158 „Tikėjimas nori būti suprastas.“27 Tikėjimui būdinga tai,2705 kad tikintysis nori geriau pažinti Tą, kurį įtikėjo, ir geriau suprasti, ką Jis yra apreiškęs; geresnis pažinimas savo ruožtu stiprina tikėjimą, vis labiau apimtą meilės. Tikėjimo malonė atveria „širdies akis“ (Ef 1, 18), kad gyvai suvoktų Apreiškimo turinį,1827 tai yra visa, kas apima Dievo planą, tikėjimo slėpinius,90 jų tarpusavio ryšį ir ryšį su apreikštojo slėpinio viršūne, Kristumi. O „kad Apreiškimas būtų vis giliau suprantamas, ta pati Šventoji Dvasia nuolat tobulina tikėjimą savo dovanomis.“28 Pasak šv. Augustino,292518 „tikiu, kad suprasčiau, ir suprantu, kad geriau tikėčiau“.
283 Pasaulio ir žmogaus kilmės klausimai yra daugelio mokslinių tyrimų objektas.159 Iš šių tyrimų mes nepaprastai daug sužinojome apie kosmoso amžių ir jo dydį, apie gyvybės formų tapsmą, žmogaus atsiradimą. 341Šie atradimai mus skatina dar labiau gėrėtis Kūrėjo didybe, dėkoti Jam už visus Jo darbus, už protą ir išmintį, Jo duotą mokslininkams ir tyrėjams. Pastarieji drauge su Saliamonu gali tarti: „Juk Jis suteikė man tikrą esamų dalykų pažinimą, kad suvokčiau pasaulio sandarą ir pradmenų jėgą, […], nes mane mokė išmintis, visų dalykų išradėja.“ (Išm 7, 17–22).
1303 Todėl Sutvirtinimas padidina ir pagilina Krikšto malonę:1262—1274
— suteikia mums ypatingos Šventosios Dvasios jėgos, kad kaip tikri Kristaus liudytojai žodžiais ir darbais skleistume ir gintume tikėjimą, drąsiai išpažintume Kristaus vardą ir niekada nesigėdytume kryžiaus:1282044
Todėl atsimink, kad gavai dvasinį antspaudą, išminties ir supratimo dvasią, patarimo ir tvirtumo dvasią, žinojimo ir maldingumo dvasią, šventos baimės dvasią, ir sergėk, ką esi gavęs. Dievas Tėvas tave paženklino, Viešpats Kristus tave sutvirtino ir Tavo širdžiai suteikė Dvasią kaip laidą.129
1831 Septynios Šventosios Dvasios dovanos yra šios: išmintis, supratimas, patarimas, tvirtumas, pažinimas, maldingumas, Dievo baimė.1299 Jų pilnatvę turi Kristus, Dovydo Sūnus.84 Šios dovanos papildo ir patobulina jas gavusiųjų dorybes.1266 Jos padeda tikintiesiems lengvai paklusti Dievo įkvėpimams.
Lygiu taku tegu mane veda tavo dvasia maloninga! (Ps 143, 10).
Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai [...]. O jei esame vaikai, tai ir įpėdiniai. Mes – Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai (Rom 8, 14. 17).
25001804Gero darymą lydi dvasinis pasitenkinimas ir moralinis grožis. Tiesa irgi neša džiaugsmą ir spindi dvasiniu grožiu. Tiesa savaime yra graži. Protingą sukurtosios ir nesukurtosios tikrovės pažinimą išreiškianti žodžio tiesa yra būtina protu apdovanotam žmogui, tačiau tiesa gali rasti ir kitokių, papildomų žmogiškos raiškos formų, ypač kai reikia išreikšti tai, kas neišsakoma: žmogaus širdies gelmes, sielos polėkius, Dievo slėpinį. Dar prieš apsireikšdamas žmogui tiesos žodžiais, Dievas jam apsireiškia visuotine kūrinijos kalba,341 savo Žodžio, savo Išminties darbais: visatos tvarka ir harmonija, kurios suprantamos ir vaikui, ir mokslo žmogui: „Juk iš kūrinių didingumo ir grožio panašiai suvokiamas ir jų Kūrėjas“ (Išm 13, 5), 2129„nes pradinis grožio šaltinis juos sukūrė“ (Išm 13, 3).
Juk ji [Išmintis] yra Dievo galybės alsavimas ir tyras Visagalio šlovės išsiliejimas; užtat niekas, kas sutepta, į ją neįeina. Juk ji yra amžinosios šviesos atspindys, kuriamosios Dievo galybės veidrodis be dėmės ir jo gerumo paveikslas (Išm 7, 25–26). Ji yra puikesnė už saulę ir nustelbia visus žvaigždynus. Palyginta su dienos šviesa, ji atrodo šviesesnė, nes dieną išstumia naktis, o išminties joks nedorumas nenugali (Išm 7, 29–30). Buvau sužavėtas jos grožio (Išm 8, 2).
