios liturgijos „šiandien“. Bet tai savo ruožtu įpareigoja katechezę padėti tikintiesiems suvokti dvasinę išganymo ekonomijos prasmę taip,117 kaip ją mums rodo ir padeda išgyventi Bažnyčios liturgija.
1096 Žydų ir krikščionių liturgija. Geriau pažindami dar ir šiandien išpažįstamą ir išgyvenamą žydų tautos tikėjimą ir religinį gyvenimą, galime geriau suprasti kai kuriuos krikščionių liturgijos bruožus. Žydams ir krikščionims Šventasis Raštas yra esminė jų liturgijų dalis: ir skelbiant Dievo žodį, ir atsiliepiant į jį, ir malda šlovinant Dievą bei užtariant gyvuosius ir mirusiuosius, ir maldaujant Dievą gailestingumo. Žodžio liturgija yra sudaryta žydų maldos pavyzdžiu. Atitikmenų joje turi Valandų liturgija1174 ir kiti liturginiai tekstai bei apeigynai, neišskiriant nė labiausiai mūsų gerbiamų maldų, sakysim, „Tėve mūsų“.1352 Eucharistinės maldos irgi seka žydų tradicijos pavyzdžiais. Žydų ir krikščionių liturgijų panašumas, o kartu ir jų turinio skirtumai ypač ryškiai matomi per didžiąsias liturginių metų šventes, tokias kaip Velykos. Ir krikščionys, ir žydai švenčia Velykas:840 žydai – istorines Velykas, orientuotas į ateitį, krikščionys – Kristaus mirtimi ir prisikėlimu jau įvykusias Velykas, nors ir jie be paliovos laukia visuotinio atbaigimo.
1097 Naujosios Sandoros liturgijoje visa liturginė veikla, ypač Eucharistijos ir sakramentų šventimas, yra Kristaus ir Bažnyčios susitikimas. Liturginis susirinkimas vienybės semiasi iš bendrystės su Šventąja Dvasia, kuri Dievo vaikus suburia į vieną Kristaus kūną. Ši vienybė pranoksta bet kokią žmogišką, rasinę, kultūrinę ir socialinę jų giminystę.
1098 Liturginis susirinkimas turi rengtis susitikti su savo Viešpačiu, idant būtų tobulai parengta tauta.15 Toks širdžių pasirengimas yra Šventosios Dvasios ir liturgijos susirinkimo, ypač jo tarnautojų, bendras darbas. Šventosios Dvasios malonė1430 stengiasi pažadinti tikėjimą, paakinti širdį atsiversti ir laikytis Tėvo valios. Toks nusiteikimas yra prielaida kitoms per liturgiją teikiamoms malonėms gauti ir sulaukti jos brandinamų naujojo gyvenimo vaisių.
1099 Šventoji Dvasia ir Bažnyčia veikia išvien liturgijoje liudydamos Kristų ir Jo išganymo darbą. Labiausiai Eucharistijos, bet panašiai ir kitų sakramentų liturgija yra išganymo slėpinio atminimas („memorialas“). Šventoji Dvasia yra gyvoji Bažnyčios atmintis.9116
1100 Dievo žodis. 1134Liturginiam susirinkimui Šventoji Dvasia pirmiausia primena išganymo įvykio prasmę suteikdama gyvybę Dievo žodžiui, kuris skelbiamas tam, kad būtų priimtas ir įgyvendintas:
103131Liturginėse apeigose labai svarbi vieta tenka Šventajam Raštui. Juk iš jo imami ir paskui pamoksle aiškinami skaitiniai, giedamos psalmės; jo įkvėpimu ir paakinimu radosi įvairių maldų ir liturginių giesmių; juo remiasi veiksmų ir ženklų reikšmė.17
1101 Šventoji Dvasia suteikia gebėjimą Dievo žodžio skaitytojams ir klausytojams jį suprasti pagal jų širdžių pasirengimą. 117Per liturginėse apeigose skambančius žodžius, išraiškingus veiksmus ir simbolius Ji suveda tikinčiuosius ir jų vadovus į gyvą sąlytį su Kristumi – Tėvo Žodžiu ir Paveikslu, kad jie galėtų prasmingai įgyvendinti tai, ką girdi, regi ir veikia apeigų metu.
1102 Išganymo žodis „tikinčiųjų širdyse ugdo tikėjimą, iš kurio prasideda ir auga krikščionių bendruomenė“.18 Dievo žodžio skelbimas nesibaigia vien mokymu, jis laukia tikėjimo atsako,143 kaip pritarimo ir įsipareigojimo Dievo Sandorai su savo tauta. Šventoji Dvasia duoda tikėjimo malonę, jį ugdo ir padeda stiprėti bendruomenės tikėjimui. Liturginis susirinkimas visų pirma yra tikėjimo bendrumas.
