Ieškota: 2044, 2147, 2156, 2223, 2787 Rasta: 5
2044 Pakrikštytųjų ištikimybė yra pirmutinė sąlyga Evangelijai skelbti ir Bažnyčios misijai pasaulyje vykdyti.852905 Išganymo naujieną turi patvirtinti krikščionių gyvenimo liudijimas, kad žmonės matytų spinduliuojančią jos tiesos jėgą. „Jau pats krikščioniško gyvenimo liudijimas ir geri darbai, atlikti antgamtine dvasia, turi galios patraukti žmones į tikėjimą ir Dievą.“91
2147 2101Dievo vardu kitiems duodami pažadai įpareigoja Dievo garbe, ištikimybe, tiesakalbiškumu bei valdžia. Jie būtinai turi būti vykdomi. Jų netesėti reiškia piktnaudžiauti Dievo vardu ir tarsi daryti Dievą melagiu.72
2156 232Krikšto sakramentas teikiamas „vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (
2223 Už savo vaikų auklėjimą pirmiausia atsakingi tėvai. Tą atsakomybę iš pradžių jie paliudija sukurdami šeimos židinį, kuriame paprastai viešpatauja nuoširdumas, atlaidumas, abipusė pagarba, ištikimybė ir nesavanaudiškas paslaugumas. 1804Šeimos židinys yra tinkamiausia vieta dorybėms ugdyti. Čia išmokstama pasiaukojimo, sveiko mąstymo, savitvardos – tikrosios laisvės sąlygų. Tėvai privalo išmokyti vaikus teikti pirmenybę „vidiniams ir dvasiniams, o ne medžiaginiams ir instinktų valdomiems“17 dalykams. Didi tėvų pareiga rodyti gerą pavyzdį vaikams. Mokėdami pripažinti savąsias klaidas vaikų akyse, jie sugebės geriau vadovauti vaikams ir taisyti jų elgesį:
„Kas myli savo vaiką, plaks jį dažnai [...]. Kas elgiasi griežtai su savo sūnumi, iš jo turės naudos“ (Sir 30, 1–2 ). „Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“ (Ef 6, 4 ).
2787 Kai sakome Tėve „mūsų“, pirmiausia pripažįstame, kad visus pranašų paskelbtus Jo meilės pažadus Kristus įgyvendino Naujojoje ir amžinoje Sandoroje: mes tapome „Jo“ tauta,782 ir dabar Jis yra „mūsų“ Dievas. Tas naujas santykis – tai abipusės priklausomybės dovana: į Jėzaus Kristaus mums dovanotą „tiesą ir malonę“36 turime atsiliepti meile ir ištikimybe.37
2044852 Misijos keliai. „Šventoji Dvasia iš tiesų yra pagrindinis visos bažnytinės misijos veikėjas.“ Ji veda Bažnyčią jos misijos keliais. „Kadangi ši misija tęsia ir istorijos būvyje išskleidžia misiją paties Kristaus, kuris buvo siųstas skelbti gerąją naujieną vargdieniams, Kristaus Dvasios skatinama Bažnyčia turi žengti tuo pačiu keliu, kuriuo žengė ir jis – neturto, klusnumo, tarnavimo ir savęs aukojimo net iki mirties, iš kurios jis prisikėlė kaip nugalėtojas, keliu.“ „Kankinių kraujas yra krikščionių sėkla.“
2044905 Pasauliečiai savo pranašiškąją misiją taip pat atlieka „evangelizuodami, tai yra skelbdami Kristų gyvenimo pavyzdžiu ir žodžiu“. „Šitoks evangelizavimas [...] yra savitas ir ypač veiksmingas tuo, kad vykdomas įprastinėmis pasaulio sąlygomis“: Šios srities apaštalavimą sudaro ne vien gyvenimo liudijimas; tikras apaštalas ieško progų žodžiais skelbti Kristų tiek netikintiesiems, [...], tiek tikintiesiems.