KBK nuorodos
1582705 Meditacija pirmiausia yra ieškojimas. Dvasia stengiasi suprasti krikščioniškojo gyvenimo „kodėl“ ir „kaip“, kad įsiklausytų, ko Dievas reikalauja, ir į tai atsilieptų. Tą daryti reikia susikaupus, o tai nėra lengva. Paprastai padeda knyga; krikščionys turi iš ko rinktis: tai ir Šventasis Raštas, ypač Evangelijos, ir šventi paveikslai, ir atskiroms dienoms ar laikams skirti liturginiai tekstai, dvasinio gyvenimo žinovų raštai, dvasingumą ugdantys veikalai, didžioji kūrinijos ir istorijos knyga, Dievo „šiandien“ atverstas puslapis.
1581827 Visas dorybes gaivina ir įkvepia meilė. Ji yra „tobulumo raištis“ (Kol 3, 14); ji pati yra dorybių forma; ji jas susieja ir surikiuoja; ji yra krikščioniškojo gyvenimo šaltinis ir tikslas. Krikščioniškoji meilė sutvirtina ir nuskaidrina mūsų žmogiškąjį gebėjimą mylėti, iškelia jį iki antgamtinio tobulumo, iki dieviškosios meilės.
15890 Dogmų tarpusavio ryšiai ir jų nuoseklumas aptinkami visame Kristaus slėpinio Apreiškime.
Reikia atsiminti, kad „esama katalikiškojo mokymo tiesų laipsniškumo arba 'hierarchijos', nes jų ryšys su krikščioniškojo tikėjimo pamatu būna įvairus“.
1582518 Šeštas palaiminimas skelbia: „Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą“ (Mt 5, 8). „Tyraširdžiais“ vadinami, kurie savo protu ir valia pakluso Dievo šventumo reikalavimams, pirmiausia trijose – krikščioniškos meilės, skaistumo, arba seksualinio tyrumo, tiesos meilės ir neklaidingo tikėjimo – srityse. Širdies, kūno ir tikėjimo tyrumas yra tarpusavyje susiję dalykai:
Tikintieji privalo tikėti Tikėjimo simbolio tiesomis, „kad tikėdami paklustų Dievui; paklusdami dorai gyventų; dorai gyvendami skaistintų savo širdį, o ją skaistindami suprastų, ką tiki“.
283159 Tikėjimas ir mokslas. „Nors tikėjimas ir viršija protą, bet tarp jų niekada negali būti tikro nesutarimo, kadangi tas pats Dievas, kuris apreiškia slėpinius ir įdiegia tikėjimą, žmogaus dvasiai yra davęs ir proto šviesą; o nei pats Dievas negali savęs neigti, nei tiesa prieštarauti tiesai.“ „Todėl metodinis kiekvienos pažinimo srities tyrinėjimas, jei tik atliekamas tikrai moksliškai ir laikantis moralės nuostatų, iš tiesų niekada neprieštaraus tikėjimui, nes ir žemiškieji, ir tikėjimo dalykai kyla iš to paties Dievo. Maža to, kas nuolankiai ir atkakliai stengiasi įžvelgti daiktų paslaptis, tas, pats to nė nežinodamas, yra tarsi vedamas už rankos Dievo, kuris palaiko visus dalykus ir padaro juos tokius, kokie jie yra.“
283341 Visatos grožis: sukurtojo pasaulio tvarka ir darna pagrįsta esybių skirtingumu ir jų tarpusavio santykiais. Žmogus tuos santykius tolydžio atranda kaip gamtos dėsnius. Jie stebina mokslininkus. Kūrinijos grožis atspindi begalinį Kūrėjo grožį. Jis turi įkvėpti pagarbą ir palenkti žmogaus protą bei valią.
13031262 Įvairius Krikšto padarinius ženklina regimi sakramento apeigų elementai. Panardinimas į vandenį simbolizuoja mirtį ir apvalymą, o drauge atgimimą ir atsinaujinimą. Du pagrindiniai Krikšto padariniai yra apvalymas nuo nuodėmių ir naujas gimimas Šventojoje Dvasioje.
13031263 Krikštu atleidžiamos visos nuodėmės – ir gimtoji, ir visos asmeninės, taip pat bausmės už nuodėmes. Nebelieka nieko, kas atgimdytiesiems sutrukdytų įeiti į Dievo karalystę, – nei Adomo nuodėmė, nei asmeninė nuodėmė, nei nuodėmės padariniai, kurių skaudžiausias yra atskyrimas nuo Dievo.
