Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2015 (KBK'15)
Katalikų Bažnyčios katekizmas. Santrauka, 2007 (KBKS'07)
[ Jaunimo katekizmas YOUCAT, 2013 (YC'13) ]

Visas YOUCAT tekstas nėra skelbiamas, tik Pratarmė ir klausimų sąrašas su atitinkamomis KBK sąsajomis

Paieškos rezultatai

Ieškota: 249, 813, 950, 1077, 1078, 1079, 1080, 1081, 1082, 1083, 1084, 1085, 1086, 1087, 1088, 1089, 1090, 1091, 1092, 1093, 1094, 1095, 1096, 1097, 1098, 1099, 1100, 1101, 1102, 1103, 1104, 1105, 1106, 1107, 1108, 1109, 2845 Rasta: 37

1084 Sėdintis „Tėvo dešinėje“ ir dosniai teikiantis Šventąją Dvasią savo Kūnui – Bažnyčiai Kristus veikia per sakramentus, kuriuos pats įsteigė savo malonei dalyti. Sakramentai yra juslėmis patiriami ženklai (žodžiai ir veiksmai), prieinami mūsų žmogiškajai prigimčiai. Kristaus veikimu ir Šventosios Dvasios galia jie padaro veiksmingą malonę, kurią žymi.

1085 Bažnyčios liturgijoje Kristus pirmiausia žymi ir sudabartina savo Velykų slėpinį. Žemiškojo gyvenimo metu Jėzus jį skelbė mokydamas žmones ir savo veiksmais užbėgo jam už akių. Jo valandai atėjus,3 Jis išgyvena vienintelį istorijoje įvykį, kuris nebepraeina: Jėzus miršta, būna palaidotas, keliasi iš numirusių ir sėda Tėvo dešinėje „vieną kartą visiems laikams“ (Rom 6, 10; Žyd 7, 27; 9, 12). Tai tikras mūsų istorijoje nutikęs įvykis, tačiau jis sykiu ir nepakartojamas: visi kiti istorijos įvykiai vienąkart įvyksta, praeina ir nugrimzta praeitin. Kristaus Velykų slėpinys, atvirkščiai, negali likti vien tik praeityje, nes savo mirtimi Jis sunaikino mirtį, o visa, kas yra Kristus, visa, ką Jis yra padaręs ir iškentėjęs už visus žmones, dalyvauja Dievo amžinybėje ir dėl to pranoksta visokį laiką, visada esti dabar. Kryžiaus ir Prisikėlimo įvykis išlieka ir visa traukia į gyvenimą.

1086 „Kaip Kristus buvo Tėvo siųstas, taip ir jis pats pasiuntė apaštalus, kupinus Šventosios Dvasios, ne tik tam, kad, skelbdami Evangeliją visai kūrinijai, jie praneštų, jog Dievo Sūnus savo mirtimi ir prisikėlimu išvadavo mus iš šėtono valdžios bei mirties ir perkėlė į savo Tėvo karalystę, bet ir tam, kad skelbiamo išganymo darbą vykdytų auka ir sakramentais, apie kuriuos sukasi visas liturginis gyvenimas.“4

1087 Tad prisikėlęs Kristus, duodamas apaštalams Šventąją Dvasią, jiems patikėjo savąją pašventinimo galią:5 jie tapo sakramentiniais Kristaus ženklais. Tos pačios Šventosios Dvasios galia jie patiki šią galią savo įpėdiniams. Ta „apaštalų įpėdinystė“ struktūruoja visą liturginį Bažnyčios gyvenimą, pati yra sakramentinė ir perduodama Šventimų (Kunigystės) sakramentu.