1103 Anamnēsis. 1362Liturgijos šventimas visada remiasi išganinguoju Dievo įsikišimu į žmonijos istoriją. „Tą apreiškimo planą Dievas vykdo artimai tarpusavyje susijusiais veiksmais ir žodžiais, kad [...] žodžiai skelbtų darbus ir aiškintų juose glūdintį slėpinį.“19 Žodžio liturgijoje Šventoji Dvasia „primena“ susirinkusiems visa, ką Kristus yra dėl mūsų padaręs. Atitinkamais liturginiais veiksmais ir tradicinėmis įvairių Bažnyčių apeigomis „prisimenami“ [anamnezė] ir daugiau ar mažiau išryškinami nuostabūs Dievo darbai. Šventoji Dvasia, pažadinusi tokią Bažnyčios atmintį, drauge įkvepia dėkoti ir šlovinti (doksologian).
1094128 Bažnyčia jau apaštalų laikais ir vėliau Tradicijoje nuolat aiškino Dievo plano vienybę abiejuose Testamentuose, pasiremdama tipologija. Pasak jos, Dievo darbuose Senojoje Sandoroje randami pirmavaizdžiai viso to, ką Dievas, laiko pilnatvei atėjus, yra įvykdęs savo įsikūnijusio Sūnaus asmenyje.
1094129 Tad Senąjį Testamentą krikščionys skaito mirusio ir prisikėlusio Kristaus šviesoje. Toks tipologinis skaitymas rodo neišsemiamą Senojo Testamento turinį. Tačiau negalima pamiršti, kad jo vertę sudaro Apreiškimas, kurį pats Viešpats patvirtino. Beje, ir Naujasis Testamentas skaitytinas Senojo Testamento šviesoje. Pirmykštė krikščionių katechezė nuolat juo naudodavosi. Anot seno priežodžio, „Senajame Testamente slypi Naujasis, o Naujajame atsiskleidžia Senasis.“
1094130 Tipologija išreiškiamas veržlus Dievo plano vykdymas belaukiant, kad „Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28). Pavyzdžiui, patriarchų pašaukimas ir išėjimas iš Egipto Dievo plane nepraranda savo vertės, būdami tarpiniai jo vykdymo etapai.
1095281 Todėl Velyknakčio skaitiniuose naujos kūrinijos Kristuje šventimas pradedamas pasakojimu apie sukūrimą; Bizantijos liturgijoje toks būna pirmasis skaitinys visų didžiųjų Viešpaties švenčių vigilijose. Anot ankstyvosios krikščionybės liudijimų, taip prasidėdavo ir Krikštui rengiamų katechumenų kursas.
1095117 Dvasinė prasmė. Dėl vieningo Dievo plano ženklais gali būti ne tik Šventojo Rašto tekstas, bet ir dalykai bei įvykiai, apie kuriuos jis pasakoja. 1. Alegorinė prasmė. Mes galime geriau suprasti įvykius, atpažindami jų reikšmę Kristuje; taip perėjimas per Raudonąją jūrą yra Kristaus pergalės, o drauge ir Krikšto ženklas; 2. Moralinė prasmė. Šventajame Rašte aprašyti įvykiai turi mus paraginti tinkamai elgtis. Jie yra užrašyti „įspėti mums“ (1 Kor 10, 11); 3. Anagoginė prasmė. Galima įžiūrėti ir amžinąją dalykų ir įvykių prasmę, laikyti juos vadovais (graik. anagoge) į mūsų Tėvynę. Taip Bažnyčia žemėje yra dangiškosios Jeruzalės ženklas.
10961174 Kristaus slėpinys (Jo Įsikūnijimas ir Jo Velykos), kurį švenčiame Eucharistijoje, ypač sekmadienio pamaldose, lydi ir įprasmina kiekvienos dienos laiką per Valandų liturgiją, arba „Dievo tarnybą“. Ištikimai laikantis apaštalų nurodymų „melstis be paliovos“, Dievo tarnybos šventimas „taip sutvarkytas, kad visas dienos ir nakties būvis būtų pašvęstas Dievo šlovinimui“. Tai „viešoji Bažnyčios malda“, kuria tikintieji (dvasininkai, vienuoliai ir pasauliečiai) vykdo karališkąją pakrikštytųjų kunigystę. Bažnyčios „nustatytu būdu“ švenčiama Valandų liturgija „tikrai yra pačios Sužadėtinės balsas, kylantis pas Sužadėtinį arba, dar geriau, tai Kristaus ir jo Kūno malda Tėvui“.