13031264 Vis dėlto ir pakrikštytajame lieka kai kurių nuodėmės laikinų padarinių: kentėjimai, liga, mirtis ar trapumo žymės, kaip charakterio silpnybės ir t. t., taip pat polinkis į nuodėmę, tą polinkį Tradicija vadina geismingumu, arba perkeltine prasme nuodėmės židiniu [fomes peccati]:
„Kadangi [geismingumas] paliktas tam, kad su juo kovotume, jis negali pakenkti tiems, kurie jam nepritaria ir, Jėzaus Kristaus malonės padedami, narsiai priešinasi. Juo labiau kad 'tas negaus vainiko, kas nebus grūmęsis pagal taisykles' (plg. 2 Tim 2, 5).“
13031265 Krikštas ne tik nuplauna visas nuodėmes, jis taip pat padaro naujatikį „nauju kūriniu“, Dievo įvaikiu,
kuris tampa „dieviškosios prigimties dalininku“
, Kristaus nariu ir Jo bendraįpėdiniu, Šventosios Dvasios šventove.
13031266 Švenčiausioji Trejybė pakrikštytajam dovanoja pašvenčiamąją malonę – nuteisinimo malonę, kuri:
— teologinėms dorybėms padedant, padaro jį pajėgų tikėti į Dievą, Juo viltis ir Jį mylėti;
— duoda jam gebėjimą gyventi ir elgtis taip, kaip skatina Šventoji Dvasia savo dovanomis;
— moralinėms dorybėms padedant, suteikia jam galimybę tapti vis geresniam.
Tad šventajame Krikšte įsišaknijęs visas antgamtinis krikščionio gyvenimas.
13031267 Krikštas padaro mus Kristaus Kūno nariais. „Tad [...] mes esame vieni kitų nariai“ (Ef 4, 25). Krikštas įtraukia į Bažnyčią. Iš Krikšto šaltinių gimsta vienintelė Naujosios Sandoros Dievo tauta, kuri peržengia visas prigimtines bei žmogiškas tautų, kultūrų, rasių ir lyčių ribas: „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną Kūną“ (1 Kor 12, 13).
13031268 Pakrikštytieji tampa „gyvaisiais akmenimis“, kad statydintųsi „į dvasinius namus“ ir būtų „šventa kunigystė“ (1 Pt 2, 5). Gavę Krikštą, jie dalyvauja Kristaus kunigystėje, Jo pranašiškoje ir karališkoje misijoje ir yra „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris [juos] pašaukė iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2, 9). Krikštas suteikia galimybę dalyvauti bendrojoje tikinčiųjų kunigystėje.
13031269 Tapęs Bažnyčios nariu, pakrikštytasis priklauso jau nebe pats sau, o Tam, kuris už mus numirė ir buvo prikeltas. Todėl jis yra raginamas Bažnyčios bendrijoje paklusti kitiems, tarnauti jiems, būti klusnus ir nuolankus Bažnyčios vadovams, juos gerbti ir branginti. Kaip Krikštas yra atsakomybės bei pareigų versmė, lygiai taip pakrikštytasis turi Bažnyčioje ir teisių: teisę gauti sakramentus, būti stiprinamam Dievo žodžiu ir palaikomam kitokia dvasine Bažnyčios pagalba.
13031270 Tikintieji, per Krikštą „atgimę Dievo vaikais", „žmonių akivaizdoje privalo išpažinti iš Dievo per Bažnyčią gautąjį tikėjimą“ ir dalyvauti apaštališkoje ir misijinėje Dievo tautos veikloje.
13031271 Krikštas yra visų krikščionių, net ir tų, kurie dar nėra visiškai susivieniję su Katalikų Bažnyčia, bendrystės pamatas. „Juk tie iš jų, kurie tiki Kristų ir yra deramai priėmę krikštą, tam tikru būdu, tegu ir netobulai, bendrauja su Katalikų Bažnyčia. [...] Per krikštą išteisinti tikėjimu, jie yra įjungti į Kristų, todėl jie teisėtai vadinasi krikščionimis, o Katalikų Bažnyčios sūnūs pagrįstai pripažįsta juos savo broliais Viešpatyje.“ „Tad krikštas įsteigia sakramentinį vienybės ryšį tarp visų, kurie per jį atgimė.“
13031272 Krikštu įtrauktas į Kristų, pakrikštytasis padaromas panašus į Kristų.
Krikštas paženklina krikščionį dvasiniu neišdildomu jo priklausomybės Kristui antspaudu (žyme). To antspaudo nepanaikina jokia nuodėmė, net jei nuodėmė ir trukdo gauti Krikšto teikiamų išganymo vaisių. Vieną kartą visam laikui suteiktas Krikštas negali būti kartojamas.
