Paieškos rezultatai

Ieškota: 151, 241, 291, 423, 445, 456, 457, 458, 459, 460, 461, 462, 463, 504, 505, 526, 1216, 2466, 2787 Rasta: 19

151 Krikščioniui tikėti į Dievą reiškia neatskiriamai tikėti į Tą, kurį Jis siuntė: savo mylimąjį Sūnų, kuriuo Jis gėrisi;¹³ Dievas mums liepė Jo klausyti.¹⁴ Pats Viešpats yra pasakęs savo mokiniams: „Tikite Dievą – tikėkite ir mane!“ (Jn 14, 1). Mes galime tikėti į Jėzų Kristų, nes Jis pats yra Dievas, Žodis, tapęs kūnu424: „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė“ (Jn 1, 18). Kadangi yra „Tėvą regėjęs“ (Jn 6, 46), Jis vienas Jį pažįsta ir gali apreikšti.¹⁵

241 Dėl to apaštalai išpažįsta Jėzų kaip Žodį, kuris „pradžioje [...] buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“ (Jn 1, 1), kaip „neregimojo Dievo atvaizdą“ (Kol 1, 15), kaip „Dievo šlovės atšvaitą ir jo esybės paveikslą“ (Žyd 1, 3).

291 241„Pradžioje buvo Žodis [...], ir Žodis buvo Dievas. [...] Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 1–3). Naujajame Testamente apreiškiama, kad Dievas viską sukūrė per amžinąjį Žodį, savo mylimąjį Sūnų. 331„Jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, [...] visa sukurta per jį ir jam. Jis yra pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi“ (Kol 1, 16–17). Bažnyčios tikėjimas taip pat patvirtina Šventosios Dvasios kuriančiąją veiklą: Ji yra „Gaivintoja“¹¹³, „Dvasia Kūrėja“ („Veni, Creator Spiritus“), „visokio gėrio Šaltinis“¹¹⁴.703

423 Mes tikime ir išpažįstame, kad Jėzus iš Nazareto, žydas, gimęs iš Izraelio dukros Betliejuje karaliaus Erodo Didžiojo ir imperatoriaus Cezario Augusto I dienomis, dailidė, miręs nukryžiuotas Jeruzalėje, Poncijui Pilotui esant prokuratoriumi, valdant imperatoriui Tiberijui, yra žmogumi tapęs amžinasis Dievo Sūnus; kad Jis yra „išėjęs iš Dievo“ (Jn 13, 3), „nužengė iš dangaus“ (Jn 3, 13; 6, 33), atėjo kūne,⁵ nes „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.[...] Tikrai, iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės“ (Jn 1, 14. 16).

445 653Po Prisikėlimo dieviškoji sūnystė pasirodė Jo šlovingo žmogiškojo asmens galybe, nes „šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių“ Jis buvo pristatytas „galingu Dievo Sūnumi“ (Rom 1, 4).⁶³ Apaštalai galės liudyti: „Mes regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1, 14).

456 Nikėjos–Konstantinopolio tikėjimo simbolyje išpažįstame: „Jis dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus. Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi.“⁸⁰

457 607Žodis tapo kūnu, kad mus išgelbėtų ir sutaikintų su Dievu: Dievas „mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų, kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1 Jn 4, 10). „Tėvas atsiuntė Sūnų, pasaulio Gelbėtoją“ (1 Jn 4, 14). Jis „pasirodė, kad sunaikintų nuodėmes“ (1 Jn 3, 5):

385Serganti mūsų prigimtis prašėsi pagydoma; puolusi – pakeliama; mirusi – prikeliama. Praradę gėrį, mes pasigedome, kas jį sugrąžintų; paskendę tamsybėse, ilgėjomės šviesos; būdami belaisviai, laukėme išvaduotojo, kaliniai – išlaisvintojo, vergai – gelbėtojo. Nejaugi visa tai nebuvo pakankamai svarbios priežastys, kad Dievas pasigailėtų skurstančios ir nelaimingos žmonijos ir nusileistų iki mūsų žmogiškosios prigimties jos pagydyti?⁸¹

458 219Žodis tapo kūnu, kad mes pažintume Dievo meilę. „Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį“ (1 Jn 4, 9). Nes „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).

459 520 823Žodis tapo kūnu, kad mums būtų šventumo pavyzdys. „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs...“ (Mt 11, 29).2012 „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6). O Tėvas ant Atsimainymo kalno liepia: „Klausykite jo!“ (Mk 9, 7).⁸² 1717 1965Jis iš tiesų yra palaiminimų pavyzdys ir naujojo Įstatymo norma: „Kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12). Ta meilė reikalauja, Juo sekant, save aukoti.⁸³

460 1265 1391Žodis tapo kūnu, kad mus padarytų „dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt 1, 4). „Nes Žodis dėl to tapo žmogumi, o Dievo Sūnus – žmogaus Sūnumi, kad ir žmogus, bendrystėje su Žodžiu gavęs dieviškąją įsūnystę, taptų Dievo vaiku.“⁸⁴ „Nes Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad mus sudievintų.“⁸⁵ 1988„Vienatinis Dievo Sūnus, norėdamas, kad mes taptume Jo dievystės dalininkais, priėmė mūsų prigimtį, idant, tapęs žmogumi, sudievintų žmones.“⁸⁶

1 2

KBK nuorodos

151424 Šventosios Dvasios malonės veikiami ir Tėvo paskatinti, mes tikime į Jėzų ir išpažįstame: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ (Mt 16, 16). Ant tos šv. Petro išpažinto tikėjimo uolos Kristus pastatė savo Bažnyčią.