10961352 Anafora. Apeigų šerdis ir viršūnė yra Eucharistijos malda – dėkojimo ir konsekracijos [perkeitimo] malda: prefacijoje (dėkojimo giesmėje) Bažnyčia dėkoja Tėvui per Kristų Šventojoje Dvasioje už visus Jo darbus, už sukūrimą, Atpirkimą ir pašventimą. Visa bendruomenė tada įsitraukia į nepaliaujamą šlovinimo giesmę, kurią triskart Šventam Dievui gieda Bažnyčia, angelai ir visi šventieji.
1096840 Be to, Senosios Sandoros Dievo tauta ir naujoji Dievo tauta, žvelgdamos į ateitį, siekia panašių tikslų: laukia Mesijo atėjimo (arba grįžimo). Tačiau vieni laukia grįžtant mirusio ir prisikėlusio Mesijo, pripažinto Viešpačiu ir Dievo Sūnumi, o kiti – Mesijo, kurio bruožai lieka paslėpti ir kuris turi ateiti laikų pabaigoje. Šį laukimą lydi Jėzaus Kristaus nepažinimo ar nepripažinimo drama.
10981430 Kaip pranašai, taip ir Jėzus ragindamas atsiversti ir atgailauti pirmiausia galvoje turi ne išorinius veiksmus, „ašutinę ir pelenus“, pasninkus ir apsimarinimus, bet širdies atsivertimą, vidinę atgailą. Be jų, atgailos darbai lieka nevaisingi ir nenuoširdūs; ir priešingai, vidinis atsivertimas siekia šią būklę paversti regimais ženklais, atgailos veiksmais ir darbais.
109991 Visi tikintieji gali suprasti ir perteikti apreikštąją tiesą. Jie yra gavę Šventosios Dvasios, kuri juos moko ir veda „į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13), patepimą.
11001134 Sakramentinio gyvenimo vaisiai tenka ir atskiram asmeniui, ir Bažnyčiai. Kiekvienam tikinčiajam toks vaisius yra gyvenimas Dievui Jėzuje Kristuje, o Bažnyčiai – didėjanti gailestingoji meilė ir stiprėjanti jos kaip liudytojos misija.
1100103 Dėl to Bažnyčia visuomet gerbė dieviškuosius Raštus, kaip ji gerbia ir Viešpaties Kūną. Ji nuolat dalija tikintiesiems gyvenimo Duoną nuo Dievo Žodžio ir Kristaus Kūno stalo.
1100131 „Dievo žodis slepia savyje tokią jėgą ir stiprybę, kad jis pasirodo esąs Bažnyčios ramstis ir gyvumas, jos vaikams – tikėjimo tvirtybė, sielos maistas, tyras ir neišsenkąs dvasinio gyvenimo šaltinis.“ Tad „krikščionims turi būti plačiai atvertos durys į Šventąjį Raštą“.
1101117 Dvasinė prasmė. Dėl vieningo Dievo plano ženklais gali būti ne tik Šventojo Rašto tekstas, bet ir dalykai bei įvykiai, apie kuriuos jis pasakoja. 1. Alegorinė prasmė. Mes galime geriau suprasti įvykius, atpažindami jų reikšmę Kristuje; taip perėjimas per Raudonąją jūrą yra Kristaus pergalės, o drauge ir Krikšto ženklas; 2. Moralinė prasmė. Šventajame Rašte aprašyti įvykiai turi mus paraginti tinkamai elgtis. Jie yra užrašyti „įspėti mums“ (1 Kor 10, 11); 3. Anagoginė prasmė. Galima įžiūrėti ir amžinąją dalykų ir įvykių prasmę, laikyti juos vadovais (graik. anagoge) į mūsų Tėvynę. Taip Bažnyčia žemėje yra dangiškosios Jeruzalės ženklas.
1102143 Tikėjimu žmogus savo protą ir valią visiškai palenkia Dievui. Visa savo esybe žmogus pritaria Dievui Apreiškėjui. Šventasis Raštas tą žmogaus atsaką apreiškiančiam Dievui vadina „tikėjimo klusnumu“.
11031362 Eucharistija yra Kristaus Velykų atminimas, sakramentinis Jo vienintelės aukos sudabartinimas ir aukojimas Bažnyčios – Jo Kūno – liturgijoje. Visose Eucharistijos maldose po jos įsteigimo žodžių esti malda, vadinamoji anamnezė, arba iškilmingas atminimas.
10Plg. Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 14–16: AAS 58 (1966) 824–825.
11Plg. Lk 24, 13–49.
12Plg. 2 Kor 3, 14–16.
13Plg. 1 Pt 3, 21.
14Plg. 1 Kor 10, 1–6.
15Plg. Lk 1, 17.
16Plg. Jn 14, 26.
17Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 24: AAS 56 (1964) 106–107.
18Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Presbyterorum ordinis, 4: AAS 58 (1966) 996.
19Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Dei Verbum, 2: AAS 58 (1966) 818.