13031273 Krikštu įtrauktiems į Bažnyčią tikintiesiems būna įspausta sakramentinė žymė, kuria jie pašventinami krikščioniškai garbinti Dievą. Krikšto antspaudas krikščionis įpareigoja ir padaro gebančius tarnauti Dievui gyvai dalyvaujant šventojoje Bažnyčios liturgijoje ir vykdyti pakrikštytųjų kunigystę liudijant šventu gyvenimu ir veiklia gailestingąja meile.
13031274 „Viešpaties žymė“
yra antspaudas, kuriuo Šventoji Dvasia mus paženklino „atpirkimo dienai“ (Ef 4, 30).
„Krikštas yra amžinojo gyvenimo antspaudas.“ Tikintysis, „išlaikęs antspaudą iki galo“, tai yra likęs ištikimas savojo Krikšto priesakams, galės mirti „pažymėtas tikėjimo ženklu“, lydimas savojo Krikšto tikėjimo, laukdamas jo atbaigimo – palaimingojo Dievo regėjimo – ir turėdamas viltį prisikelti.
13032044 Pakrikštytųjų ištikimybė yra pirmutinė sąlyga Evangelijai skelbti ir Bažnyčios misijai pasaulyje vykdyti.
Išganymo naujieną turi patvirtinti krikščionių gyvenimo liudijimas, kad žmonės matytų spinduliuojančią jos tiesos jėgą. „Jau pats krikščioniško gyvenimo liudijimas ir geri darbai, atlikti antgamtine dvasia, turi galios patraukti žmones į tikėjimą ir Dievą.“
18311299 Romos apeigose vyskupas ištiesia rankas virš sutvirtinamųjų; tas gestas nuo apaštalų laikų yra Šventosios Dvasios dovanos ženklas. Drauge vyskupas meldžia išlieti Šventąją Dvasią:
Visagali Dieve, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėve, kuris šiuos savo tarnus atgimdei iš vandens ir Šventosios Dvasios, išlaisvindamas juos iš nuodėmės, įkvėpk jiems Šventąją Dvasią Gaivintoją ir suteik jiems išminties ir supratimo dvasią, patarimo ir tvirtumo dvasią, pažinimo, maldingumo, pagarbios tavęs baimės dvasią. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.
18311266 Švenčiausioji Trejybė pakrikštytajam dovanoja pašvenčiamąją malonę – nuteisinimo malonę, kuri:
— teologinėms dorybėms padedant, padaro jį pajėgų tikėti į Dievą, Juo viltis ir Jį mylėti;
— duoda jam gebėjimą gyventi ir elgtis taip, kaip skatina Šventoji Dvasia savo dovanomis;
— moralinėms dorybėms padedant, suteikia jam galimybę tapti vis geresniam.
Tad šventajame Krikšte įsišaknijęs visas antgamtinis krikščionio gyvenimas.
25001804 Žmogiškosios dorybės yra tvirtos nuostatos, tvarūs polinkiai, pastovios proto ir valios tobulumo apraiškos, rikiuojančios mūsų veiksmus, tvarkančios mūsų aistras ir valdančios mūsų elgesį pagal proto ir tikėjimo reikalavimus. Jos padeda lengvai, susivaldant ir džiugiai gyventi dorai. Dorybingas yra tas žmogus, kuris gera daro neverčiamas.
Moralinės dorybės įgyjamos žmogiškomis pastangomis. Moralės požiūriu tos dorybės yra gerų veiksmų vaisiai ir drauge daigai; jos lenkia visas žmogaus galias vienytis su dieviškąja meile.
2500341 Visatos grožis: sukurtojo pasaulio tvarka ir darna pagrįsta esybių skirtingumu ir jų tarpusavio santykiais. Žmogus tuos santykius tolydžio atranda kaip gamtos dėsnius. Jie stebina mokslininkus. Kūrinijos grožis atspindi begalinį Kūrėjo grožį. Jis turi įkvėpti pagarbą ir palenkti žmogaus protą bei valią.
25002129 Šiuo Dievo įsaku draudžiama vaizduoti Dievą bet kuriais žmogaus rankų kūriniais. Pakartotas Įstatymas aiškina: „Kadangi jūs nematėte išvaizdos, kai VIEŠPATS kalbėjo jums iš ugnies prie Horebo, [...] saugokitės nuoširdžiai, kad nesielgtumėte nedorai, dirbdamiesi sau bet kokios išvaizdos stabą“ (Įst 4, 15–16). Izraeliui apsireiškė absoliučiai transcendentinis Dievas. „Jis yra visas visur“, bet kartu „didingesnis už visus savo kūrinius“ (Sir 43, 27–28). Jis yra „pradinis grožio šaltinis, [kuris] juos sukūrė“ (Išm 13, 3).
Kraunama...