KBK 424 kontekstas

291241 Dėl to apaštalai išpažįsta Jėzų kaip Žodį, kuris „pradžioje [...] buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“ (Jn 1, 1), kaip „neregimojo Dievo atvaizdą“ (Kol 1, 15), kaip „Dievo šlovės atšvaitą ir jo esybės paveikslą“ (Žyd 1, 3).

KBK 241 kontekstas

291331 Kristus yra angelų pasaulio centras. Angelai yra Jo: „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai...“ (Mt 25, 31). Jie yra Jo, nes sukurti Jo ir Jam: „Nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios, – visa sukurta per jį ir jam“ (Kol 1, 16). Dar labiau jie yra Jo dėl to, kad Jis juos padarė savo išganymo plano skelbėjais: „Argi jie visi nėra tik tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie paveldės išganymą?“ (Žyd 1, 14).

KBK 331 kontekstas

291703 Visos kūrinijos egzistencijos ir gyvenimo pradžioje yra Dievo Žodis ir Dvelksmas: Šventajai Dvasiai dera valdyti, šventinti ir įkvėpti kūriniją, nes Ji yra Dievas, vienesmė su Tėvu ir Sūnumi [...]. Jai priklauso gyvybės galia, nes, būdama Dievas, Ji palaiko kūriniją Tėve per Sūnų.

KBK 703 kontekstas

445653 Prisikėlimas patvirtino Jėzaus dievystės tiesą. Jis buvo sakęs: „Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, suprasite, kad Aš Esu“ (Jn 8, 28). Nukryžiuotojo prisikėlimas įrodo, kad Jis iš tikrųjų yra „Aš Esu“, Dievo Sūnus ir pats Dievas. Šv. Paulius galėjo žydams pareikšti: „Protėviams duotąjį pažadą [...] Dievas įvykdė mums [...], prikeldamas Jėzų, kaip parašyta antrojoje psalmėje: 'Tu esi mano Sūnus, šiandien aš Tave pagimdžiau!'“ (Apd 13, 32–33). Kristaus prisikėlimas yra artimai susijęs su Dievo Sūnaus įsikūnijimo slėpiniu. Pagal amžinąjį Dievo planą jis jį atbaigia.

KBK 653 kontekstas

457607 Tas troškimas įsitraukti į savo Tėvo atperkamosios meilės planą gaivina visą Jėzaus gyvenimą, nes Jo atperkamoji kančia yra Jo Įsikūnijimo prasmė: „Ir ką aš pasakysiu: 'Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!'? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą“ (Jn 12, 27). „Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?!“ (Jn 18, 11). Ir net ant kryžiaus, prieš ištardamas: „Atlikta!“ (Jn 19, 30), Jis ištarė: „Trokštu!“ (Jn 19, 28).

KBK 607 kontekstas

457385 Dievas yra be galo geras, ir visi Jo darbai geri. Vis dėlto niekas neišvengia kančios ir gamtoje esančio blogio, kurie mums atrodo susiję su kūriniams būdingu ribotumu, ir ypač neišvengia klausimo apie moralinį blogį. Iš kur blogis? „Aš ieškojau, iš kur yra blogis, ir nebuvo išeities“, – sako šv. Augustinas ir skausmingai paties ieškotą išeitį atras tik sugrįžęs prie gyvojo Dievo; nes „nedorybės paslaptis“ (2 Tes 2, 7) paaiškėja tik maldingumo slėpinio nušviesta. Dieviškosios meilės apreiškimas Kristuje parodė ir blogio dydį, ir per kraštus besiliejantį malonės apstumą. Tad blogio kilmės klausimą turėtume nagrinėti tikėjimo akimis žvelgdami į Tą, kuris vienintelis jį nugalėjo.

KBK 385 kontekstas

458219 Dievo meilė Izraeliui lyginama su tėvo meile sūnui. Ta meilė yra stipresnė negu motinos meilė savo vaikams. Dievas savąją tautą myli labiau negu jaunikis savo nuotaką; ta meilė nugalės net pikčiausias neištikimybes; ji eis taip toli, kad dovanos tai, kas brangiausia: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16).

KBK 219 kontekstas

459520 Visu savo gyvenimu Jėzus yra mums pavyzdys. Jis yra „tobulas žmogus“, kuris mus kviečia tapti Jo mokiniais ir Juo sekti. Savo nusižeminimu Jis mums parodė sektiną pavyzdį, savo malda kviečia melstis, neturtu ragina laisvai prisiimti trūkumus ir persekiojimus.