1088 „Kad Bažnyčia išties galėtų atlikti tokį darbą“ – teikti arba perduoti savo išganymo darbą – „Kristus visuomet yra su ja, ypač jos liturginiuose veiksmuose. Jis yra Mišių aukoje, kai jas aukojančiojo asmenyje 'dabar aukoja, kunigams patarnaujant, tas pats, kuris save andai paaukojo ant kryžiaus', ir ypač eucharistiniais pavidalais. Jis yra savo galia sakramentuose; kam nors krikštijant, krikštija pats Kristus. Jis yra savo žodyje, kai pats kalba, kai Bažnyčioje skaitomas Šventasis Raštas. Pagaliau jis yra drauge, kai Bažnyčia meldžiasi ir gieda, nes pats pažadėjo: 'Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų' (Mt 18, 20).“6

1089 „Iš tikrųjų į šitokį darbą, kuriuo šlovinamas Dievas ir pašventinami žmonės, Kristus visuomet įtraukia savo mylimąją Sužadėtinę Bažnyčią, kuri šaukiasi savo Viešpaties ir per jį garbina amžinąjį Tėvą.“7

1090 „Žemiškojoje liturgijoje jau iš anksto patiriame tą dangiškąją liturgiją, vykstančią šventajame Jeruzalės mieste, į kurį kaip keleiviai einame, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje, kaip einantis kunigystės tarnybą šventoje vietoje. Liturgijoje drauge su visais dangaus kariuomenės pulkais giedame Viešpačiui garbės himną; pagarbiai prisimindami šventuosius, tikimės gauti kokią nors jų dalį ir prisijungti prie jų bendruomenės; laukiame Išgelbėtojo, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kol jis, mūsų gyvastis, pasirodys, ir mes su juo drauge pasirodysime šlovingi.“8

1091 Liturgijoje Šventoji Dvasia yra Dievo tautos tikėjimo mokytoja, „didžių Dievo darbų“ – Naujosios Sandoros sakramentų – kūrėja. Bažnyčios širdyje Dvasia trokšta ir veikia, kad mes būtume gyvi prisikėlusio Kristaus gyvenimu. Kai Ji išgirsta savo pačios pažadintą mūsų tikėjimo atsaką, prasideda tikrasis bendradarbiavimas. Tada liturgija tampa bendru Šventosios Dvasios ir Bažnyčios darbu.

1092 Sakramentiškai teikiant Kristaus slėpinį, Šventoji Dvasia veikia lygiai taip, kaip bet kuriuo kitu išganymo ekonomijos tarpsniu: Ji rengia Bažnyčią susitikti su savo Viešpačiu; tikinčiai bendruomenei Ji gyvai primena Kristų ir Jį parodo; savo perkeitimo galia Ji sudabartina Kristaus slėpinį ir daro jį veiklų; pagaliau ši vienijanti Dvasia sujungia Bažnyčią su Kristaus gyvenimu ir Jo misija.

1093 Sakramentinėje ekonomijoje Šventoji Dvasia įgyvendina Senosios Sandoros įvaizdžius. Kadangi Kristaus Bažnyčia buvo „įstabiai parengta Izraelio tautos istorijos bei Senosios Sandoros“9, tai Bažnyčios liturgija perima liturginius elementus iš Senosios Sandoros ir išsaugo juos kaip savo sudėtinę ir nepakeičiamą dalį:

— skaito Senąjį Testamentą;

— meldžiasi psalmėmis;

gyvai mini gelbinčius įvykius ir reikšmingus faktus, išsipildžiusius Kristaus slėpinyje (Pažadą ir Sandorą, Išėjimą ir Velykas, Karalystę ir Šventyklą, Tremtį ir Sugrįžimą).

1 2 3 4

 

KBK nuorodos
KBK išnašos

3Plg. Jn 13, 1; 17, 1.

4Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 6: AAS 56 (1964) 100.

5Plg. Jn 20, 21–23.

6Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 7: AAS 56 (1964) 100–101.

7Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 7: AAS 56 (1964) 101.

8Vatikano II Susirinkimas, Konst. Sacrosanctum Concilium, 8: AAS 56 (1964) 101; plg. Idem, Dogm. konst. Lumen gentium, 50: AAS 57 (1965) 55–57.

9Vatikano II Susirinkimas, Konst. Lumen gentium, 2: AAS 57 (1965) 6.