21472101 Krikščionis dažnai kviečiamas duoti pažadus Dievui. Jis visada tai daro Krikšto ir Sutvirtinimo, Santuokos ir Šventimų metu. Asmeninio pamaldumo skatinamas, krikščionis taip pat gali pažadėti Dievui kokį nors darbą, maldą, labdarą, maldingą kelionę ir panašius dalykus. Sąžiningas pažadų Dievui vykdymas rodo deramą pagarbą dieviškajai didybei ir meilę ištikimajam Dievui.
2156232 Krikščionys yra krikštijami „vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19). Prieš tai jie būna atsakę: „Tikiu“ į trilypį klausimą, ar jie tiki į Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią: „Visų krikščionių tikėjimas remiasi Trejybe.“
21561267 Krikštas padaro mus Kristaus Kūno nariais. „Tad [...] mes esame vieni kitų nariai“ (Ef 4, 25). Krikštas įtraukia į Bažnyčią. Iš Krikšto šaltinių gimsta vienintelė Naujosios Sandoros Dievo tauta, kuri peržengia visas prigimtines bei žmogiškas tautų, kultūrų, rasių ir lyčių ribas: „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną Kūną“ (1 Kor 12, 13).
22231804 Žmogiškosios dorybės yra tvirtos nuostatos, tvarūs polinkiai, pastovios proto ir valios tobulumo apraiškos, rikiuojančios mūsų veiksmus, tvarkančios mūsų aistras ir valdančios mūsų elgesį pagal proto ir tikėjimo reikalavimus. Jos padeda lengvai, susivaldant ir džiugiai gyventi dorai. Dorybingas yra tas žmogus, kuris gera daro neverčiamas. Moralinės dorybės įgyjamos žmogiškomis pastangomis. Moralės požiūriu tos dorybės yra gerų veiksmų vaisiai ir drauge daigai; jos lenkia visas žmogaus galias vienytis su dieviškąja meile.
2787782 Dievo tauta turi bruožų, kurie ją aiškiai skiria nuo visų istorijoje sutinkamų religinių, etninių, politinių ir kultūrinių telkinių: — Ji yra Dievo tauta: Dievas nepriklauso jokiai tautai, bet Jis iš žmonių, kurie seniau nebuvo tauta, įsigijo tautą, kuri yra „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta“ (1 Pt 2, 9). — Tos tautos nariu tampama gimstant ne fiziškai, bet „iš aukštybės“, „iš vandens ir Dvasios“ (Jn 3, 3–5), tai yra įtikint Kristų ir pasikrikštijant. — Tos tautos vadovas (Galva) yra Jėzus Kristus (Pateptasis, Mesijas): kadangi tas pats patepimas [kuriuo „pateptas“ Jėzus] – Šventoji Dvasia – nuteka iš Galvos į kūną, ši tauta yra „mesijinė tauta“. — „Tos tautos būsena yra Dievo vaikų, kurių širdyse kaip šventovėje gyvena Šventoji Dvasia, orumas ir laisvė.“ — „Jos įstatymas yra naujas įsakymas mylėti taip, kaip pats Kristus mus mylėjo.“ Tai „naujasis“ Šventosios Dvasios Įstatymas. — Dievo tautos misija – būti žemės druska ir pasaulio šviesa. Ji yra „tvirčiausia vienybės, vilties ir išganymo užuomazga“. — „Galiausiai jos tikslas yra toliau plėsti paties Dievo pradėtą žemėje Dievo karalystę, kol jis pats ją atbaigs amžių pabaigoje.“
91Vatikano II Susirinkimas, Dekr. Apostolicam actuositatem, 6: AAS 58 (1966) 842.
72Plg. 1 Jn 1, 10.
78KTK kan. 855.
17Jonas Paulius II, Encikl. Centesimus annus, 36: AAS 83 (1991) 838.
36Plg. Jn 1, 17.
37Plg. Oz 2, 21–22; 6, 1–6.