KBK 520 kontekstas

459823 „Bažnyčia [...] tikėjimo akimis yra nepažeidžiamai šventa. Juk Dievo Sūnus Kristus, kartu su Tėvu ir Dvasia skelbiamas kaip 'vienas Šventas', mylėjo Bažnyčią kaip savo sužadėtinę, atidavė už ją save, idant pašventintų, susivienijo su ja kaip su savo Kūnu ir, dovanodamas Šventąją Dvasią, pripildė ją Dievo garbei.“ Tad Bažnyčia yra „šventoji Dievo tauta“, o jos nariai vadinami „šventaisiais“.

KBK 823 kontekstas

4592012 „Viskas išeina į gera mylintiems Dievą. [...]. Kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmgimis iš daugelio brolių. Kuriuos jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino; kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino“ (Rom 8, 28–30).

KBK 2012 kontekstas

4591717 Palaiminimais parodomas Jėzaus Kristaus veidas ir apibūdinama Jo gailestingoji meilė, išreiškiamas tikinčiųjų pašaukimas dalyvauti Jo kančios ir Prisikėlimo garbėje, atskleidžiami krikščionio gyvenimui būdingi veiksmai ir elgsena. Jie yra stulbinantys pažadai, palaikantys viltį negandose; skelbia jau numatytą dar nelabai suvokiamą palaimą ir atlygį; tampa tikrove Švenčiausiosios Mergelės Marijos ir visų šventųjų gyvenime.

KBK 1717 kontekstas

4591965 Naujasis, arba Evangelijos, Įstatymas yra dieviškojo – prigimtinio ir apreikšto – Įstatymo atbaigimas čia, žemėje. Tai Kristaus kūrinys, kuris pirmiausia išreikštas Kalno pamoksle. Tai ir Šventosios Dvasios kūrinys; per Ją jis tampa vidiniu meilės įstatymu: „Aš su Izraelio namais [...] sudarysiu Naują Sandorą [...]. Aš duosiu savo įstatymus jų protams ir juos įrašysiu jų širdyse, aš būsiu jiems Dievas, o jie bus man tauta“ (Žyd 8, 8 ir 10).

KBK 1965 kontekstas

4601265 Krikštas ne tik nuplauna visas nuodėmes, jis taip pat padaro naujatikį „nauju kūriniu“, Dievo įvaikiu, kuris tampa „dieviškosios prigimties dalininku“ , Kristaus nariu ir Jo bendraįpėdiniu, Šventosios Dvasios šventove.

KBK 1265 kontekstas

4601391 Komunija mus tvirčiau suvienija su Kristumi. Pagrindinis Eucharistijos priėmimo Komunijoje vaisius yra glaudi vienybė su Jėzumi Kristumi. Viešpats juk sako: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 56). Gyvenimo Kristuje pagrindas yra eucharistinis pokylis: „Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane“ (Jn 6, 57): Kai per Viešpaties šventes tikintieji priima Sūnaus Kūną, jie vieni kitiems skelbia Gerąją Naujieną, kad jiems duotas gyvenimo laidas, kaip ir tada, kai angelas pasakė Marijai Magdalietei: „Kristus prisikėlė!“ Taip ir dabar gyvenimas ir prisikėlimas suteikiami tam, kuris priima Kristų.

KBK 1391 kontekstas

4601988 Šventosios Dvasios galia mes dalyvaujame Kristaus kančioje, mirdami nuodėmei, ir Jo Prisikėlime – gimdami naujam gyvenimui; mes esame Jo Kūno – Bažnyčios – nariai, šakelės, įskiepytos į vynmedį, kuris yra Jis pats: Dvasios dėka turime dalį Dieve. Būdami Dvasios dalininkai, tampame dieviškosios prigimties dalininkais (...). Dėl to tie, kuriuose gyvena Šventoji Dvasia, yra sudievinti.

KBK 1988 kontekstas

KBK išnašos

13Plg. Mk 1, 11.

14Plg. Mk 9, 7.

15Plg. Mt 11, 27.

113Nikėjos–Konstantinopolio simbolis: DS 150.

114Liturgia Byzantina, 2^um Sticherum Vesperarum Dominicae Pentecostes: Πεντηϰοστάριου, Roma, 1883, p. 408.

5Plg. 1 Jn 4, 2.

63Plg. Apd 13, 33.

80DS 150.

81Šv. Grigalius Nisietis, Oratio catechetica 15, 3: TD 7, 78 (PG 45, 48).

82Plg. Įst 6, 4–5.

83Plg. Mk 8, 34.

84Šv. Ireniejus Lionietis, Adversus haereses 3, 19, 1: SC 211, 374 (PG 7, 939).

85Šv. Atanazas Aleksandrietis, De Incarnatione 54, 3: SC 199, 458 (PG 25, 192).

86Šv. Tomas Akvinietis, Officium de festo corporis Christi, Ad Matutinas, In primo Nocturno, Lectio 1, in: Opera omnia, v. 29, Paryžius, 1876, p. 336.